Ūkininkas, supykęs ant šernų, tapo… medžiotoju

Trijų kilometrų spinduliu nusidriekęs 140 hektarų ploto laukas, kuriame pasodinti javai ir cukriniai runkeliai, Valavičių kaime (Marijampolės sav.) gyvenančiam ūkininkui Valdui PAULIUKONIUI – tai ne tik sunkus darbas, bet ir geras derlius, taip pat pakili nuotaiką bei kasdieninis nusilenkimas nuo pat mažens jaučiamam žemės šauksmui. Trauka žemei, gamtai šį žmogų lydi ne tik savo, kaip ūkininko, darbe, bet ir laisvalaikio pomėgyje – medžioklėje. V.Pauliukonis vadovauja medžiotojų būreliui „Šleina“. Be to, ūkininkas–medžiotojas 2 hektarus žemės savo tėviškėje Jonų kaime (Kalvarijos sav.) yra paskyręs savo augintinams – danieliams. Nuostabaus grožio gyvūnus auginantis V. Pauliukonis nesiekia iš jų nei naudos, nei pelno. „Tiesiog dėl grožio ir noro stebėti gamtą iš arčiau“, – sako jis.

Ūkininkauti pradėjo nuo 3 ha žemės ploto

V. Pauliukonis 1982 m. baigė Vilkaviškio profesinę technikos mokyklą, kur įgijo plataus profilio traktorininko – mašinisto, šaltkalvio – remontininko ir automobilių vairuotojo specialybę, nors besimokant jam labiausiai patiko agronomija. Žinoma, traukė ir žemės ūkio technika: dar vaikystėje, pamena, smagiausia būdavo tuomet, kai gaudavo progą pasivažinėti kolūkio traktoriais, ariant laukus ar dirbant kitus ūkio darbus. Pabaigęs mokslus, V. Pauliukonis 10 metų dirbo kolūkyje. Vyro net nebuvo aplankiusi mintis, kad vieną dieną jis pradės kurti savo ūkį. 1991 m. Valdas ir jo brolis Rimas Pauliukoniai sulaukė pasiūlymo iš bičiulio pensininko, negalėjusio džiaugtis stipria sveikata, ūkininkauti kartu. Broliai nedelsiant pasiūlymą priėmė. Ir štai – pirmas blynas visai neprisvilęs! Pradėję nuo 3 hektarų žemės ploto, išaugino puikų derlių. Kartu su savo broliu Rimu Valdas nusipirko traktorių T–25 ir nuo to laiko pradėjo plėsti savo ūkį. Išplėtęs savo žemę iki 50 hektarų, augindamas runkelius, javus ir rapsą, V. Pauliukonis paliko darbą kolūkyje ir toliau sėkmingai plėtė savo ūkį. Nors brolis pradėjo ūkininkauti atskirai, tačiau bendradarbiavimas yra išlikęs ir dabar.

Ūkininkavimas – loterija

Niekada iš anksto negali numatyti, koks metų pabaigoje bus derlius. Tam turi įtakos ne tik derlinga žemė, gera priežiūra, rūpestis ir įdėtas darbas, bet ir oro sąlygos. Sunkumai atsiranda tada, kai būna blogi orai. Štai ir pernai teko pavargti: džiovinti grūdus, įdėti daug daugiau darbo. Tačiau sėkmė priklauso ir nuo svyruojančių grūdų kainų. Tai lyg loterija: vieną kartą išloši, o kitą kartą gali viską pastatyti ant kortos. Šiais metais ūkininkas džiaugiasi ir gerais orais, ir puikia išankstine sutartimi dėl derliaus pardavimo.

Savo darbe V. Pauliukonis džiaugiasi ir nuolatine įvairove. Niekada nesėdi vietoje ir nedarai to paties – taip išvengi rutinos. Juk darbai vis kiti: žemės arimas, sėjimas, tręšimas, derliaus nuėmimas… O nudirbti visus ūkio darbus padeda ne vien du samdomi darbininkai, bet ir šeima. Tenka ir akmenis nuo laukų nurinkti, ir runkelius paravėti, ir grūdus pavalyti. Tam geriausi pagalbininkai – žmona Laima, du sūnūs ir dvi dukterys. Su tokia talka ir darbai ne tokie baisūs ir dirbti su artimais ir mylimais žmonėmis visada smagiau.

Medžiotoju tapo po to, kai… supyko ant šernų

Jau nemažą patirtį įgavusiam kolūkyje ir keletą metų dirbusiam savo ūkyje V. Pauliukoniui teko susidurti ir su tam tikrais sunkumais. Vienas iš jų, labiausiai papiktinęs ūkininką ir atvedęs jį į didžiausią pomėgį, – šernų suniokoti runkelių pasėliai. 1996 m., kai šernai stipriai suniokojo runkelių pasėlius, Valdas sau pasakė: „Būsiu medžiotojas!“ Supykęs ant šernų ir norėdamas apginti savo derlių, jis tapo medžiotoju, o vėliau įkūrė ir savo medžiotojų būrelį „Šleina“.

V. Pauliukonis, be didelių žemės plotų, turi ir savo Šteinių mišką (Kalvarijos sav.). „Šis miškas nėra derlingos žemės ar retas gražus miškas, tinkantis pasivaikščiojimams. Kaip tik – tankus ir su daugybe žolių, pelkių – taip, kaip patinka žvėrims. Jis juk ir yra skirtas jiems“,– taip apie savo mišką pasakoja ūkininkas – medžiotojas. Dėl medžioklės ir žvėrelių gerovės V. Pauliukonis nuolat atsodina savo mišką ir jį plečia. O ir eidamas medžioklėn Valdas nekelia sau tikslų parsinešti kuo didesnį laimikį. Jam svarbiausia pabūti gamtoje, pasigrožėti žvėrimis laukinėje aplinkoje. Vyras pasakoja, kad jis nėra linkęs šaudyti visko, kas juda. Miške visada turi neapmirusi gamta, lakstantys žvėrys, aktyvus miško gyvenimas.

Dviem šūviais – trys šernai

Nors V. Pauliukonis medžioja tik tada, kai lieka laisvo laiko po ūkio darbų, tačiau tenka šią taisyklę laužyti: tenka padirbėti ir su medžiotojų būreliu „Šleina“. Kasmet medžiotojų būrelio vadovas vykdo medžiotvarkės projektą, kuriame gamtos apsaugai pateikia duomenis, kiek ir kokių žvėrelių jo būrelis sumedžiojo. Skaičiai nėra dideli: apie 10 šernų per sezoną. Tokius skaičius lemia ne vien noras išsaugoti gyvūnų populiaciją, bet ir aplinkos veiksniai: atidarytas kelias „Via Baltica“ ir jau kelerius metus gyvuojanti kaimo turizmo sodyba „Sūduvos dvaras“. Abu veiksniai kelia triukšmą aplink mišką ir baido žvėris. Tam, kad medžioklė galėtų plėtotis, V. Pauliukonis pradėjo sodinti daugiau miško. Reikalai pradėjo gerėti: medžioklė pamažu vėl įgauna pagreitį, o žvėreliams gyvenamos vietos plotai vis didėja.

Šleinos miške daugiausia pasitaiko stirnų ir lapių. Bet labiausiai V. Pauliukonį žavi šernų ir lapių medžioklė. Kodėl? Su šernais ūkininkas – medžiotojas po išniokotų runkelių pasėlių yra „susipykęs“ – jie pridaro daug rūpesčių. O lapės labai gudrios – jas sunku medžioti, joms nesunkiai sekasi apgauti medžiotoją. Į medžioklę V. Pauliukonis įtraukė ir abudu sūnus. Jie dažnai padeda tėčiui būdami varovais. O ir pačiam V. Pauliukoniui neretai tenka dalyvauti medžioklėje ne vien kaip medžiotoju, bet ir kaip varovu. Viena jo įsimintiniausių medžioklių ir buvo jam būnant varovu. Tada V. Pauliukonio bičiulis dviem šūviais nušovė tris šernus. Ir tai tik vienas iš daugelio šiltų prisiminimų ūkininko – medžiotojo atmintyje, išlikusių po praleisto laiko gamtoje.

Danieliai – dėl grožio

Savo tėviškėje Jonų kaime, kur dabar gyvena V. Pauliukonio brolis, ūkininkas augina nuostabaus grožio gyvūnus – danielius. Anksčiau jo gyvulių ūkį buvo papildę ir šernai, tačiau net ir auginat juos geromis sąlygomis šernai sugeba pridaryti daugybę nuostolių: išgriauti gardus, reikalauja labai daug priežiūros. Su danieliais, kuriems V. Pauliukonis suteikė pačias geriausias sąlygas (maistas, 2 hektarai ploto, kuriuose ir miškas, ir laukai, ir mažas tvenkinys), paprasčiau.

Pirmą kartą danielius išvydęs Šunskų medžioklės ūkyje V. Pauliukonis susižavėjo šiais gyvūnais ir pradėjo tvarkyti dokumentus, kad galėtų pats juos galėtų auginti. Pirmąjį savo danielių V. Pauliukonis įsigijo Ignalinoje! Po to atsirado dvi patelės, pirktos Mažeikiuose. Ir taip danielių banda plėtėsi… Dabar jų jau yra 13: 3 patinai, 5 patelės ir 5 jaunikliai. Žemė toje vietoje gana prasta, nederlinga, todėl vietą ir užima gyvūnai. Ir visa tai dėl grožio, dėl kelių akimirkų, grožintis gamtos pasauliu iš arti.

* * *

Visuose V. Pauliukonio užsiėmimuose reikalingas bendradarbiavimas su aplinkiniais žmonėmis, pasitikėjimas ir nuoširdumas. „Jei nori, kad su tavimi žmogus elgtųsi gražiai, ir pats turi su juo taip elgtis. Stengtis, kad tavimi žmogus pasitikėtų“,– nuoširdžiai pasakoja V. Pauliukonis. Vienas lauke ne karys – taip ir žemės ūkyje, ir medžioklėje. Valdas džiaugiasi, kad turi galimybę bendrauti su žmonėmis, kurie jam padeda, ir pats gali atsilyginti tuo pačiu.

Raminta GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 35(39), 2013 m. rugpjūčio 31-rugsėjo 6 d.