Pagrindinis > Žmonės > Ad memoriam > Lietuvos dainą skelbęs pasauliui

Lietuvos dainą skelbęs pasauliui

 

Sakoma, kad Lietuva turi dvi lakštingalas – menininkes: tai poetė Salomėja  Nėris ir  dainininkė Beatričė Grincevičiūtė. Klasikines ir lietuvių liaudies  dainas  išpopuliarino  Kipras Petrauskas ir Virgilijus Noreika. Šiuos  dainininkus  žinome, jų balsais žavimės.  Tačiau iš laiko užmaršties  išplaukia ir kiti vardai.  Galime didžiuotis sakydami, kad  antrasis Kipras  Petrauskas yra kilęs iš  Vilkaviškio apylinkių. Tai dainininkas Juozas  Babravičius. Prieškario spaudoje  apie jį buvo rašoma: „Artistas, kuris  žinomas ne tik  Amerikoje ir Lietuvoje, bet  dainavęs Rusijoje, Graikijoje,  Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose  šalyse. Jis  dainavo Rusijos carui, dainavo  bolševikams, karaliai džiaugėsi ir gėrėjosi jo  balsu: Anglijos lordai jį  vaišino ir žavėjosi jo tobulu ir nepaprastai simpatingu  balsu. Jis  Lietuvos  dainą skelbė visam pasauliui.“ Šiais metais minime 130-ąsias dainininko gimimo  metines. Pakeliaukime jo gyvenimo ir kūrybos keliais.

 Namelis Panemunėje

Su J. Babravičiaus vardu susijusį namelį suradau Kaune, Panemunėje. Aukštų eglių ir obelų apsuptame name, statytame paties dainininko prieš Antrąjį pasaulinį karą, dabar gyvena jo sūnus, mokslininkas ir gydytojas Juozas Babravičius.

Šeimininkas, pasitikęs prie namo durų, veda į kambarį. Čia stovi iš R. Šliūpo pirktas fortepijonas „Diederichs Freres“, kurio klavišus lietė dainininkas. Šis kambarėlis matė daugelį prieškario laikų menininkų. Mano pašnekovas, tipiškas Kauno inteligentas, deda ant stalo senovinį patefoną, pasuka rankenėlę ir kambaryje pasklinda tyras, aukštas tenoro balsas.

Atsargiai liečiu šventas relikvijas, senovines plokšteles, leidinius, Bostono miesto Garbės piliečio raktą.

Juozo Babravičiaus gimimo metrikų įraše skaitau: „Sudarytas Vilkaviškyje. 1882 metų kovo 14 dieną 5 val. vakare atvyko: Andrius Babravičius, stalius, gyvenantis Šelvių kaime, 36 metų amžiaus, dalyvaujant to paties kaimo gyventojams Petrui Okuniui, 50 metų amžiaus, ir Baltramiejui Vaičiulaičiui, 60 metų amžiaus, ir parodė mums vyriškos lyties kūdikį, pareikšdamas, kad jis gimė Šelvių kaime kovo 9 dieną iš teisėtos jo žmonos Brigitos, kilusiai iš Petrauskų, 25 metų amžiaus.“ Babravičių šeimoje augo penki vaikai.

Vietinėje pradžios mokykloje būsimasis dainininkas buvo priimtas į chorą ir pas vargonininką Kamarauską mokėsi dainuoti. Apie 1897–1898 m. tėvas iš darbo Vilkaviškio metalo fabrike buvo atleistas ir šeima persikėlė į Kauną. Juozukas mokėsi amatų mokykloje, dirbo tekintoju.

Šelviai, Peterburgas, Maskva

Mėgstąs dainą jaunuolis Kaune įstojo į J. Naujalio įkurtą „Dainos“ draugiją. 1907 m. „Dainos“ draugijos koncerte J. Babravičius pirmą kartą dainavo solo partiją. Taip prasidėjo jo 50 metų kūrybinis kelias.

Kai jo dainavimą išgirdo muzikas Jonas Brunza su žmona, pastaroji pasiūlė Juozą Babravičių pasiųsti mokytis į Petrapilį, kur tuomet mokėsi K.Petrauskas. Mokslus finansavo R. Šliūpas. Čia studijuodamas ypač susidraugavo su Č. Sasnausku, atliko jo kūrinius „Kur bėga Šešupė“, „Karvelėli mėlynasis“.

Verčiame Juozo Babravičiaus gyvenimo puslapius. Mano pašnekovas rodo Maskvos Didžiojo teatro 1914–1918 m. nuotrauką. Čia 1914 m. rudenį J. Babravičius debiutavo atlikdamas Bajano vaidmenį M. Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila“. Pavyko debiutas ir „Traviatoje“, kur dainavo su to meto operos žvaigžde A. Neždanova. Publika žavėjosi jo sukurtais vaidmenimis: Lenskiu (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Šuiskiu (M. Musorgskio „Borisas Godunovas“), Hercogu ir Alfredu (Dž. Verdi „Rigoletto“ ir „La Traviata“), A     lmaviva ( Dž. Rossini „Sevilijos kirpėjas“).

Kelionės po Europą

1919 m., palikęs Rusiją, J. Babravičius atvyko į Graikiją. Pasiūlymai dainuoti Atėnuose, Salonikuose, Pirėjuje ir kituose miestuose sekė vienas po kito. Netrukus pakviestas dainavo karaliaus Aleksandro rūmuose Atėnuose. Jam buvo atvertas kelias ir į Atėnų operos teatro sceną.

Po triumfo Graikijoje J. Babravičius išvyko į Paryžių, 1922 m. jau šiltai priimtas Anglijos lietuvių kolonijose. Ne vienas išeivis iš Lietuvos, išgirdęs jo atliekamas dainas „Visur tyla“, „Tyliai tyliai Nemunėlis teka“, nubraukdavo gailią ašarą.

Sužavėję Anglijos lordus, pelnęs palankų įvertinimą spaudoje, 1922 m. J. Babravičius grįžo į Lietuvą. Pirmasis jo dainų vakaras įvyko Kauno Rotušėje, Baltosios gulbės salėje. Po koncerto Vaižgantas rašė, kad J. Babravičių scena įrašė į geriausių pasaulio tenorų eilę, kad jis menininkas su Dievo malone. Klausytojus stebino jo repertuaras, be to, jis laisvai dainavo lietuvių, italų, prancūzų, rusų, anglų ir graikų kalbomis.

Teatrologo J. Bruverio nuomone, dainininkas K. Petrauskas, pajutęs konkurentą, pasipriešino J. Babravičiaus priėmimui į Valstybinį operos teatrą.

Nesulaukęs kvietimo dirbti operoje, J. Babravičius išvyko koncertuoti į Jungtines Amerikos Valstijas ir pelnė ten gyvenusių lietuvių emigrantų ir amerikiečių pripažinimą.

Su daina – po Ameriką

Pirmasis jo dainų vakaras įvyko Čikagos Orchestra Hall salėje. Labai šiltai dainininką sutiko Bruklino lietuvių bendruomenė, nes jis atliko lietuvių kompozitorių parašytus kūrinius.

Entuziastingai J. Babravičių pasitiko Bostonas, kur jis už Amerikos lietuvių bendruomenėse atliktą vokalinę ir tautinę veiklą buvo apdovanotas Bostono miesto auksiniu raktu.

1925 m. rudenį J. Babravičius išvyko pasitobulinti į Milano „La Scala“ teatrą. Grįžus į Ameriką, prasideda jo koncertinės kelionės kartu su rusų operos žvaigžde F. Šaliapinu. Spektakliai vyko 34-iuose miestuose JAV, Kanadoje ir Kuboje. Juozas Babravičius 56 kartus dainavo Almavivą Dž. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Tai buvo dainininko operinės veiklos Amerikoje olimpas. Laikraščiai nestokojo pagyrimų nuostabaus tenoro savininkui, jį vadindami trupės žvaigžde.

„Žydelis iš Vilkaviškio miestelio“

Kartais netikėtu būdu į muziejų atkeliauja eksponatai. Senas krašto muziejaus bičiulis, kolekcionierius ir antikvaras V. Staniulis pasiūlė įsigyti plokštelę su keistu dainos pavadinimu „Žydelis iš Vilkaviškio miestelio“. Taip aš atradau dainininką Juozą Babravičių.

Viešėdamas Amerikoje ir su operos solistų trupe keliaudamas po šalį, dainininkas turtų nesusikrovė. Teko dainuoti ir populiarią lietuviams išeiviams patinkančią kūrybą. J. Babravičius su dar dviem lietuviais įkūrė juokų trupę „Dzimdzi – drimdzi“. Lietuvaičiai, išgirdę ilgesingas liaudies dainas ir satyriškas dainuškas, kvatodavo ir verkdavo. Populiariausios melodijos buvo įrašytos ir į gramofono plokšteles. Viena jų pateko ir į mūsų muziejaus fondus.

Vėl Lietuvoje

Nuo 1930 m. iki 1934 m. J. Babravičius dainavo Valstybinėje operoje, su daina apkeliavo visą Lietuvą, Latviją, Estiją. 1934 m. dainavo Kudirkos Naumiestyje, atidengiant paminklą dr. V. Kudirkai. Apie muzikines iškilmes Marijampolės bažnyčioje ir solo partiją atlikusį J. Babravičių 1937 m. rašė „Lietuvos Aidas“. Kartu su kompozitoriumi V. Kuprevičiumi koncertavo daugelyje Lietuvos miestų.

Paskutinius gyvenimo metus J. Babravičius paskyrė pedagoginiam darbui: dėstė Valstybinėje konservatorijoje Vilniuje ir Kauno aukštesniojoje J. Gruodžio mokykloje.

Laisvalaikiu mėgo domėtis paukšteliais-giesmininkais. Iš Opšrūtų kilęs lakūnas J. Dženkaitis padovanojo Š. Amerikos kardinolų porelę. Kitas mūsų kraštietis, Lauckaimyje užaugęs dailininkas V. Jonynas, iš Paryžiaus norėjo atvežti Japonijos lakštingalą.

Dalį laisvalaikio skirdavo žvejybai. Garsiojoje Kauno „Konrado“ kavinėje prie kavos puodelio yra bendravęs su garsiausiais to meto rašytojais ir menininkais.

Dainininkas mirė 1957 metais, palaidotas Kaune, Panemunės kapinėse. Antkapį puošia skulptoriaus B. Pundziaus bareljefas.

…Išlydėdamas iš dainininko namelio svetingasis jo šeimininkas sūnus Juozas muziejui padovanojo paties parengtą knygą „Dainininko Juozo Babravičiaus odisėja“, iš kurios sėmiausi žinių šiam pasakojimui, ir kompaktinių plokštelių su populiariausiomis J. Babravičiaus dainomis. Dainininko sūnus pažadėjo aplankyti krašto muziejų ir Didžiųjų Šelvių kaimą. Muziejaus darbuotojai su šio kaimo bendruomene tikisi surengti keletą renginių Vilkaviškyje ir Šelviuose, siekdami iš užmaršties prikelti garsaus, talentingo dainininko vardą.

Antanas ŽILINSKAS

Nr. 25(29), 2013 m. birželio 22–28 d.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.