Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Onos Griniūtės-Bacevičienės prisiminimai IV

Onos Griniūtės-Bacevičienės prisiminimai IV

 

Kaimo kasdienybės verpetuose

Prisimenu, staklėse ausdavau karštose vasaros dienose. Saulė šviečia, prie atdaro lango kregždės palangėmis skraido, aukščiau langų, prie šiaudinio stogo, kregždžių lizdai margi, iš dumblo nulipdyti visa palange. Ant kiemo, prie klėties, buvo didelis beržas su tankiomis šakomis, tame berže, būdavo, čiulba, gieda paukščiai labai gražiai, man per langą audžiant būdavo girdėt. Atostogavo mūs giminaitė su vaikais iš miesto seklyčioj, ateidavo pas mane prie staklių, sakydavo: „Ona, gana aust, džiovą gausi beausdama stuboj, eime į girią pasivaikščiot“. Bet nelabai būdavo kada vaikščiot, iki lauko darbų reikdavo viską išaust.

Atėjus rudeniui, mama su užaugusia mano seserimi braukdavo linus ant aukšto. Man su broliu tekdavo kai kada kiaules pašert. Artinantis Užgavėnėms, ilgiau dienos – pradėjom mokytis lietuviškai skaityt. Buvo uždrausta spauda, mane mokė kaimynas Andrius Raguckas. Jis turėjo išsinuomavęs 6 margus žemės ir stubą. Mūsų iš viso buvo 12 vaikų – mergaičių ir berniukų, tarp jų ir dvi jo dukterys: Ona ir Ieva. Elementorius ne visi turėjome, kas iš maldaknygės, kas iš elementoriaus: aš nešdavausi mamos maldaknygę. Ragucko buvo mums įsakyta, jeigu pamatysit žemsargį, tai elementorius, knygas į antį, į kišenių, kad atėjot mergaitės megzt, siūt, vaikai grėblius, klumpes mokytis daryt. Na, taip ir mokinomės per žiemą vakarais. Kai eidavom namo, išeinant turėdavom giedot giesmę „Stovi motina verkdama“. Atlyginimas mokytojui buvo maistu: kas lašinių atnešdavo, kas sūrį, kas pieno. Žmogus buvo neturtingas. Velykoms nešdavome margintų kiaušinių.

Daugiausiai dirbdavau namuose, padėdavau tėvams. Šeivutes trindavau, prie staklių audimo… Akselį pjaudavo su arkline mašina, eidavome arklius pavaryt. Vieną dieną, man šeivutes betrinant, tėvas pavadino mane arklius pavaryt akseliui pjaut. Na, nuėjau. Arklius varau, jie neina (arkliai buvo už kluono manieže), tėvas ateina, sako: „Bėk į kluoną ir pasuk mašinos ratą!“, (kimšt jis man neliepė), o jis išvarys arklius. Ratą pasukau, mašina ėmė veikti, aš ėmiau šiaudus, kimšau, ir įtraukė dešinę ranką, nupjovė visus pirštus, tik liko mažiukas pirštukas. Kitame kluono grendyme kūlė brolis Vincas su svetimu žmogumi, atbėgo, mane ištraukė iš mašinos. Brolis Vincas su mama nuvežė mane į Marijampolę pas brolį Kazį, daktarą, kuris gyveno Geršgaus mūrelyje. Jis turėjo du kambarėlius: viename ligonius priimdavo, o kitame paguldė mane ant sofkutės, o pridėjus kėdes šalia gulėdavo ir mama. Tame pačiame kambaryje gulėdavo ir jis, taip pat valgydavo ten. Jie mane gydė apie du ar tris mėnesius, neatsimenu. Žiemą tas buvo, pasiilgau namų. Parsivežė namo mane mama, pabuvau namie vienus metus, kitus, paskui darbus dirbti pradėjau, kaire ranka įpratau taip, kad aš nejaučiau, kad neturiu rankos. Dirbau viską, išmokau verpt gražiai, plonai ir aust.

Kaimo šviesa

Mūsų pačių seklyčioje buvo surengtas vakarėlis. Rodos, 1904 m., per Velykas, buvo vaidinimas „Neatmazgomas mazgas“. Aš vaidinau Burokienę – dvaro kumetę. Buvome ir kvartetą sukūrę, padainavome dvi dainas: „Kur bėga Šešupė“ ir „Ant marių krašto, Palangos miestely“. Muzika buvo kanklių, Simono Staknevičiaus. Buvo ir vakarienė: užkandžių ir alaus, degtinės nebuvo. Kas lėšų davė, neprisimenu, turbūt mano du broliai (Kazys ir Jonas) bei brolienė. Publika buvo tik patikima, taip sakant, su pakvietimais, bet plati ir iš toliau atvykusi:  iš Liudvinavo, Daukšių, Kalvarijos, buvo ir inteligentijos iš Marijampolės, taip pat ir keletas patikimų žmonių iš Kauno. Buvo ir mano brolis Kazys. Buvo pasakyta keletas kalbų, prisimintas  daktaras V. Kudirka, kurio kabojo paveikslas, didelis, gražiuose rėmuose, gale stalo, ant sienos,  buvo ir gražiuose rėmuose Karoliaus Markso paveikslas, Simono Daukanto, Koperniko paveikslas, Kražių skerdynė, istorinių Lietuvos valdovų: Vytauto, Kęstučio, o paskui dar savų šventųjų paveikslai irgi gražiuose rėmuose buvo. Mano brolis buvo stalius, labai gražių darbų mokėjo, tai ir paveikslus aptaisė.

Repetuoti važiuodavome į Marijampolę, kiti artistai buvo iš toli. Buvo jaunystės dienos, ko tik nepadarydavome! Rengėme slaptus koncertus, o po jų kvepėjo Sibiras ne vienam. Po vieno koncerto po savaitės atžygiavo dešimt žemsargių nuo plento per purvyną (pavasaris labai purvinas buvo). Padarė didelę kratą, ieškojo lietuviškų knygų ir ginklų, nieko nepešė, išėjo.

Labai prikankindavo ta pakelė žemsargius: kiek jiems reikdavo daryt kratų, net pasiekė Lukošius. Alksniškės kaime buvo du beržai prie kelio. Mano brolis padarė dvi lentas su užrašu: „Gudelių vašgminas (valsčius), Alksniškės kaimas“. Ant vienos lentos parašė lietuviškai, ant kitos – rusiškai. Ant vieno beržo prikalė lietuviškai užrašytą lentelę, ant kito – rusiškai. Neilgai tie užrašai buvo, žemsargiai aptiko ir su kirviais nuplėšė. 1902 m. ta istorija buvo. Tie beržai, du revoliucijos liudininkai, išbuvo iki 1958 m.

Buvo revoliucinis kluonas mūs namuos mano tėvo, statytas, kai pradėjo gyvent, labai senas, iki žemai šiaudų stogas, iš kitos pusės – medžių siena, tai sienos buvo slapykla lietuviškiems laikraščiams ir knygoms. Tas kluonas daug kratų praleidęs, bet niekad nieko nerado, gaila, kad niekas nenufotografavo to kluono.

(Bus daugiau)

Parengė Laima GRIGAITYTĖ

Onos Bacevičienės artimųjų archyvo nuotraukoje – Ona Griniūtė-Bacevičienė.

2 komentarai(-ų) “Onos Griniūtės-Bacevičienės prisiminimai IV

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.