Praėjusią savaitę Kidulių dvare buvo pristatyta antroji Vinco Kriščiūno knyga iš serijos „Kiduliai laiko kryžkelėse“. Pasveikinti autorių susirinko itin gausus būrys svečių, o ypatingą atmosferą sukūrė Kauno styginių kvarteto „Kolegium“ koncertas. Autorius dalinosi savo įspūdžiais renkant medžiagą knygai ir pasakojo apie ateities planus.
Nuo vaikystės Kiduliuose gyvenantis V. Kriščiūnas drąsiai gali būti vadinamas Kidulių istorijos metraštininku. Kol archeologai delsia tyrinėti Kiduliuose dūlančius istorinius objektus, jis saugo gyventojų prisiminimus nuo užmaršties. Pirmoji knyga „Kiduliai laiko kryžkelėse“ su tokiais krašto istorijos tyrinėjimais buvo išleista 2013 metais. Ne tik kiduliečiai džiaugėsi galėdami paimti į rankas naująją knygą, bet ir visi vienaip ar kitaip susiję su šiuo kraštu. Aiškios sąsajos su Jurbarku, Šakiais, Gelgaudiškiu ir net žymiai tolimesniais miestais.
V. Kriščiūnas pabrėžė, kad šio unikalaus kūrinio tikslas buvo ieškoti vienijančių ryšių ne istoriniuose archyvuose, o būtent vietinių gyventojų albumuose, taip bandant suprasti, kokia buvo toji bendruomenė, parodyti jos unikalumą, kaip ji augo, brendo, išliko, ką norėjo išsaugoti, kas jai buvo svarbu ir reikšminga, ką ir kaip ji fiksavo nuotraukose. Jis kelia šio krašto istorijai itin svarbų klausimą: kokie žmonės gyveno Kiduliuose ir jų apylinkėse, kas jie buvo, kas jiems rūpėjo ir kaip jie gyveno? O atsakymo ieško pateikdamas dokumentus ir vertingesnes 1905 – 1950 m. laikotarpio nuotraukas, rastas šeimyniniuose albumuose. Dvidešimtyje skyrių paliečiamos įvairios temos: Nepriklausomybės kovos, bažnyčia, mokykla, Nemunas, paštas, tautiniai rūbai, vestuvės, muzikantai… Jų visuma leidžia dirstelėti į ankstesnių kartų kiduliečių būtį, pažinti madas, užsiėmimus, jų išgyventus istorinius momentus – reiškinius, kurie formavosi Kiduliuose ir klojo pamatus dabarčiai. V. Kriščiūno užrašyti pasakojimai ir asmeninės įžvalgos labai praturtina pateiktą vaizdinę medžiagą.
Knygų apie senuosius Kidulius autorius tiki, kad savo istorijos žinojimas suteikia tą neišmatuojamą jėgą, stiprybę, kokios nesuteiks jokios žinios apie kitus kraštus ir jų praeitį. Jis pripažįsta, kad ši knyga-albumas nepretenduoja į istorines gelmes, nes nuotraukos yra nepalyginamai vėlesnis išradimas nei siekia Kidulių istorija, tačiau yra bene vienintelis likęs apčiuopiamas istorijos liudytojas. Būtent todėl jis dėkoja visiems kiduliečiams, šiame ir kituose kraštuose esantiems, talkinusiems ir padėjusiems rinkti nuotraukas, pasidalijusiems savo atmintimi, patirtimi, kartu praturtinusiems Kidulių krašto istoriją.
Pasak Vinco Kriščiūno, liūdina vyresniųjų žmonių požiūris į šį asmeninį istorinį paveldą. Gajus įsitikinimas, kad jei niekas neatsimena jose pavaizduotų žmonių, vietovių, mirusių žmonių nuotraukų nereikia saugoti, todėl daug vertingos medžiagos buvo sudeginta. Panašu, kad ši knyga leido kiduliečiams suprasti savo asmeninės istorijos vertę, kaip neatsiejamą bendruomenės vystymosi elementą, paskatino saugoti turimas nuotraukas, domėtis jų metrika ir istoriniu kontekstu. Nors autorius knygoje pasakoja apie menką fotografijos svarbą Kiduliuose nagrinėtu laikotarpiu, nekyla abejonių, kad dabar būtent V. Kriščiūnas yra vienas produktyviausių krašto foto-metraštininkų, o kartu su jo žurnalistiniu smalsumu, užfiksuota medžiaga įgyja ypatingą išliekamąją vertę.
Monika BŪBLAITYTĖ
Andriaus Ufarto nuotraukos.
