Jaunųjų matematikų mokyklos „Delta“ įkūrėjas, Kauno technologijos universiteto gimnazijos mokytojas ekspertas Leonas Narkevičius skaičiuoja trisdešimt penktus pedagoginės veiklos metus. Mokytojo biografiją puošia įspūdingi skaičiai: respublikinėje Lietuvos mokinių matematikos olimpiadoje kasmet pasirodo bent 10 jo mokinių, o į tarptautines matematikos olimpiadasper visą L. Narkevičiaus karjerą jų važiavo net 18. Pelnytų apdovanojimų Lietuvos olimpiadose mokytojas nebesuskaičiuoja: jose kasmet bent keletas jo mokinių įvertinami aukščiausias balais, pagyrimo raštais ar medaliais. Pats mokytojas šių skaičių nesureikšmina ir teigia, kad svarbiausia – padėti talentingam mokiniui gauti daugiau nei mokykla kartais gali pasiūlyti.
– Papasakokite, kaip jūsų mokiniams sekasi užkariauti matematikos pasaulį?
– Visi mano mokiniai, dalyvavę pasaulinėse matematikos olimpiadose, laimėjo bent jau garbės raštą – tai irgi pasiekimas, nes ne visiems dalyviams jis įteikiamas.2007 m. laimėjome ir vienintelį iki šiol tarptautinėse matematikos olimpiadose Lietuvos mokinių iškovotą aukso medalį. Anuometis dvyliktokas Kęstutis Česnavičius Vietname buvo pirmas. Baigęs mokyklą jis įgijo matematikos daktaro laipsnį Masačiusetso technologijos institute, atliko postdoktorantūros studijas prestižiniame Berklio universitete Kalifornijoje. Šiuo metu pasaulio matematikos olimpiadose ryškiai lyderiauja Azijos regiono gyventojai. Lietuvos rezultatai išlieka reitingo viduryje.
– Kaip susiklostė, kad jūsų krepšelyje tiek daug olimpiadų dalyvių ir nugalėtojų?
– Pimasis postūmis buvo tai, kad man teko laimė mokyti labai gabų mokinį Giedrių Alkauską. Šį anykštėną mokiau KTU gimnazijoje. Tuomet dar neturėjau mokinių ruošimo olimpiadoms patirties, tad tiesiog duodavau Giedriui literatūros,ir jis nemažai ruošėsi savarankiškai. Kartu išsiruošėme ir į Baltijos šalių matematikos olimpiadą. Patiko toje sferoje, tad nutariau nelaukti,kol likimas padovanos dar vieną Giedrių, o pradėti mokinius tikslingai rengti olimpiadoms. Beje, Giedrius pirmasis į Lietuvą parvežė tarptautinės olimpiados sidabrą.
Pradėjus dirbti su vyresniųjų klasių gabiais vaikais, atsirado noras juos surasti dar žemesnėse klasėse ir lavinti matematinius įgūdžius nuo mažens.Tad nutariau 2–8 klasių mokinius kviesti mokytis papildomai į prieš 18 metų įkurtą jaunųjų matematikų mokyklą, kurią vėliau, pasitarę su mokiniais, pavadinome „Delta“. Čia su kolegomis sudaromesąlygas papildomam gabių ir smalsių mokinių ugdymui. Natūralu, kad tokiems vaikams reikia atskiro mokymo, nes mokykloje, dirbant pagal ugdymo programas ir klasėje mokant 20, o kartais ir daugiau vaikų, mokytojams dažniausiai nelieka laiko taikyti individualių metodų pagal kiekvieno mokinio gebėjimus ir žingeidumą, tad ne visi mokiniai mokykloje gauna savo lygį atitinkančių užduočių.
Per daugiametę darbo patirtį žinau, kad užklasinis ugdymas gabiems mokiniams – būtinas. Paskatinti jauni mokinukai olimpiadose sugeba aplenkti netvyresnius varžovus. Pernai du mano aštuntokai varžėsi su devintokais ir dalijosi antrą ir trečią vietas.
– Sakote, kad norint tapti matematikos olimpiadų laureatu, vien tik gabumo nepakanka. Kokios dar mokinių savybės svarbios siekiant aukščiausio įvertinimo?
– Reiktų atskirti, kad mokyklinė matematika yra ne tas pats, kas dalyvavimas olimpiadoje. Kartais į žemesniųjų klasių olimpiadas mokytojai siunčia geriausią klasės mokinį neatlikę jokios atrankos. Toks mokinys gali būti ir nesuinteresuotas dalyvavimu renginyje. Dar blogiau, kad tai jam gali sukelti daug streso, nes jis nenorės pasirodyti vidutiniškai.Juk jis įpratęs būti geriausiu, o olimpiadoje visaip gali susiklostyti. Mokinys turi būti suinteresuotas siekti tikslo, o ne priverstas jo siekti, todėl jis turi mėgti varžytis su kitais. Suprantama, kad noras nugalėti nesvetimas kiekvienam mokiniui, bet tikram olimpiadininkui pats varžymasis su bendraamžiais, pabendravimas su jais teikia malonumą.
– Kodėl tiek daug investuojate į mokinių ruošimą olimpiadoms?
– Olimpiadose pelnyti apdovanojimai mokiniams teikia didelį moralinį džiaugsmą. Nors realiai to medalio nėra kur padėti, ne visada ir stojant į aukštąją mokyklą jis praverčia, tačiau pelnytas medalis ar pagyrimo raštas suteikia didelį moralinį džiaugsmą,skatina tobulėti ir siekti tikslo. Turbūt tikslo siekimas yra vienas iš svarbiausių olimpiadose išugdomų savybių.Tokios išugdytos jaunų mokinių savybės vėliau padeda darbinėje, akademinėje karjeroje. Manau, kad matematikos ir kitų dalykų olimpiadose galioja universalūs sporto varžybų principai, skatinantys norą pasiekti rezultatą, nuolatinį mokinių tobulėjimą.
Tikiu, kad matematika yra daugiau nei mokslas, todėl siekiu, kad ją pamiltų kuo daugiau smalsių jaunų protų. Džiaugiuosi, kad įdiegta meilė dažniausiai neblėsta ir mokiniams kloja tvirtus pamatus ateities tikslams pasiekti.