Penktadienis, spalio 19, 2018
Pagrindinis > Žmonės > Asmenybė > Sergejus Lanskovas: kai kredo – neturėti priešų

Sergejus Lanskovas: kai kredo – neturėti priešų

 

…Jo kelias, tarsi nulemtas nuo pat ankstyvos vaikystės, labai panašus į daugumos žmonių, pasiekusių dangaus aukštumas. Jį, kaip ir ne vieną žmogų, savo gyvenimą paskyrusį aviacijai, į priekį vedė niekaip nepaaiškinama dangaus trauka, vertusi ganyti debesis ir įkalusi svajonę apie galimybę nardyti pro juos. Vaikas būdamas, tai suprato paraidžiui – bus lakūnas, ir svajonėse jau matė save, pilotuojantį didžiulį oro lainerį. Bet lakūnu taip ir netapo, nors dangus buvo ir yra jo gyvenimo esmė. Jis tapo parašiutininku – ir ne bet kokiu: vienu iš pačių geriausių ne tik savo krašte – visame pasaulyje, vėliau – paršiutų sporto treneriu – taip pat išskirtiniu.

Taigi susipažinkime: Sergejus LANSKOVAS (g. 1961 m.), nuo 1994 m. gyvenantis Sankt Peterburge, – Rusijos parašiutų sporto rinktinės, beveik visose aukščiausio lygio tokio pobūdžio varžybų laiminčios aukščiausias vietas, treneris, profesionalus parašiutininkas, kurio įskaitoje – per 16 tūkstančių šuolių parašiutu, nekart ir pats tapęs Pasaulio parašiutų sporto čempionu (šis žmogus visą šių metų gegužės mėnesio savaitę tikslaus nusileidimo niuansų mokė ir Marijampolės aeroklubo parašiutininkus).

Į parašiutizmą atvedė… įspūdžiai po peržiūrėto fimo

Pirmąjį šuolį parašiutu Sergejus atliko būdamas 17 metų amžiaus. Dabar jis sako, jog tai buvo labai vėlai – gerokai anksčiau pradėti reikėjo…  Taip sako dabar, o tuomet viskas atrodė kitaip. Sergejus, nuo pat mažumės itin gabus sportui, anksti buvo ir pastebėtas. Gimęs ir užaugęs Nižnij Novgorode, jis švietė kaip būsima ledo ritulio žvaigždė. Galbūt tokiu jis ir būtų tapęs, tačiau akis pakelti į dangų ir prisiminti vaikystės svajonę – skraidyti – privertė matytas filmas apie desantininkus. Filmas jaunuolį taip pakerėjo, o parašiutizmas vien iš filmo tiesiog įsisiurbė į jį taip, kad jis tuomet apie nieką daugiau ir nesvajojo kaip atlikti būtinąją karinę tarnybą desantininku. Bet prieš tai Sergejus susirado galimybę iššokti su parašiutu iš lėktuvo. Kad vieno šuolio parašiutu neužteks, vaikinas suprato vos tik po pirmojo adrenalino pliūpsnio nusileidęs ant žemės. Tad buvo ir antras šuolis, ir trečias… Ir čia – ta pati vizija: armijoje būti desantininku! Bet tas vizijas teko atidėti, mat dangus jaunuolį visiškai pakerėjo, tad ir būtinosios tarnybos laikas armijoje nusikėlė tolyn, į ateitį.

Meistriškumo kelyje

…Tai buvo itin įtemptas metas: iš pat ryto – šuoliai, po jų – darbas tuometinėje Nižnij Novgorodo automobilių gamykloje, garsėjusioje automobilių GAZ gamyba, vakare, iki pat išnaktų – mokslai (mokėsi autotransporto technikume. Gerokai vėliau, mokydamasis kūno kultūros institute – aukštasis išsilavinimas vis tik būtinas!, pripažins, jog technikume mokytis buvo gerokai sunkiau nei institute…). Ir taip – diena iš dienos…  

Per trejus metus, kuriuos praleido aktyviai šokinėdamas su parašiutu, Sergejus, būdamas vos 22 metų amžiaus, sugebėjo tapti sporto meistru, netgi tuometinės Tarybų Sąjungos parašiutų sporto rinktinės nariu (atranka į rinktinę būdavo itin griežta ir ten patekdavo tik stipriausi iš stipriausių). Per metus vyras atlikdavo po 700–800 šuolių, taip ruošdamasis tarptautinio ir pasaulinio lygio varžyboms, kurių per metus būdavo iki aštuonių. 27 metų amžiaus Sergejus pirmą kartą tapo pasaulio parašiutų sporto čempionu. Per visą gyvenimą nuskintų savo laurų parašiutininkas iš tikrųjų nėra skaičiavęs. Žino tik, jog pasaulio čempionas buvęs tris kartus, tarptautinių varžybos nugalėtojas, prizininkas – daugybę kartų: pasiektas meistriškumas, alinantis darbas lėmė, jog iš aukšto lygio parašiutų sporto varžybų išeidavo nešinas ne mažiau kaip III vieta.

Kai pirminė užduotis – likti gyvam, o tik paskui laimėti!

Kaip prisimena Sergejus, vienos iš įsimintiniausių varžybų vyko 1989 m. Prahoje, kurių uždavinys paraidžiui skambėjo taip: pirmiausiai likti gyvam, o paskui ir laimėti. Tikslaus nusileidimo su parašiutu vieta buvo parinkta tarp šviečiančių fontanų esanti vos 2,5 kvadratinių  metrų ploto aikštelė, ant kurios pastačius sceną vos prieš savaitę iki varžybų vyko Maiklo Džeksono koncertas. Varžybų dalyviams reikėjo itin didelio meistriškumo, mat jau ne metrai, o net centimetrai nuo aikštelės netiksliai nusileidžiant su parašiutu galėjo lemti ne tik prastus varžybų rezultatus, bet ir sveikatą, netgi gyvybę. Būtent dėl tos priežasties buvo atsisakyta leisti moterims dalyvauti varžybose, tačiau ir vyrams adrenalino tuomet netrūko. Sergejus tose varžybose pasirodė geriausiai: jis laimėjo I vietą, buvo apdovanotas ir pirmuoju savo piniginiu prizu – 300 markių.

„…kiekvienas šuolis pirmiausiai turi būti saugus“

Sergejus yra šokinėjęs iš pačių įvairiausių orlaivių. Per visą aktyvaus sportavimo istoriją būta visko. Likimas sportininkui buvo palankus: pavyko išvengti traumų. Per visą savo šuolių istoriją sporto meistrui tekę 8 kartus skleisti atsarginį parašiutą – tokiu būdu gelbėti savo gyvybę, kai situacija būdavo jau nebevaldoma.

 „Gero rezultato siekimas dažnai perdengia baimę, kuri mums tarnauja kaip saugumo garantas: kiekvienas šuolis pirmiausiai turi būti saugus“, – sako patyręs parašiutininkas, kuris ne kartą buvo susidūręs su šuolių draugų žūtimi. Žmogus neslepia: netektys be galo sukrečia, sunku susitaikyti su tokia mirtimi – juk vos prieš kelias akimirkas žmogus šypsojosi, lipo į lėktuvą ir – viskas, jo daugiau nebebus… Parašiutininkų žūtys visada skaudžios, po jų labai sunku įsivažiuoti į įprastą darbo ritmą, tačiau nieko kito ir nebelieka… „Su stichija juokauti nedera, – kalba Sergejus Lanskovas, pasaulio parašiutų sporto čempionas, nusipelnęs sporto meistras, nusipelnęs šalies treneris, apie parašiutų sporto specifiką, – pasirengimas čia privalo būti ne tik fizinis. Ypač svarbus psichologinis pasirengimas. Prieš dedantis kuprinę su parašiutu ant nugaros reikia kiekvieną detalę, kiekvieną situaciją, savo veiksmą gerai apgalvoti, reikia būti pasirengus viskam ir tuo pat metu išlaikyti vidinę ramybę.“

Dangus dovanojo ir… žmoną

Dangus šiam žmogui – šeima visomis prasmėmis. Žmona Nelė – taip pat parašiutininkė, sporto meistrė, atlikusi 12 tūkstančių šuolių parašiutu. O viskas prasidėjo tolimoj jaunystėj… Tuomet jam tebuvo 20 metų, jai – 19. Du jauni perspektyvūs parašiutininkai (jis – iš Rusijos, ji – iš Gruzijos) bendroje parašiutininkų stovykloje susitiko aerodrome Uzbekistane. Susipažino, susidraugavo, o netrukus suprato, kad jau ir nebesiskirs. Ne vien parašiutų sportas, meilė dangui šiuos du žmones jau jungė – juos rišo ir meilė. Pora užauginusi dvi dukras, jau sulaukusi keturių anūkų.

Kai komercija dominuoja ir parašiutizme…

Sergejus nuo 1996 m. aktyviai nešokinėja, o visas savo jėgas atiduoda parašiutininkų ugdymui. Jo, kaip Rusijos parašiutų sporto rinktinės trenerio, gyvenimas – nuolatinės kelionės. Rinktinės treniruočių stovyklų bazės išsibarsčiusios po visą Rusiją: Krasnodaras, Pamaskvė, Rostovas, Samara… Treniruotės vyksta labai įtemptai ir atsakingai. Rinktinės parašiutininkai per dieną atlieka po 10–12 šuolių. Rusijos rinktinė pasaulyje užima labai aukštus reitingus, varžybose visada siekia laurų, netgi II vietą traktuoja kaip nesėkmę…

Parašiutų sportas dar tarybiniais laikais šiam žmogui suteikė galimybę apvažinėti kone visą pasaulį. Daug keliauja ir dabar, bet jau dabar, kaip minėta, – kaip parašiutininkų treneris.

Šiais laikais parašiutininkų lygis, pasak trenerio, prastesnis. Paradoksas, tačiau šiuolaikinė parašiutų įranga, technika labai patobulėjusi, o štai parašiutininkų meistriškumas technikos tobulėjimui neadekvatus – gerokai smukęs, lyginant su Sergejaus aktyvaus šokinėjimo parašiutu laikais. Apskritai šiais laikais ir parašiutizme viršų ima vis tik komercija, kuriai, deja, meistriškumas mažai rūpi…

Kai kredo – neturėti priešų

Lietuvoje Sergejus, treniravęs Marijampolės aeroklubo sportininkus, ne pirmą kartą lankosi. Dar Tarybų Sąjungos laikais čia lankydavosi pakankamai dažnai: nuo jaunystės laikų Sergejų sieja nuoširdi draugystė su marijampoliečiu, buvusiu parašiutininku, dabar visame pasaulyje žinomu oro balionų pilotu Rimu Kosčiuškevičiumi, tad nenuostabu, kad draugą vis aplankydavo. Sergejus su Rimu kartu armijoje tarnavo, abu buvo TSRS parašiutų sporto rinktinės nariai…

Sergejaus kredo – neturėti priešų, tai reiškia – gebėti peržengti savo „ego“ ribas, ambicijas vardan kažko didingesnio, tauresio, tikresnio. Šiam žmogui, savo srityje išties pasiekusiam aukštumas, visiškai nebūdinga arogancija, žvaigždžių ligos sindromas. Geranoriškas, ramus žmogus jis ne tik iš pažiūros – toks yra iš tikrųjų. Viskuo besidomintis, ypač kosmosu, nepaaiškinamais reiškiniais, save pagauna, jog vis dažniau grįžta jau prie skaitytos klasikos – pažvelgti į ją suaugusio žmogaus akimis…

O Sergejaus, kaip dangaus žmogaus, aistra (kad nereikėtų lipdyti prie šio žmogaus angelo sparnelių) – automobiliai: galingi, brangūs, nors, kaip pats pripažįsta, lyg ir ne jo kišenei, tačiau šiai aistrai atsispirti jis bejėgis… Ką gi: kuo vyresnis berniukas, tuo jo žaisliukai brangesni…

Vido Lietuvininko, Albino Marčiukaičio ir Sergejaus Lanskovo asmeninio archyvo nuotraukos.

lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

Komentaras “Sergejus Lanskovas: kai kredo – neturėti priešų

  1. Iš tokių žmonių mes turime nuolat mokytis,pasisemti drąsos sunkiomis gyvenimo minutėmis ir žengti pirmyn,nugalint,atrodo tik mums,neįmanomas kliūtis 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.