Penktadienis, lapkričio 16, 2018
Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > ,,Mirsime drauge, bet, kol gyvi, kovosime“

,,Mirsime drauge, bet, kol gyvi, kovosime“

 

Antrojo pasaulinio karo metais skaudžiausią netektį patyrė žydai. Visoje nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvos teritorijoje nužudyta beveik 95 procentai žydų bendruomenės. Rizikuodami žydų ir savo artimųjų gyvybėmis dalis lietuvių ryžosi nuo tikros mirties gelbėti savo kaimynus žydus. Vilkaviškio rajone žydus gelbėjusių lietuvių sąrašuose yra per 120 asmenų. Kai kurie iš jų pelnė Pasaulio teisuolio vardą.  Pateikiu keletos lietuvių istorijas, kurios bus patalpintos valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rengiamoje kilnojamoje parodoje „Jie gelbėjo žydus“.

Pasmerktas mirti gelbėjo kitus

Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo narys, vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos vadovų Jeronimas Plečkaitis, Lietuvai atgavus Vilnių 1939 m., ten mokė žydų vaikus, o karo metais iš Vilniaus geto gelbėjo žydų tautybės asmenis. Dvi sesutes – Rivą ir Kėlę Rachmanaites – atvežė į Vilkaviškį, kur jas priglaudė vieno ūkininko šeima. Čia jos sulaukė laisvės.

Pokaryje J. Plečkaitis neišvengė Sibiro lagerių. 1959 m. iš Vokietijos atsiųstoje Rivos Rachmanaitės nuotraukoje išlikęs įrašas lenkų kalba: ,,Mylimam Plečkaičiui atminčiai nuo Rywei su vyru mūsų santuokos dieną.“

Kairėje – Steigiamojo Seimo narys Jeronimas Plečkaitis, dešinėje – Plečkaičio iš Vilniaus J. geto išgelbėta žydaitė R. Rachmanaitė su vyru vestuvių dieną (1959 m. ,Vokietija).
Kairėje – Steigiamojo Seimo narys Jeronimas Plečkaitis, dešinėje – Plečkaičio iš Vilniaus J. geto išgelbėta žydaitė R. Rachmanaitė su vyru vestuvių dieną (1959 m. ,Vokietija).

Ją vadino Danute

Paežerių kaime (Pilviškių seniūnija) gyvenanti Vida Voveraitytė-Vosylienė prisimena:

,,Prasidėjus masinėms žydų žudynėms, Gita Liurytė (Lipkės dukra) ir dar dvi žydaitės buvo slepiamos pas Ulecką. Slėptuvę įrengė namo dviguboje pakraigėje (čyte), kur nei atsigulti, nei atsisėsti nebuvo vietos. Išgyvenusi karo žiaurumus Gita apsikabinusi mane prisimindavo: ,,Vidute, Tu nežinai, ką mes iškentėjome. Aplinkui vaikšto ginkluoti žudikai, šilelyje aidi šūviai ir ateityje laukianti nežinia.“

Nenorėdama rizikuoti Uleckų šeima Gitą išlydėjo į Piliūnų kaimą pas mano tėvus, vaikams buvo paaiškinta, kodėl Danutė (taip tėvai pavadino Gitą) turi slapstytis. Mes buvome įpareigoti stebėti pas mus ateinančius žmones ir įspėti Danutę. Sulojus šuneliui, ji lįsdavo po lova, slapstydavosi rūsyje ar kopėčiomis lipdavo ant aukšto.

Kai po kaimą pasklido kalbos apie tėvelių slepiamą žydaitę, tėvelis ją išvežė į Nendrinių kaimą pas Bosikius. Čia slapta Danutė buvo pakrikštyta, priėmė katalikų tikėjimą.

Iš Bosikių Danutę pervežė į Bebruliškes pas Antosėlę Totoraitytę-Pačkauskienę. Karo pabaigos po vienų klajonių Danutė sulaukė mūsų namuose.

Už Gitos Liurytės išsaugojimą Uleckai, Voveraičiai ir Bosikiai po mirties 2017 m. Lietuvos Prezidentės dekretu apdovanoti ,,Žuvančiųjų Gelbėjimo kryžiumi“.

 

Kairėje – Gita (Danutė) Liurytė, dešinėje – Vida Voveraitytė-Vosylienė.
Kairėje – Gita (Danutė) Liurytė, dešinėje – Vida Voveraitytė-Vosylienė.
Namas Bebruliškės kaime, kur slėpėsi Gita Liurytė. Bosikių šeimos antkapis Nendrinių kaime.
Namas Bebruliškės kaime, kur slėpėsi Gita Liurytė. Bosikių šeimos antkapis Nendrinių kaime.

Krebždanti drabužių spinta

Vilkaviškiečio Jono Kilikevičiaus tėvas Pijus Kilikevičius ir jo žmona Uršulė, sesuo Magdalena Kilikevičiūtė-Kašinskienė karo metais Pagramdų kaime išgelbėjo Feldbergų šeimą.

Jonas Kilikevičius prisimena: ,,Buvau dar labai mažas vyras. To, kad mūsų namuose slepiami svetimi žmonės, aš nežinojau, tik mano dėmesį patraukdavo krebždanti ir virpanti drabužių spinta. Vėliau sužinojau, kad joje, pajutę pavojų, dienomis slėpdavosi tėvų namuose glaudęsi žydų tautybės vilkaviškiečiai: Janina, Šmuelis ir Gabriel Ruf Feldbergai.“

Kairėje – žydų gelbėtojų viešnagė Izraelyje 1992 m. Kairėje, apačioje prie sienos, – Pijus Kilikevičius, greta – kunigas R. Mikutavičius (iš Kilikevičiaus šeimos archyvo). Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius. Jonas Kilikevičius ir prezidentas Valdas Adamkus po apdovanojimo Prezidentūroje.
Kairėje – žydų gelbėtojų viešnagė Izraelyje 1992 m. Kairėje, apačioje prie sienos, – Pijus Kilikevičius, greta – kunigas R. Mikutavičius (iš Kilikevičiaus šeimos archyvo). Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius. Jonas Kilikevičius ir prezidentas Valdas Adamkus po apdovanojimo Prezidentūroje.

 

Kur auga devyni, užaugs ir dešimtas

(Iš Janinos Feldberg ir Magdalenos Kilikevičiūtės -Kašinskienės prisiminimų)

Ada Feldbergaitė palaidota katalikiškose Paežerių kaimo kapinaitėse.
Ada Feldbergaitė palaidota katalikiškose Paežerių kaimo kapinaitėse.

Janina Feldberg rašo: ,,Ir vėl prasidėjo blaškymasis šaltą 1941 m.gruodžio žiemą. Didžiausiame šaltyje – 35 C, beieškant prieglobsčio mūsų mažajai Adai, kuriai tada sukako 3 metai. Mūsų gyvybės ir likimas nedomino, todėl buvo visiškai aišku, jei nerasime saugios vietos, nusižudysime, kad tik netektų pakliūti į žudikų rankas. Bet ką daryti su mūsų mažąja dukra? Taip mes blaškėmės 10 dienų, kol atėjome pas moterį, vardu Uršulė Stankevičienė, Opšrūtų kaime. Ji buvo našlė, vargšė 9 vaikų motina, kuri su savo šeima gyveno viename kambarėlyje ir virtuvėlėje. Našlė priėmė Adą, iš gailesčio ir be jokio užmokesčio pasiliko pas save.

Dukra sulaukė išilaisvinimo  1944 m. rugpjūčio mėnesį. Didžiausiai mūsų nelaimei, ji susirgo gelta ir mirė 1944 m. gruodį.“

,,Mirsime drauge, bet, kol gyvi, kovosime“

Jaunos gydytojos stomotologės Olgos Gurvičiūtės gelbėjimosi kelias vokiečių okupacijos metais buvo kupinas pavojų, atsitiktinumų.

Po daugybės slapstymosi vietų Kaune Olgą Gurvičiūtę priglaudė skulptorius Petras Rimša. 1942 m. spalį Petro Rimšos brolis Juozas Rimša (žinomas knygnešys) slapta parsivežė Olgą į savo brolio bendrą sodybą Vilkaviškio rajone, Pilviškių valsč. Naudžių kaime. Šioje sodyboje gyveno Juozas Rimša su žmona Justina, jo brolis Jurgis su žmona Ona ir sūnumi Aidu ir 1944 m. gimusia dukryte Ona. Olga į šeimą priimta kaip lygiateisė šeimos narė, kaip našlaitė Steputė. Iš Olgos Gurvičiūtės 1944 m. rugpjūčio 8 d. laiško gelbėtojams Rimšoms: ,,Jūs, mano brangieji, mane atvežėt, iškankinta siela ir kūnu, be dokumentų. Prisimenu, kaip nedrąsiai aš Jūsų paklausiau: ,,Dėde, bet ar Jūs žinot, kad gresia užtai mirties pavojus?“ Tada atsakėte: „Mirsime drauge, bet, kol gyvi, kovosime, kad išliktumėm, nejaugi taip ir pasiduoti tiems žmogėdroms!“

2012 . Juozas ir Justina Rimšos, Jurgis ir Ona Rimšos pripažinti Pasaulio Tautų teisuoliais.

Ona ir Jurgis Rimšos – Pasaulio tautų teisuoliai. Rimšų sodyba Naudžių kaime. Pripažinimo Pasaulio tautų teisuoliais pažymėjimas.

Ona ir Jurgis Rimšos – Pasaulio tautų teisuoliai. Rimšų sodyba Naudžių kaime. Pripažinimo Pasaulio tautų teisuoliais pažymėjimas.

Ieško gelbėtojų
Vilkaviškio krašto muziejus gavo prašymą surasti Alvito valsčiuje žydus gelbėjusių asmenų palikuonis.1948 metais Ida Marija Jeznerytė-Garbėnienė rašydama prašymą LKP sekretoriui A. Sniečkui rašo: „Vokiečių okupacijos laikotarpį išgyvenau nelegaliai kaip žydų tautybės žmogus, ką gali paliudyti Alvito valsčiaus gyventojai apskritai ir ypač šie asmenys: Blažiai Jonas ir Marija, Nešukovičiūtė Agota, Leškauskas Juozas, Ramanauskaitė Liudvina, Karpavičienė Magdė (iš Uosijos kaimo) ir Sidabrienė Leokadija ir kiti. Pas visus minėtus asmenis slapsčiausi per visą vokiečių okupacijos laikotarpį“. Ką nors žinančius apie minėtus asmenis prašom pranešti tel. 8 656 05577.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.