Sūduva – baltų žemė

Per beveik du tūkstančius metų iš gentinių bendruomenių, jų sąjungų susiformavo lietuvių tauta. Prieš šį procesą sekė ilga akmens amžiaus priešistorė, kurioje baltų gentys kūrė savo etninės kultūros pagrindus. Istorinės raidos procese gimė Lietuvos valstybė su savo 1000 metų istorija, su didelių aukštumų – iškilimų – ir didelių praradimų istorija. Bet ir didžiausių  praradimų laikotarpiais išlaikė tautos dvasią, užsikodavusią jos etnose, žmonėse, kultūroje, ir visa tai padėjo atkurti valstybę XX a. pabaigoje.

Sūduviai – jotvingiai buvo bene didžiausia genčių sąjunga. Sūduvių žemių konfederacija, amžių tėkmėje patyrusi didžiausius pasikeitimus – sukrėtimus ir etnine, ir teritorine prasme ,– nenuėjo į istoriją, nedingo: išliko sūduvių sukurti materialinės ir dvasinės kultūros paminklai, kurie gali būti ir yra puošmena lietuvių tautos istorijos ir kultūros lobyne. Yra mūsų tautos neįkainojamos etninės vertybės – jos dvasia.

Nemažos Sūduvos etninės teritorijos liko už dabartinių Lietuvos sienų, bet tai nesumenkina krašto etninės reikšmės tautos istorijoje, o skatina giliau pažvelgti ir pažinti jos etninius pamatus. Tad pabandykime prisiliesti prie jų ištakų – pradžių pradžios.

Pirmieji žmonės, pasiekę Lietuvos teritoriją paleolito pabaigoje, buvo šiaurės elnių medžiotojai, medžioję plotuose tarp Nemuno ir Vyslos vidurupių. Sekdami paskui elnius, jie pastoviai keliavo, įsirengdami greitai pastatomas stovyklavietes-palapines. Tokių paleolito amžiaus stovyklų liekanų yra surasta Nendrinių kapinyno teritorijoje, Marijampolės savivaldybės, Sasnavos seniūnijoje ir kitose vietovėse.

Mezolite, atšilus klimatui, upėse, ežeruose atsirado įvairiausių žuvų, miškuose priviso briedžių, šernų, taurų, stumbrų, elnių, stirnų. Tai ne bandomis gyvenantys žvėrys, ir žmonėms jau nereikėjo susiburti visai giminei jų medžioklei, sekti paskui elnių bandas. Žmonės, be medžioklės, pradėjo verstis žvejyba, maisto rinkimu. Tai leido statytis pastovias stovyklas – gyvenvietes, kurtis ilgesniam laikui. Gyvenvietės buvo kuriamos prie nedidelių upių, plokščių ežerų pakrančių, kur lengviau buvo galima gaudyti žuvis ir naudotis kitomis  vandenų teikiamomis galimybėmis. Vėlesniais amžiais, pakilus upių ir ežerų vandens lygiui, daug tokių stovyklų-gyvenviečių atsidūrė po vandeniu arba užpelkėjo, pasidengė durpių sluoksniu ir pasiekė mūsų laikus. Tokių gyvenviečių yra atrasta ir ištyrinėta nemažai.

Ištisas gyvenviečių kompleksas (akmens ir bronzos amžiaus) yra aptiktas Dusios ežero pakrantėse: 20 gyvenviečių ir kelios dešimtys archeologinių radimviečių. Ežero šiaurės vakarinėje dalyje, aštuntoje gyvenvietėje, ištirtame 501 m/2 plote rasta židinių, stulpaviečių, stulpinės konstrukcijos pastato liekanų, titnaginių (antgalių, lanceto- peiliuko pavidalo antgalių, vadinamų mikrolitais, gremžtukų, rėžtukų, ylų, peilių, kaltelių ir kirvukų) ir akmeninių ( trintuvių, galastuvų, tinklo pasvarų) dirbinių, kaulinių ir raginių kaltų lygiu ir brūkšniuotu paviršiumi keramikos. Gyvenvietėje buvo rasta šerno, elnio, stirnos , lokio, tauro, galvijų ir arklio kaulų.

Atliekant Sūduvos priešistorės tyrimus, ypač daug yra nuveikęs humanitarinių mokslų daktaras Vygandas Juodagalvis. Jis priešistorės tyrimams paskyrė 30 metų savo mokslinės veiklos, kurios apibendrinantis rezultatas buvo 2010 m. pabaigoje išleista monografija „Užnemunės priešistorė“. Joje pateikta ištirtų akmens ir vėlesnių amžių archeologinių paminklų – gyvenviečių, radimviečių: Altoniškių, Gerdašių, Gedupio, Gluobių, Kubilėlių, Maros, Sventijansko, Zapsio ir kitų tirtų vietovių medžiaga.

Ežeryno titnago kasykla rasta Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, į vakarus nuo Ežeryno kaimo netoli Ryliškių kaimo, Nemuno ir jo intako Aksupės dešiniajame krante, Nemuno viršsalpinių terasų kalvelėse, miške. Kasyklas atrado K. Jablonskis, o 1964 m. ištyrė istorijos institutas (darbų vadovė R. Rimantienė). Dvidešimt dvejose skaldymo aikštelėse rasta įvairiausios nuoskalos ir skeltės, skaldytiniai ir nebaigti dirbiniai. Dvidešimt viena aikštelė priskiriama vėlyvojo paleolito kultūroms. Aptikta ir neolito pirmosios pusės laikotarpio aikštelė su titnago dirbiniais: mažais netaisyklingais gremžtukais, smulkiais antgaliais, ovaliais kirvukais bei puoštos įspaudais ir liesintos grūstomis kriauklėmis, augalų priemaišomis keramikos. 

Prie Vištyčio ežero, šiaurinėje ir šiaurės vakarų pakrantėse, rasta vėlyvojo paleolito gyvenviečių. Marijampolės savivaldybėje prie Balsupių kaimo rasta mezolito stovyklavietės liekanų, joje – du akmeniniai kirvukai. Radinių rasta Gulbiniškių, Kamšų, Opšrūtų durpynuose.                  

Turime nemažai pavardintų stovyklaviečių- gyvenviečių, dar daugiau jų yra nepaminėta pietiniuose sūduvių-jotvingių istoriniuose plotuose, tačiau tai kaimyninių šalių teritorijos, o autoriui norisi apžvelgti savo dabartinio krašto etninius, istorinius pamatus ir tam turime pakankamai išlikusių materialinės ir dvasinės kultūros klodų.

 Archeologai visus archeologinius radinius susistemino į archeologines kultūras. Per kelis tūkstantmečius, nuo pirmųjų gyventojų pasirodymo Pabaltijyje, čia persirito kelios kultūrinės bangos, kol mezolito viduryje – VII-V tūkstantmetyje pr. Kr. susidarė du pastovūs ilgalaikiai kultūriniai junginiai. Pietuose susidarė mezolitinė Nemuno kultūra, gyvavusi labai ilgai ir virtusi neolitine Nemuno  kultūra. Šiaurėje susidarė mezolitinė Kundros kultūra, vėliau peraugusi į neolitinę Narvos kultūrą. Yra skaičiuojama, kad mezolitinė Nemuno kultūra truko apie 3000 – 2500 metų (Lietuvos istorijos institutas. Lietuvos istorija.t.1, p.74).

Nemuno kultūra buvo paplitusi pietų Lietuvoje (Sūduvoje), dabartinėje Kaliningrado srityje, apėmė dalį šiaurės rytų Lenkijos, pietuose siekė Pripetę Baltarusijoje, rytuose ribojosi su Dniepro baseino kultūromis. Jos kilmė labai sudėtinga. Pagrindiniai mezolitinės Nemuno kultūros dirbiniai yra viršsvidriniai bei viršmadleniniai, tai paleolitiniai strėlių antgaliai. Maglemosės (pavadinimas nuo Maglemosės durpyne atrastos ir ištyrinėtos akmens amžiaus stovyklos, Danijjoje, Zelandijos saloje) kultūros įnašas į Nemuno kultūrą yra lancetinio tipo strėlių antgaliai, ovaliniai kirveliai. O įvairūs įstatomieji ietigalių ašmenėliai, trapecijos būdingi iš pietų į kraštą plaukusioms įvairioms kultūroms. Nemažas Nemuno baseine ištirtų stovyklų skaičius rodo, kokia buvo pastovi ši kultūra ir kaip mažai ji keitėsi einant laikui. Tai leidžia daryti išvadą, kad naujų gyventojų nebeatvykdavo. Todėl  ketvirtajame tūkstantmetyje pr. Kr. ji peraugo į neolitinę Nemuno kultūrą. Manoma, kad mezolitinės Nemuno kultūros laikotarpis baigėsi apie V tūkst. m. pr. Kr., tuo metu žmonės pradėjo gaminti keramikinius puodus. Yra aptikta daug mezolito laikų stovyklaviečių, iš kurių plačiau norisi paminėti aptiktą prie Šešupės Gluobių stovyklą Šakių rajone. Joje aptiktas apie 30 m/2  stulpinės konstrukcijos pastato pėdsakai su dviem židiniais, kurių amžius, datuojamas radiokarboniniu metodu, – 7060 m. su galimomis 270 m. paklaidomis, pastato plote rasta net 750 titnaginių radinių, sudegusių kauliukų.

Kokybiškas šuolis žmonijos civilizacijoje prasidėjo neolito epochoje. Neolito epochos pavadinimą į mokslinę apyvartą įvedė 1865 m. anglas J. Lubbockas. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje mezolito ir neolito riba buvo laikoma keramikos ir glūdintų dirbinių atsiradimas. Vėliau neolito skiriamuoju bruožu imta laikyti perėjimą nuo pasisavinamojo ūkio prie gamybinio, nuo paleolito šiaurės elnių medžiotojų gyvenimo būdo prie gyvulininkystės ir žemdirbystės. Epochos klimatas Europoje buvo palankus plisti tokiam gyvenimo būdui. Vyravęs atlantinis klimatas buvo susijęs su intensyviu nuo vandenyno slenkančių oro masių skverbimusi į Vidurio ir Rytų Europą. Vasaros temperatūra buvo aukštesnė už šių dienų ir buvo pakankamai drėgna. Esant tokioms sąlygoms, prieš 6600-4200 m. pr. Kr. Rytų ir Pietų Pabaltijyje, pietuose iki Pripetės baseino bei Valdajaus aukštumų zonoje įsigalėjo plačialapiai miškai ir juos mėgstantys gyvūnai. Susidarė palankios sąlygos plisti pievoms, kuriose galėjo ganytis pirmieji naminiai gyvuliai. Tačiau gamybinis ūkis Lietuvos teritorijoje neolite netapo svarbiausiu. Gamybinio ūkio elementai viduriniame ir vėlyvajame neolite ( 4400/4200  ir 3100/2900 m. pr. Kr.) tik skynėsi kelią Lietuvos teritorijoje. Pasirodė negausios Piltuvėlinių taurių, Virvelinės keramikos, Rutulinių amforų kultūrų bendruomenės, kurios vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste, bet jų įtaka vietinėms kultūroms nebuvo lemiama. Todėl per visą neolito laikotarpį Lietuvoje išliko vyraujančiomis pasisavinamojo ūkio formos. Matyt, esami maisto ištekliai miškuose, vandenyse dar tenkino pasisavinamojo tipo bendruomenių žmonių reikmes ir tai neskatino tolesnės pažangos.

Vidurinis ir vėlyvasis neolitas yra neolitinės Nemuno kultūros susiformavimo ir klestėjimo laikas.  Pirmieji neolitinės Nemuno kultūros puodai lipdyti iš molio juostų su gausiomis augalų priemaišomis, smailiais dugnais, truputi įgaubtais ar kiek atloštais kakleliais. Puodų aukštis paprastai yra didesnis už plotį, ornamentai būna tik ant kaklelio, gana primityvūs. Viduriniame neolite,  apie jo vidurį – 3000 m. pr. Kr., laikytasi tų pačių ankstyvojo neolito tradicijų, bet šalia senųjų formų atsirado ir naujų elementų nešamų naujai besiskverbiančių srovių. Šiuo metu Pietų Lietuvoje yra žinoma daugiau penkiolikos vidurinio ir vėlyvojo neolito Nemuno kultūros gyvenviečių, kuriose aptikta šiai kultūrai būdingi radiniai – savitai ornamentuota keramika. Jos paplitimas rodo, kad Nemuno kultūros bendruomenės gyveno gan apibrėžtoje teritorijoje, pušynais apaugusiuose smėliniuose Pietų Lietuvos dirvožemiuose.

Už Lietuvos ribų neolitinė Nemuno kultūra buvo paplitusi Nemuno aukštupyje ir pietuose siekė Vakarinę Baltarusijos Polesės dalį. Lenkijoje Nemuno kultūra buvo paplitusi jos šiaurės rytų teritorijoje, pietuose siekė Narevo – Bugo santaką, vakaruose ribojosi Vyslos žemupiu.

Pietinėje Lietuvoje ir visame Nemuno aukštupio baseine būta nemažai titnagingų rajonų, kur buvo kasamas titnagas. Jis buvo renkamas ir žemutinėse upių terasose. Galima paminėti Margionius Varėnos rajono savivaldybėje, to pat rajono Titno ežero apylinkes, Ežeryne Alytaus rajono savivaldybėje kur buvo apdirbamas titnagas. Iš jo gaminami įvairūs įrankiai, nemaža jo dalis buvo eksportuojama – mainoma į maisto produktus. Titnago kasimas, pusgaminių ir įrankių gaminimas bei eksportas tapo atskira šaka, kuri turėjo didelį poveikį dirbiniams ir įrankiams tobulėti visoje Lietuvoje. Vėlyvajame neolite – 3100/2900 – 2000 m. pr. Kr. titnago gavyba ir įrankių gamyba intensyvėja, manoma, kad titnagingus rajonus, gavybos vietas, šachtas užima Rutulinių amforų ir Virvelinės keramikos kultūrų gyventojai. Rutulinių amforų kultūros buvimą Lietuvos teritorijoje rodo paplitę keturkampio formos skersinio pjūvio titnaginiai kirveliai Sūduvoje – Užnemunėje, Vidurio Lietuvoje, o tai sietina su agrarine žemdirbyste.

Šalia titnago gavybos ir apdirbimo, šiame laikotarpyje, atsirado dar viena strateginė ūkio šaka – gintaro gavyba, apdirbimas ir mainai-prekyba. Pasirodžius gintarui ir atsiradus jo apdirbimo centrui, pietrytiniame Pabaltijyje greitai jis tapo didelės traukos vieta. Gintaras tuo metu prilygo vėlesnių laikų auksui ir variui. Gintaras tapo ne tik preke, mainų objektu, bet ir daiktu, naudojamu įvairių tikėjimų ritualuose. Jis tapo prestižiniu daiktu labai dideliuose Europos plotuose.

Pietrytinių Baltijos pakrančių žmonės gamino gintarinius lenktomis šoninėmis briaunomis kabučius, skridinius, apskritas arba keturkampes  su V pavidalo skylutėmis sagutes ir kitus gaminius. Mainais jiems buvo atsilyginama žemės kultūromis, naminiais gyvuliais. Tą patvirtina gintaro verslo gyvenviečių radiniai: soros, kanapių sėklos, naminių gyvulių kaulai. Gintaro ištekliai ir prekyba juo, jūroje sugaunami ruoniai, žvejyba ir medžioklė leido neblogai gyventi, ir tai buvo pastovus traukos-ekspansijos objektas kitoms kultūroms. Čia susiformavo ryški ir savita Pamarių kultūra, pažįstama daugiausiai iš įspūdingų radinių pajūrio gyvenvietėse. Yra keletas nuomonių apie šios kultūros lopšį ir jos išplitimą. Einant toliau nuo pajūrio srities, ji būna susimaišiusi su vietine kultūra. Visoje Lietuvoje yra rasta jos gyvenviečių, iš kurių norisi paminėti Sūduvoje, Šakių rajone, Kubilėlių gyvenvietę.  Vėlyvajame neolite į šią kultūrą pavyko įsiskverbti Virvelinės keramikos kultūros gyventojams, bet jie jos nepakeitė, tik papildė. Pamarių kultūra yra laikoma baltų genčių užuomazgos kultūra (Lietuvių etnogenezė, p.27). R. Rimantienė mano, kad su šia kultūra prasidėjo vakarų baltų išsiskyrimas  iš bendro baltų  arealo (R. Rimantienė. Nida. Senųjų baltų gyvenvietė, p.177).

Viena iš labai didelių ar net lemiamų įtakų vėlyvojo neolito socialiniams-ekonominiams pokyčiams buvo jojamųjų arklių atsiradimas. Yra gana patikimai nustatyta, kad jau IV tūkstantmetyje pr. Kr. stepių ir miškastepių zonoje arkliai buvo prijaukinti, auginami ir naudojami jojimui. Vėlyvajame neolite naminiai arkliai paplito visoje Europoje. Tai leido žymiai išplėsti prekybinius ryšius, gyvulininkystės vaidmuo tapo didesnis už  žemdirbystės.

Ankstyvasis bronzos amžius buvo dinamiškas mūsų krašto priešistorės laikotarpis. Medžiotojų bendruomenės vis daugiau perėjo prie gamybinio ūkio, plėtėsi agrarinės bendruomenės, vyko darbo pasidalinimas ir jo specializacija, vyko mainų prekyba. Mainams buvo naudojamas gintaras, metalo, titnago dirbiniai, įvairūs kailiai, ypač buvo vertinami kiaunių kailiukai. Šiame bronzos amžiaus tarpsnyje plito apdirbamos žemės plotai, deginant ir kertant miškus, buvo auginami kviečiai, miežiai. Dusios 8 gyvenvietės rastų kaulų analizė rodo, kad čia buvo auginama galvijai, arkliai. Apie 17-18% rastų kaulų buvo naminių gyvulių ir 82 % medžiojamų žvėrių. Turlojiškių gyvenvietėje rasta laukinių paukščių kaulai rodo, kad čia buvo medžiojama ančių šeimos paukščiai. Žmonės vis labiau ima auginti naminius gyvulius ir pereina iš pasisavinamojo ūkio į gamybinį. Bendruomenėse iškilo vyro vaidmuo, keitėsi bendruomenių tarpusavio santykiai, padažnėjo karinių konfliktų dėl dirbamos žemės, pievų, gyvulių bandų, titnago gavybos šaltinių. Namų ūkyje svarbus vaidmuo tenka moteriai: verpimas, audimas, bendruomenės gausumo užtikrinimas. Keitėsi ir bendruomenių ideologija, be ugnies, žvėrių, gyvatės kulto, gyvavo protėvių vyro linija kultas, giminystė buvo suprantama kaip esantys vieno protėvio palikuonys, kilę iš vieno židinio.  

1750 – 1300 m. pr. Kr. laikotarpis yra vadinamas viduriniu bronzos amžiumi. Jo metu išnyksta žvejų ir medžiotojų bendruomenės. Visoje Lietuvoje ima formuotis naujos kultūrinės tradicijos, yra spėjama, kad metalą pradėta apdirbti ir perdirbti vietoje. Pagrindiniu bronzos lydymo centru tapo Dunojaus baseinas. Šiame regione buvo gaminami Košidero (pavadintas pagal vietovę Vengrijoje) stiliaus daiktai, kurių randama kapuose, priskiriamiems pilkapių kultūroms. Juose griautinių kapų būta daugiau nei degintinių.

Vėlyvajame bronzos amžiuje visoje Europoje plačiai naudoti įmoviniai kirviai, ietigaliai ir pjautuvai, nemažai gaminama papuošalų. Rytų Europoje rasti kapinynai ar pavieniai kapai ryškiai kontrastuoja su  Vakarų Europos urnų laukais. Aiškiai matomos dvi kultūros, kurios ryškiai skiriasi į Vakarų Europos ir Rytų Europos.

Lietuva buvo ties šių dviejų didelių kultūrų riba, ir tai atsispindi jos archeologinėje kultūroje, kurioje išskiriama Vakarų baltų Pilkapių kultūra, kuri siekė ir dabartines mūsų miesto teritorijos ribas, tą patvirtina tyrinėtas Pietarių pilkapis Marijampolės savivaldybėje. Kaip teigia istorikas- archeologas A. Tautavičius, paprotys laidoti mirusiuosius pilkapiuose į Rytų Lietuvą atėjo iš Pietų Sūduvos – iš sūduvių- jotvingių gyventų plotų. Pasipildžius duomenų apie rytų Lietuvos arealą, paaiškėjo, kad IV a. pabaigoje ar V a. iš tikrųjų galėjo būti tokia migracija iš sūduvių-jotvingių gyventų plotų į buvusią brūkšniuotosios keramikos  kultūros teritoriją. Tą liudija IV a. pabaigos – VI a. pilkapių su sūduviams-jotvingiams būdingu akmenų sampilu ir nedegintiniais bei degintiniais kapais paplitimas iki Strėvos šiaurėje bei Elektrėnų šiaurės rytuose. Vėliau, VII a. jie čia išnyksta, matut, ateiviams susiliejus su senaisiais vietos gyventojais ar pasitraukus atgal į Sūduvą.(Lietuvių etnogenezė, p. 139).

Jau konstatavome, kad vėlyvajame neolite pradėjo išsiskirti vakarų baltai su savo Pamarių kultūra, kuri laiko tėkmėje veikiama kitų kultūrų transformavosi į Pilkapių kultūrą vėlyvajame bronzos amžiuje. Šioje kultūroje apie 900 – 750 m. pr. Kr. pradėjo išsiskirti trys vakarų baltų sritys: prūsų (siaurąja prasme), galindų ir sūduvių.

Baltų  susidarymui gerokai daugiau turėjo įtakos senieji krašto gyventojai, nei manyta anksčiau. Jie paliko Nemuno, Pamarių kultūras trukusias beveik 4000 m. Kito ir nuomonė dėl senųjų Lietuvos gyventojų etninės priklausomybės. Prieita nuomonės, kad iki baltų susidarymo Lietuvoje gyveno ne finougrai, lybiai, somiai, bet europidai, (Lietuvių etnogenezė, p. 26), tarp kurių finougrų galėjo būti tik pavienių salelių. Baltų susidarymas buvo gana ilgas ir įvairiose teritorijose jį sąlygojo skirtingi vietos substratai – pagrindai. Pamario kultūra yra laikoma baltų genčių užuomazga, kuri iš Pamario plito tarp Vyslos ir Dauguvos. Čia pat pravartu pasakyti, ką teigia antropologijos duomenys. Pagal tuos tyrimus nustatyta, kad I tūkstantmetyje po Kr. baltų gentys skyrėsi kaukolės požymiais, kuriuos būtų galima skirstyti į keturis tipus, kurie skyrėsi ne iš esmės, o sudarė giminiškų formų grupę. Lietuvos pagrindinis masyvus dolichokraniškas (pailgos kaukolės) siauraveidis žmonių tipas yra labai senas, aptinkamas baltų arealo vakariniame pakraštyje ne vėliau žalvario, o gal ir neolito pabaigos amžiuje. Beveik per pusantro tūkstančio metų šis tipas visai nepakito, išlaikė tokias protoeuropidines ypatybes kaip masyvumas ir dolichronizacija. Įdomu tai, kad ketvirtajam tipui, graciliam mezokraniškam (vidutinio dydžio kaukolė) vidutiniaveidžiui, analogija randama Neolitinės Nemuno kultūros protobaltiškoje antropologijos medžiagoje Turlojiškėse, Kalvarijos savivaldybėje (Lietuvių etnogenezė, p. 116).

Pagrindinis kiekvienos tautos požymis yra kalba. Mūsų lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai. Dar iki XVIII a. pabaigos buvo tikima, kad hebrajų kalba yra visų kalbų motina. Pirmieji lyginamosios kalbotyros tyrinėjimai tarytum ir patvirtino tą požiūrį. Indijos sanskrito kalba, pagal vokiečių kalbininką F. Šlėgelį, atitiko lotynų, graikų, persų, germanų kalbų prokalbę. Iki XIX a. vidurio kalbininkai neabejojo, kad visos Europos tautos senais laikais yra atkeliavusios iš Azijos. 1851 m. anglų kalbininkas R. J. Letemas sukėlė didelį  triukšmą, kai pareiškė, kad indoeuropiečių protėvynės reikia ieškoti ne Azijoje, o Europoje.

Mokslininkai, svarstydami, kaip visas lyginamas kalbas pavadinti, XIX a. pradžioje priėmė anglų tyrinėtojo pasiūlytą indoeuropiečių terminą. Paaiškėjo, kad  visos indoeuropiečių kalbos yra daug senesnės už senovės indų kalbas. Nors indoeuropiečių  prokalbė yra teorinis modelis, bet ji padeda daug kur susivokti tautų istorijoje. Taip susiformavo lyginamosios kalbotyros atskira šaka indoeuropeistika. Dabar indoeuropiečių gyventą plotą apibrėžiama šiaurėje nuo Skandinavijos iki Graikijos pietuose, nuo Ispanijos vakaruose iki Dono upės rytuose. Čia amžių tėkmėje susidarė pagrindinės indoeuropiečių kalbos ir tautos. Tą tvirtina archeologija ir antropologija.

Jau anksčiau minėjau apie baltų genčių  atsidalinimą – skilimą į Vakarų ir Rytų baltus. Tai buvo natūralus baltų civilizacijos padarinys, susijęs su gamybinio tipo ūkio plėtojimu ir dvasiniu juos supusio pasaulio supratimu, kaimyninių genčių įtaka. Yra dar viena svarbi baltų genčių diferenciacijos priežastis – tai didžiulės jų išplitimo teritorijos Rytuose ir su tuo susijęs asimiliavimasis su finougrų ir slavų gentimis. Išnyko arealo pakraščiuose gyvenusių baltų genčių tarmės-kalbos, nepaliko jos ir rašto paminklų. Yra išlikę tik baltų kalbos pėdsakai  toponimikoje,  hidronimikoje ir baltų kilmės žodžiuose, išlikusiuose slavų kalbų tarmėse. Visai kita situacija buvo vakariniame baltų pakraštyje. Čia gyvenusių baltų teritorijos plotas sudarė tik apie ketvirtadalį viso baltų ploto, gyventa gana kompaktiškai. Iš vakarinio baltų pakraščio kilo dabartinės lietuvių, latvių ir XVIII a. pradžioje išnykusi prūsų (plačiąja prasme ), sūduvių-jotvingių kalbos.

Kęstutis SUBAČIUS      

(Bus daugiau)