Pagrindinis > Žmonės > Ad memoriam > Vladas Macevičius: neišsiųstas meilės laiškas Moteriai

Vladas Macevičius: neišsiųstas meilės laiškas Moteriai

 

Gražios vizijos – įkurti krašto muziejų, muziejų Motinai, netgi prof. M. Gimbutienei, apskritai – visam moteriškumui, kuriuo galų gale alsuoja viskas, kas gyva, Kazlų Rūdoje gyvenęs Vladas MACEVIČIUS (1941–2010) jau niekada neįgyvendins. Noras kažkuo labai reikšmingu, turinčiu išliekamąją prasmę giedoti giesmę amžinajai gyvybės tėkmei, kuriančiajam pradui, pasireiškiančiam per moteriškąją esybę atsitrenkė į šiurkščią tikrovę. Žmogus palūžo… Šiandien jau kaip apie istoriją galima kalbėti apie Vladą Macevičių, itin spalvingą meniškos prigimties asmenybę, savo laiku ypatingo žiniasklaidos dėmesio susilaukusio dėl vedybų su šimtamete. Šio žmogaus gyvenimas, jo idėjos virto dideliu nevilties šauksmu, atvedusiu prie susinaikinimo (lyg priekaištas tebestovi Kazlų Rūdoje muziejumi virsti bent vizijose turėjęs namas – apdegęs, suniokotas, niekam nebereikalingas), tačiau palikusiu gyventi tiesos, šviesos, meilės ilgesį…  

 „Dabar bėgti nėra kur“

 „Neteisybė senaties neturi“, – taip pavadintas laiškas su nurodytu adresatu – Vladas Macevičius, Algirdo 2. Kazlų Rūda – ankstyvą 2010 m. lapkričio 3 -osios rytmetį pasiekė keletos žurnalistų elekroninio pašto dėžutes. Šio straipsnio autorė jį perskaitė tuomet, kai tragedija jau buvo tapusi faktu. Tądien, apie pusę šešių ryto, Kazlų Rūdos centre, Algirdo gatvėje, nugriaudėjo sprogimas, po to užsiliepsnojo 2 -uoju numeriu pažymėtas didelis dviejų aukštų medinis namas, kuriame vienas gyveno Vladas Macevičius. „Namas iškart kaip fakelas užsiliepsnojo“, – sprogimo garso išversti iš lovų vėliau pasakos kaimynai. Operatyviai iškviesti gaisro gesinti gelbėtojai ant degančio namo išvydo plevėsuojančią gedulo kaspino paženklintą trispalvę, o prie lango pritvirtintą plakatą su užrašu: „Nesiartinti. Sprogs.“ Įsilaužę į namo vidų, kambaryje, skendinčiame dūmuose ir liepsnose, pareigūnai rado ir V. Macevičių. Nebegyvą… Manoma, jog žmogus susiprogdino prileidęs į namą dujų. Daug kas V. Macevičiaus apsisprendimą susiejo su legenda tapusio Romo Kalantos (1953–1972) likimu. Tik jei R. Kalanta susidegino už okupuotos Lietuvos laisvę, tai V. Macevičius – protestuodamas prieš bedvasę, beviltišką atmosferą, įsivyravusią laisvoje Lietuvoje – dėl nepagarbos žmogui, dėl teisingumo stokos, iš begalinio nusivylimo…

 „Dešimt metų siekiau, kad Algirdo g. 2 namas Kazlų Rūdoje būtų skirtas visuomeninei reikmei – krašto muziejui, – rašė V. Macevičius paskutiniajame savo laiške (tiksli gavimo data: 2010 m. lapkritis 3 d. 04:52, vos po pusvalandžio namas virsta fakelu, o jo šeimininkas išeina iš gyvenimo… – Aut. past.). – Tokia valia Elenos Švilpaitės-Ulevskienės-Žmuidienės, gim. 1903-12-15, seniausios Kazlų Rūdos gyventojos, šį namą pasistačiusios po pirmojo sklypų dalinimo 1922 m. Namas, vienas seniausių Kazlų Rūdoje, buvo jau gyvenamas 1923 m., nors kaip statinys įteisintas vėliau.  Jį ji man paliko testamentu, kad tą įgyvendinčiau. Tą teisme ginčijo Elenos artimieji, kurie senatvėje buvo ją apleidę ir su kartu negyveno, o Kazlų Rūdos savivaldybė  nerodė tam visuomeninio intereso.

Taip pasielgti mane privertė ir devynerių metų senumo byla, kai dėl mano „kaltės“ žuvo vagis, naktį įsibrovęs į šio namo kiemą. Buvau daugiau nei keistai nuteistas. O šiais metais žuvusio vagies asocialūs artimieji, ir anksčiau iš mane šantažavę pinigų, prisiteisė „moralinę žalą“…

1981 bėgau iš buvusios SSRS valstybės-lagerio. Buvau nuteistas. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę gavau politinio kalinio statusą.

Dabar bėgti nėra kur.“

Į Kazlų Rūdą – po vėtyto ir mėtyto gyvenimo

Vladą Macevičių aplinkiniai gyventojai apibūdindavo kaip geros širdies, šiltą, malonų žmogų, tiesa, šiek tiek keistuolį, tačiau čia pat surasdavo ir paaiškinimą tokiam vertinimui – menininkas… Vyras buvo baigęs Kauno Stepo Žuko dailės technikumą, dirbo teatre, bibliotekoje, miestelio laikraštyje, bendravo su teatralais, literatais, mėgo džiazą, skaitė sovietmečiu draustas knygas… To užtenka, kad provincijos miestelyje atrodytum keistuoliu. 1981 m.V. Macevičius bandė išsiveržti iš Sovietų Sąjungos – pabėgti į Suomiją oro balionu. Sučiupę pasieniečiai V. Macevičių buvo uždarę į psichiatrijos ligoninę. Lietuvai atsikovojus nepriklausomybę  jis išsikovojo politinio kalinio statusą.         

Vladas Macevičius į Kazlų Rūdą gyventi atėjo 2000 m., prieš tai visą savo gyvenimą buvo praleidęs Kaune, dukart vedęs – turėjęs dvi ilgalaikes santuokas, 20 ir 18 metų. Su antrąją žmona Kaune turėjo verslą, kuris žlugo. Reikėjo viską, net butą parduoti, netgi iš savojo miesto kraustytis. Ir su žmona keliai išsiskyrė.

Atėjęs į tuomet beveik 100 metų amžiaus Elenos Žmuidienės namus kaip nuomininkas, jis jau dvejus metus gyveno kaip oficialiai išsituokęs. Apskritai jis čia atėjo pavargęs nuo ieškojimų, klaidžiojimų, teisėtų ir neteisėtų moterų, netgi bohemos, trokštantis ramybės… Kitoks žmogus, kitokio likimo, kitokio ir mąstymo apie moteris.

„Mergaites ir merginas, – atviraus jis vėliau, – kad jos gražios, įsimylėdavau tik būdamas vaikas ar visiškas paauglys. Jaunystėje jomis nusivyliau, nes supratau, kad merginai, kaip ir patelei, vyras turi būti stiprus ir aršus kaip liūtas. O aš nuo mažumės buvau ligotas, ir „tikras vyras“ ne tik nebuvau, bet ir nenorėjau juo būti. Jaučiausi esąs priešingybė agresyviam, karingam patinui-vyrui. Bet labai geidžiau meilės. Paauglystėje ir jaunystėje baisėjausi ir gūžiausi nuo bendraamžių pagyrūniškų kalbų: „Išdulkinau!“ Vadinamų jaunimo šokių klubuose vengiau, baisėdamasis merginomis, kurių ne baidė, o žavėjo įprastinės ten vykstančios „kavalierių“ muštynės dėl jų. Įsimylėjęs bijodavau susidurti akis į akį su mergina, nes pasijusdavau iš drovumo visai paralyžuotas – jausdavau, kad ji laukia iš manęs ne tik liaupsių, kad ji graži, bet ir valdingumo, karingo šaunumo, jėgos fiziškai jos siekti. Tiesiog pasyviai iš jų tikėdavausi kažkokio stebuklo, bet stebuklų nebūna – tam jos ir gražios, kad viliodamos pačios laukia stebuklų. Ne joms aš buvau sutvertas ir ne jas, knygų prisiskaičius, reikėjo įsimylėti. Joms reikėjo vestuvių su stipriais patinais. Į mane, ligotą, žiūrėjo ir įsimylėdavo ne jos, o visokios pagyvenusios moterys ir kabinėdavosi homoseksualai, nes buvau lieknas ir gražus. Ir, metams bėgant, apie merginas ėmiau galvoti blogiau už paleistuves, apie kurias tiek daug šnekama, bet kurių realiai nesutikdavau; atrodė, jei paleistuvės prekiauja kūnu, tai tos paprastos mergelės, vaidindamas doras, – iš tiesų spekuliuoja jausmais ir širdimi: tu man – aš tau… Kas per meilė perkant, užkariaujant, prievartaujant?“ Deja, jam taip ir nepavyko rasti meilės – tokios, kokią matė jaunystės svajose: viskas tarsi praėjo pro šalį, gaudant kiekvieną progą, lekiant paskui tikrą ar netikrą viltį.

Šimtametės senutės namai buvo priebėga nuo beprotiško gyvenimo, aistrų sūkurio, kuriame trūko paprasčiausių, bet svarbiausių dalykų: žmogiškai besąlygiško pasitikėjimo ir ramybės. Čia tikėjosi tokią ramybę rasiąs…

Nuomininkas tapo teisėtu vyru

Vienatvės ir senatvės supama Elena Žmuidienė tyliai leido savo dienas. Niekas ja per daug nesidomėjo, iš nieko per daug ir pagalbos nesulaukdavo. E. Žmuidienė, gimusi ir augusi Kazlų Rūdos krašte, Čečetų kaime, tuomet buvo jau dukart našlė. Apskritai apie praeities savo asmeninį gyvenimą senolė kalbėdavusi kaip apie bedvasį, kuriame visiškai nebuvę šilumos. Pirkąkart ją ištekino prievarta net aštuoniolikos nesulaukusią už beveik dvigubai vyresnio vyro. Tėvams nė motais buvo dukters jausmai, mat labai patiko būsimasis žentas: gražiai pasipuošęs, sukėlęs turtingo jaunikio įspūdį. Dominykas Ulevskis, kaip teigusi Elena, sumokėjęs klebonėliui nemažą pinigų sumą, tad greitai ir sutuoktuvės įvykę. Su šiuo žmogumi ji keturis vaikus sugyveno: tris sūnus ir dukrą. Eidama 21 -uosius metus, ji jau buvo trijų vaikų motina… Likimas taip susiklostė, kad per pokario neramumus vyrą tremtin išvežė, ten, Sibire, jis ir mirė… Nors priverstinė santuoka ir nebuvo labai bloga, Elenutė visą laiką jautėsi labai vieniša. Nebuvo šeimoje šilumos, meilės… „Matydavau šeimas, – buvo sakiusi senolė, – eina kartu, po ranka vedasi vyras moterį… Galvodavau, kodėl man Dievulis taip neskyrė…“ Antras Elenos vyras – Antanas Žmuida. Ir vėl Elena tekėjo ne iš meilės (jai tuomet buvo netoli 50). Su šiuo žmogumi kartu išgyveno 19 metų. Antanas mirė kraujo vėžiu, antrą kartą palikdamas Eleną našle.

Iki lemtingos pažinties su Vladu Macevičiumi Elena Žmuidienė gyveno viena. Atgavusi namą Kazlų Rūdoje, persikėlė čia. Iš visų vaikų tik vienas sūnus Stasys (g. 1939 m.) buvo tuomet likęs, kitus teko laidoti… Norėjo, kad Stasys kartu su ja gyventų, bet jis liko Marijampolėje (Anapilin Stasys jau taip pat iškeliavęs).

„Čia at­ėjęs, – pa­sa­ko­jo V. Ma­ce­vi­čius apie pir­muo­sius sa­vo, kaip nuo­mi­nin­ko, me­tus pas Elenu­tę, – jos gai­lė­jau­si, vis­ką tvar­kiau, tad bu­vau ta­da tiek jai, tiek jos sū­nui vos ne ide­a­las. Apie metus lai­ko taip pra­gy­ve­nau kaip nuo­mi­nin­kas, jos glo­bė­jas, tvar­ky­to­jas. Pas­kui įvy­ko ne­lai­mė. Šis kie­mas anks­čiau bu­vo vos ne vi­sų Kaz­lų Rū­dos „žu­li­kų“ skve­ras: čia pil­na bu­vo vi­so­kio plau­ko perėjū­nų, val­ka­tų, gir­tuok­lių. Čia se­niau bu­vo sep­ty­ni ko­mu­na­li­niai bu­tai, ku­riuo­se gy­ve­no gan asocia­lūs žmo­nės. Kai aš at­ėjau, po tru­pu­tį vis­ką ėmiau tvar­ky­ti: tvo­rą tver­ti, vi­sus tuos per­ėjū­nus vai­ky­ti. Pa­sta­čiau šilt­na­mį, au­gi­nom dar­žo­ves, sau­go­jau, bet jie vis lįsdavo į šilt­na­mį. Vie­na čia anks­čiau gy­ve­nu­si mo­te­ris ba­sa ėjo į šilt­na­mį pa­si­skin­ti, ma­tyt, dar­žo­vių. Bu­vau pa­da­ręs ne vi­sai tin­ka­mą ap­sau­gos prie­mo­nę – kad elek­tra pa­pur­ty­tų va­gi­šių. Taip iš­ėjo, kad ji bu­vo ba­sa, gir­ta, tas lai­das nu­trū­ko ir ją elek­tra nu­tren­kė. Aš pir­mas ir iš­vy­dau pa­sli­ką gu­lin­čią, dar ban­džiau gai­vin­ti – per vė­lu, jau su­stin­gu­si… Siau­bas ma­ne apė­mė, bet vis­gi pats nu­ė­jau į po­li­ci­ją, pra­ne­šiau. Man pritei­sė 8 me­tus lais­vės at­ėmi­mo. Ape­lia­ci­nis teis­mas „nu­me­tė“ tre­jus, krei­piau­si į Pre­zi­den­tą – pali­ko iš vi­so tre­jus me­tus. At­sė­dė­jau dve­jus ir pa­lei­do, me­tus pa­li­ko lyg­ti­nai”.

2001 m., prieš pat V. Macevičiaus teismą, nuomotoja ir nuomininkas susituokė bažnyčioje, o 2004 m., vyrui grįžus, – santuoka buvo įteisinta ir civilinės metrikacijos biure. Štai būtent ši santuoka sukėlė didžiulį žiniasklaidos susidomėjimą, apie ją buvo daug ir ilgai diskutuojama.

Abiem šiems žmonėms jų santuoka buvusi tikra paguoda: vėlyva meilė Elenai lėmė garantuotą priežiūrą paskutiniaisiais metais, Vladas su ja atrado, kaip minėta, ramybę… Abu tuomet galėjo sakyti, jog abiejų jų trečioji santuoka – iš meilės, nors ir kaip skeptiškai į tokį ryšį bežiūrėjo aplinkiniai, ypač Elenos artimieji, kurie negalėjo patikėti močiutės ir jos buvusio nuomininko jausmais, matė tik naudos iš senolės besitikinčio vyriškio, kaip minėta, jaunesnio net už jos sūnų…

Elena labai laukė savo vyro, grįžtančio iš kalėjimo, netvėrė džiaugsmu, kai šis grįžo. Toliau – gyvenimas kaip ir visose šeimose, kai euforiją pakeičia kasdienybė, ypač jei ši kasdienybė – neišvengiamas žengimas Anapus, nykstant jėgoms, kasdien vis greičiau kūnui, vystančiam, silpstančiam, išduodant sielą. Bet Eleną, kaip ir jos vyrą, meilė laikė. Nors ji, jiems susitikus, tenorėjo ramiai numirti, manė, kad gyvenimas jau praėjęs, o Dievas pamiršęs pasiimti pas save. „Kaip ir joks vyras iš karto nė nežiūrėjau į ją, šimtametę, kaip į potencialią Moterį, – vėliau prisipažins Vladas. – Bet ji beveik iš karto manyje pastebėjo sau vaiką – draugą, partnerį, neturėjusį jaunystės nevykėlį, kaip jai, dar visai jauną vyrą – geismų ir meilės vergą, geidžiantį moterų, bet bijantį, bėgantį nuo jų, lyg nuo bėdos.“ Tas dvasinis artumas ir buvo tai, ko nė vienas iš jų nepatyrė per ilgą gyvenimo atkarpą atskirai, tegu ir suvokiant negailestingą laiko vypsnį (didžiulis amžiaus skirtumas iš išorės rėžė akį iki pat širdies gelmių ypač moteriai – mylinčiai pirmąkart gyvenime…). Štai kodėl ji buvusi paskutiniaisiais metais be galo pavydi…

Ji 2006 m. užgeso tyliai, ramiai. Prižiūrima ne sūnaus, o savo vyro. Ir į paskutinę kelionę lydėjo ją ne sūnus, o vyras, tiesa, jaunesnis už sūnų…

Odę Moteriai būtų giedojęs… muziejumi

„Įsitikinau, kad moters jausmai ir geismai moteriškėja visą gyvenimą, kaip ir tobulėja protinė patirtis. Su vyrais tikrai kitaip. Sako, žmogus psichologiškai subręsta keturiasdešimties. Nedaug vėliau moteris nustoja galios pakartotinai tapti motina, vietoje to padidėja sekso/meilės poreikis, tačiau tą psichologiškai vyrams ir moterims blokuoja išorinis atstumiantis senstančios moters stereotipas. Ir čia norisi prisiminti pasaulinio lygio archeologės M. Gimbutienės (Lietuvoje menkai žinomos ir pamirštos) matriarchato filosofiją – kad savo prigimtimi šeimos, giminės galva yra Motina. Meilės ir gyvenimiškos tiesos šaltinis. Visais laikais realus visas širdies gerumas visuomenėje visada plaukdavo iš motinų. Jos visada ne tik pirmos apverkdavo mirusius, žuvusius, bet ir visą savo širdies ir materialinį gerumą atiduodavo jauniems. Net dabar parapijų klebonai būtų lyg ant ledo, jei nebūtų tų vadinamų davatkų, kurios užpildo bažnyčias, tebemoko katekizmo vaikus ir šventėms atveda vyrus į bažnyčią. Viduramžiais degintos ant laužų, dabartinėje rusų kalboje tapusios šlykščiausių keiksmažodžių objektais, M. Gimbutienės neolite jos buvo kaip deivės, kunigės, kurioms buvo meldžiamasi ir kurių buvo besąlygiškai klausoma. Ir nebuvo jokios nešvankybės – taip kaip kiekvienam sūnui ar dukrai jo pasenusi nuoga motina nuo galvos iki kojų yra šventa.

…Moterų jausmai nesensta ir neslopsta, kaip vyrų, jos daugiau myli siela ir širdimi, todėl dažniau išrankios likti Dievo sužadėtine davatka, nei dėtis su bet kokiu vyru.“

Štai kodėl V. Macevičius po Elenos mirties griebėsi realizuoti idėją žmonos paveldėtame name įkurti minėtą muziejų. Tuo tikslu jis kreipėsi į Kazlų Rūdos savivaldybės merą, aiškindamas, jog velionė pageidavo, kad jos valda (du namai, ūkiniai pastatai, garažas) po jos mirties būtų skirta krašto muziejui. Deja, atsakymo jis negavo. Nors savivaldybė neturi muziejaus, tačiau čia yra senų pastatų, tad kam remontuoti  senus namus ir kišti pinigus į dar vieną? – logika savivaldybės vadovų buvusi paprasta.

Muziejaus idėja buvo gyvenimo varomoji jėga

Paskutiniuosius daugiau nei ketverius savo gyvenimo metus V. Macevičius gyveno vienas dideliame mediniame žmonos užgyventame dviejų aukštų name Kazlų Rūdoje. Su savo mintimis, prisiminimais ir ateities viltimis. Didžiulis noras šitą per didelę vienam erdvę (tiesa, ji per didelė buvusi ir anksčiau, kai jie čia buvo dviese…) paversti kažkuo labai svarbiu žmogų vertė varstyti atitinkamų instancijų duris (deja, nesėkmingai), kovoti dėl kliūčių, iškilusių teisėtam jo palikimui – tam pačiam namui ir namų valdai.

Vladas Macevičius labai išgyveno dėl to, kad namo, kurį jam po mirties 2006 metais paliko E. Žmuidienė, nepavyko paversti muziejumi. Jo karštas sumanymas paversti šį namą muziejumi – nesulaukė, kaip jau minėta, vietinės valdžios palaikymo (dar 2001 m. šiuos savo siūlymus užregistravęs V. Macevičius siuntė tuometiniam Kazlų Rūdos merui V. Kazlui, vėliau merui V. Merkevičiui, o raštų kopijas –  Seimo nariui M. Varaškai, tačiau valdžios nuomonės vis keisdavosi arba V. Macevičius išvis nesulaukdavo jokių atsakymų…) . Be to, jis turėjo nemažai rūpesčių dėl bylinėjimųsi su žuvusios moters giminėmis bei su velionės žmonos sūnumi dėl namo dalies.    

2009 m. rugsėjo 18 d. Kazlų Rūdos laikraštyje V. Macevičius rašė apie savo pastangas padovanoti namą visuomenės reikmėms ir ketinimus jame įkurti muziejų: „Ne tik noriu, bet ir turiu testamentu man paliktą namą Kazlų Rūdoje, Algirdo g. 2, skirti visuomeniniam interesui – kad jame būtų įkurtas miesto muziejus“.  Niekas neatsiliepė, niekam nebuvo įdomu. Paskutiniosios nesėkmės iš žmogaus atėmė visas jėgas. Jis daugiau nepajėgė kovoti…         

 Meilė mato kitomis akimis

V. Macevičius, turėjęs retą dovaną mintis gražiai guldyti popieriaus lape (vėliau – kompiuterio ekrane), daug vietos savo apmąstymuose meilei, moteriškumui… Būtent tokiuose dienoraščiuose jis ir atskleidė savo ieškojimus. „Iš tiesų jauna graži moteris privalo paklusti gamtai, užuot emancipavusis, – rašė jis. – Ji turi turėti malonumą ir prasmę būti stiprių vyrų vergė ir gimdyti jiems vaikus; ir vyrai turi dėl jų kovoti, garantuoti joms aprūpinimą ir jas ginti. Jaunų vaisingų moterų seksualus gyvenimas, be tikslo kurti šeimą ir turėti vaikų, iš prigimties yra amoralus. Seksas greičiausiai negražus todėl, kad tai nevaisingų ar nenorinčių turėti vaikų moterų „išradimas“. Atskirčiau jaunas amoralias moteris nuo negražių ir  senų, nes jų,  ypač senų moterų, seksas dažniausiai esti daug  dvasingesnis už jaunų gražių ir vaisingų moterų biologiškumą. Pastarosios esmėje tėra patelės, kurioms išsilavinimas, intelektas, geras skonis tėra tik puošmena. Negražios ir senos moterys vietoje galimybių puikuotis išore puoselėja savo vidinį grožį ir ypač jausmus.“

Per savo patirties prizmę, o ne iš protingų psichoanalitikų mokslinių tyrimų V. Macevičius matė vyriškojo ir moteriškojo prado skirtumus: „Kaip vyras gali nesidomėti mergaičių, merginų, moterų ir net senučių nuogybėmis? Jis taip sutvertas. Nieko jam negali būti svarbesnio, nes tam jis ir vyras. Moteris kiek kitokia. Jai vyras nėra toks svarbus, kaip ji jam. Lygiai kaip vištai gaidys ar karvei bulius. Vištai svarbiau už gaidį dėti kiaušinius, o karvei už bulių – veršiuotis ir būti melžiamai. Senai moteriai svarbiausia už viską yra Dievas. Kad vaikai būtų geri, o vyras lankytų bažnyčią.  Vyras iš tolo visada atkreips dėmesį į gražiausią merginą ar moterį. Kiekviena mergaitė svajoja tokia būti. O senutė, kaip moteris, yra truputį prakeikta – gamta nenori, kad vyras atiduotų jai spermą. Ir senutės kūnas ne to nori. Ji nori būti tuo, kuo yra. Galbūt net tuo, kuo žmonių visuomenei ji atrodo – nuoga nešvankybe. Su vyru sisieiti ne tam, kad priimti iš jo spermą ir pastoti… Pasenusi moteris ne tik veidu tampa panaši į vyrą.  Jai, kaip ir vyrui, lytiniai santykiai tampa svarbesni nei vaisingai merginai ar moteriai. (Šiuolaikinei jaunai moteriai – nuolatinis rūpestis nepastoti, be to, ji žino, kad vyrams tai, priešingai nei joms, yra didžiausias deficitas, todėl natūraliai linkusios tuo paspekuliuoti tiesiogine ar netiesiogine prostitucijos forma).

Kažkuriame žmonijos vystymosi tarpsnyje sena moteris karaliavo visuomenėje todėl, kad vyrams nebuvo lytinių santykių deficito ir jie, paklusdami giminės Motinai, nebuvo agresyvūs  siekti valdžios“.

Neišsiųstas meilės laiškas

„Jei vyrai kuo pranašesni už moteris, tai tik tuo, – teigė V. Macevičius, – kad jie jas myli labiau nei jos juos. Nežinau, ar labai suklysiu – moterys vyrus myli nuolat, o vyrai jas, kai jiems yra erekcija, bet tada jie jų geidžia dešimteriopai stipriau už jas. Įsimylėjęs vyras yra tas, kuriam mylimąją prisiminus ar sapnuojant stojasi. Ir nėra už jį laimingesnio. Bet dažniausiai jie to gėdijasi, arba savo geismus joms paverčia linksma smagia nešvankybe. Įsimylėję vyrai padaro didžiausius žygdarbius ir sukuria pasaulinius kūrinius.“

Pabaigai – V. Macevičiaus rašytas meilės laiškas, kurio adresatė gali būti kiekviena:  „…Vidury nakties keliuosi Tau rašyti, nes stovi dėl to, kad širdis taip plaka. Nuostabi Gyvenimo būsena. Kas gali būti nuostabiau už įsimylėjimą? Už erekciją impotentui ar senam vyrui?

Tu protinga moteris. Protingos išrankios meilei ir nenusipigina. Viskas arba nieko.

Tikra meilė išgydo nuo visų ligų ir negalių. Ji visagalė  ir nepavydi, nes viską duodanti ir viską gaunanti.

Jaunystėje svajojau numirti besimylint su mylimąja. Elenutė, būdama tokia sena ir gulinti mirties patale, kalbėjo, kad lygiai taip norėtų su manimi kartu numirti… Ji sutvirtino mano įsitikinimą, kad iš esmės savo sudėtingame  gyvenime savo „keistenybėmis“ ir nuotykiais aš neklydau savo ieškojimuose ir prieš Dievą nuodėmės nedariau – visada ieškojau tikrosios Meilės ir Tiesos, nepaisant nieko. Ir ypač sutvirtino mano įsitikinimą, kad dvasingos kūniškos meilės geismai yra tokie pat šventi, kaip ir tikėjimas Dievu. Tai kaip gyvybės vanduo bei vaistas dvasiai ir kūnui.

Bet mane visada domino ne literatūrinis žodis, o Tiesos žodis, žodis iš visų širdies ir jausmų gelmių. Man galbūt iš tikro visada labiau stodavosi ne kiek nuo moters nuogumo, kiek nuo svajonių, fantazijų, samprotavimų, kad protu patenkinti dvasinį smalsumą ieškant Tiesos. Tai labai panašiau į erotinį smalsumą visokiais būdais pajausti mylimosios nuogumą – pažinti Tiesą patenkinus smalsumą.

Iš tiesų argi neaišku, kam moterys ir vyrai gyvena? Gyvenimo tiesų ieškojimas kažkur kitur iš tiesų yra troškimas atsinaujinti, praturtinti ir prailginti neamžiną meilės gyvenimą ir geismus. Ypač tikėjimas Dievu, Amžinuoju Gyvenimu nuspalvina, stiprina, taurina meilę, teikia jai paslaptingos didybės ir aistros.

O tikroji Tiesos meilė ir jos ieškojimas yra ir Meilės ieškojimas – geismas. Pornografija yra nuoga tiesa apie žmogų. Tai jo natūraliausias gamtiškumas. Ir…dvasingumas – akivaizdžiai gilus psichologinis vyro/moters išgyvenimas.  Patriarchaliniame pasaulyje nuo seno priimta, kad tai nešvankesnis gyvuliškumas už nusilengvinimą, o to nešvankumo viršūnė paprastai siejama su sena moterimi/motina,  kuri natūraliai įpareigota būti moralia, gera…

Mano gyvenimas taip susiklostė, kad moters vertę vyrui pajutau visai ne josios vaisingame išoriniame grožyje, o prote ir jausmuose. Jauna moteris akla troškimu susikurti šeimą ir turėti vaikų. Tik pagyvenusi moteris psichologiškai subręsta  sąmoningai meilei ir mylėjimuisi. Su vyru turėti reikalų ne kaip patelė, o kaip protinga ir dvasinga būtybė, trokštanti Gyventi, o ne egzistuoti. Manau, kad tai aukštesnė misija, nei tik tapti motina – dvasinis gyvenimas žmogų sudievina…“

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotrauka.

P.S. Vladą Macevičių į paskutinę kelionę palydėjo jo ketvirtoji žmona, su kuria jis susituokė praėjus pusmečiui po Elenos Žmuidienės mirties, nors kartu negyveno. Abu žmones jungė pagarba, noras vienas kitam padėti.

2 komentarai(-ų) “Vladas Macevičius: neišsiųstas meilės laiškas Moteriai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite