Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Laikas keičia (esė)

Laikas keičia (esė)

409266_501566526533830_1961435227_n

Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos III klasės gimnazistė Vasarė Kapsevičiūtė – Marijampolės savivaldybės etapo jaunųjų filologų konkurso nugalėtoja publicistikos sekcijoje. Spausdinamame autorės darbe kalbama apie amžinąsias vertybes, jų nykimą, apie žmogiškųjų santykių puoselėjimą, drąsiai ir originaliai atskleidžiamas jauno žmogaus pasaulis, ypač didelis dėmesys skiriamas mokyklai, kaip žmogiškumo ugdytojai, atskleidžiami subtilūs santykiai su artimais žmonėmis.

 

Laikas keičia

Variklio garsas visada nuramina. Tolygus, kaip naktimi kvėpuojančio žmogaus, paslaptingas, kaip auganti žolė, ir raminantis, kaip tekantis vanduo. Automobilių niekada nesuprasiu, net negalėčiau paaiškinti, kaip jie juda. Tačiau tas garsas nugramzdina į tolimiausias mintis, apgaubia iš visų pusių ir paleidžia tave tik atėmus svarbiausią dalelę – raktelius.

– Ar jau nori į mokyklą?

– Ne.

– Kodėl? Ką gi veiktum, jei nereikėtų mokytis?

– Gyvenčiau, – paprastai atsakau ir užsimerkiu.

Kažin ar tai nesubrendusio žmogaus užsispyrimas ar supratimas kažko daugiau? Matau daugiau nei kiti arba visai nematau. Stengiuosi būti tokia kaip visi, jaudintis dėl pažymių, braukti prakaitą per kontrolinius darbus, tačiau nesugebu dar dvi pamokas aptarinėti, kokias klaidas padariau. Ir skųstis visiems, kas nenori klausyti, kokia aš nevykėlė, juk pamiršau grafike parašyti funkciją. Beje, už tai mane tikrai išmes iš mokyklos. Bandai atsiriboti nuo to, kas sukelia neigiamus jausmus, tačiau kartais neigiamų dalykų matai tiek daug, jog nejučiom nusvyra lūpų kampučiai,o žvilgsnis tampa panašus į pilnatį – šviesus, bet šaltas. Galiausiai supranti, kad esi tai, kuo tiki. Tad tikėjimas, jog atrasiu save, paglosto knygos viršelį, vėliau jį atverčia, tada ir kitą puslapį…

– O aš jau aštuoniasdešimt metų noriu į mokyklą, – taria močiutė. – Per dvejus metus baigiau keturias klases. Bet mirė mamytė, ir kažkam reikėjo rūpintis namais, aš vyriausia buvau. Kasdien ruošdavausi paklaust tėvelio, ar leistų, bet labai bijojau. Kasdien bijodavau, kad ir kaip širdis norėjo. Kiekvieną rugsėjo pirmąją viduje kažkas atsitinka. Ten mano jaunystė buvo, mūsų jaunystė. Ir taip suspaudžia va čia, – taria ji laikydama švelnią ranką ant krūtinės. – Mums net pertraukų nereikėdavo, būdavo, sėdim su Onyte keturias valandas ir sprendžiam uždavinius. Taip smagu, taip linksma ant dūšios. Du vyrukai už mūsų būdavo, bet kartais į žvejybą išvažiuodavo ir neateidavo.

Pirmi metai, kai aš nenoriu eiti į mokyklą. Vadinasi, norėjau tik šešiolika metų. Kartais paprašau išvykti į kitą miestą – ieškoti savęs ir mokytis, tačiau visai kitokių dalykų. Dalykų, kurie teikia man laimę, kuriuos jau naudoju savo gyvenime. Nenoriu būti čia, nes nesuprantu, ką darau. O, svarbiausia, kam? Paskutinę rugsėjo pirmąją mano krūtinėje kažkas atsitiko. Mažas žvėrelis kalbėjo orui, kuriuo kvėpuoju. Jis klausė, ar noriu gyventi pagal visuotinį planą: gimti, baigti mokyklą, įstoti į universitetą, dirbti ir mirti. Nelaukęs mano atsakymo apsigyveno galvoje ir savo akytėmis žvelgia pro manąsias. Man reikia pertraukų, daug. Uždavinių sprendimas sukelia migreną, o prieš mane, už manęs, šalia manęs dažnai nerandu draugų, sumaniusių išsigalvoti ligą, kad galėtų ilgiau pamiegoti.

– Nusirašydavo nuo mūsų su sese, vadinasi, gerai mokėmės. Matematika labai gerai sekėsi, tik rusų kalbos nemokėjau. Kiti, žinai, kariuomenėj žodžių daug girdėjo, o aš visai nežinojau. Tik kartą visą klasę prajuokinau, nes vienintelė pasakiau, ką reiškia „рассвет“: mes tokį muilą turėjom, todėl ir žinojau. O sakiau jau, kad pertraukų mums nereikėdavo? Oi, spręsdavom, kad būtum tu mačius. Aš tokia smarkesnė buvau, tai greičiausiai už visus padarydavau. Bet nenorėdavau net namo eit.

Kitiems net nebesvarbu, nuo ko nusirašyti, svarbiausia, jog nebūtų tuščios vietos. Klaidos nedomina. Esame įnikę į anglų kalbą. Kartais užsimanome kalbėti prancūziškai, bet vien dėl grožio, kurio nesuprantame. Jeigu rytoj mūsų šalį okupuotų rusai, turbūt net paprašyti pasigailėjimo nesugebėtumėm. Minėjau, kokios reikalingos pertraukos? Mes tokie pavargę, geriau net nematyti. Ryte sveikindamiesi jau pranešam, kad pasiilgom namų.

 

Užgesęs variklis leidžia kojoms eiti. Grįžtu į kambarį, kad galėčiau atlikti kiekvieno šeštadienio tradiciją – perskaityti laikraštį. Laikraštį visada skaitau nuo pradžios iki galo, nepraleisdama net bereikšmių skelbimų. Daugeliui tai atrodo juokinga, tačiau aš niekada nesišaipau iš žmonių, skaitančių visą knygą. Skaitau nepraleisdama nė eilutės, nes noriu suprasti žinią, kurią man turi perduoti kvepiantis spaustuve popierius.

Kriminalus vedu akimis kaip visada greitai ir per daug nesigilindama. Tačiau sustoju ties vieno vaikino inicialais. Suprantu, jog jie man matyti ir ne kartą ištarti. Gruodžio 26 dienos vakarą draugai išviliojo jaunuolį iš namų. Viskas buvo suplanuota – prie užtvankos laukė atkeršyti panorę pažįstami. Žiauriai sumuštas, paliktas be galimybės greitai gauti reikalingą pagalbą vaikinas mirė. Ir tada aš pamačiau jo šypseną. Atsiminiau visus kartus, kai praeidamas pro mane jis linktelėdavo pakeldamas kepurės kraštą į dangų. Visada maniau, jog nusikaltėlių negalima teisti, nes jie daro bloga dėl psichinių sutrikimų arba dėl to, jog patys patyrė kažką siaubinga. Mokiau aplinkinius tolerancijos ir supratingumo, tačiau, kai tai palietė mane, nebeturėjau ką pasakyti. Bandžiau sugalvoti bent vieną priežastį, kodėl neturėčiau jų smerkti, tačiau, kad ir kaip stengiausi, jų kūnuose nebemačiau žmogiškumo. Rankas pakeitė aštriai pagaląsti peiliai, širdis – pilkiausi ir kiečiausi akmenys, o akis užtemdė žvėriškas godumas. Palinkėjau atgauti žmogaus plaučius, kad, įkvėpdami kraujo kvapą, užuosdami sustojusio laiko tylą ir traukdami į save kaltę, jie suprastų. O supratę – atsiprašytų. Nakties vėsumoje nebyliai ištartų tai žemei, iš kurios atėmė vaiką, ryto ramumoje – klaidžiojančiai sielai, jog neleido apkabinti lietaus ir surasti gyvenimo meilės.

Dar prieš padedant galvą ant minkštos pagalvės žinojau, ką turiu padaryti. Tačiau užsispyrimas ir baimė privertė kelias valandas žiūrėti į lubas. Užsimerkti negalėjau – mačiau vien jo šypseną. Kentėjau, tačiau rankos pačios parašė žinutę, pagalbos šauksmą, į kurį, sudrebėjus mano širdžiai, gavau atsaką.

 

Ar kartais pagalvojate, kodėl susipažinote su vienu ar kitu žmogumi? Juk jūs tokie skirtingi, visiškai nesuderinami. Tačiau jau po kelių pirmo pokalbio valandų pradeda atrodyti, jog pažįstate jį jei ne visą, tai bent pusę gyvenimo. Tam paaiškinti netinka joks mokykloje sužinotas sprendimo būdas, atsakymo tiesiog nerandi. Likimas? „Likimas – tai bevalių sielų pasiteisinimas“, – teigia R. Rolandas. Atsitiktinumas? „Atsitiktinumo juk nėra“, – sako F. Šileris. Ir klausimas lieka kaboti ore, neapčiuopiamas kaip laimė. Būtent taip nutiko ir man. Vienintelis tokį jausmą paaiškinantis atsakymas yra logiškai nelogiškas – praeityje mes buvome pora. Tik, matyt, nekokia, jeigu pašaipus gyvenimas mus panoro suvesti dar kartą. Pykomės praeityje, pykstamės ir dabar, juk žmonės iš esmės nesikeičia. Jis buvo mano draugas, kurio dažnai nekęsdavau už nieką. Prašydavau su manimi nebendrauti, tačiau vėl susitikę negalėdavome nustoti kalbėti. Patikėkit, tarp merginos ir vaikino užsimezga pati keisčiausia draugystė. O jeigu jie surišti nuo praeities – dar bent šviesmetį keistesnė. Susitikdavome kone kasdien, bet vėluma visada užklupdavo netikėtai. Mėnulis skaičiuodavo minutes iki grįžimo namo, o greičiausias kelias veda pro užtvanką. Tačiau iki jos sekė juodas takas, apsuptas dar juodesnių medžių ir krūmų. Eidamas girdėdavai tik širdies plakimą ir vandens ošimą, nematydavai beveik nieko. Žmonės bijo nežinios, viso to, ko nesupranta, todėl ne išimtis ir aš, visada labai bijodavau pro ten eiti. O draugas su pasimėgavimu tempdavo mane, įkalbinėdavo, galų gale imdavo nešti tiesiai į mano baimę. Kol plūsdavau jį knygose nerašomais žodžiais, jis apkabindavo mane per liemenį ir vesdavo tolyn, saugodamas nuo menkiausio žemės grumstelio, tačiau su šypsena klausdamas, ar ir aš girdėjau šnaresį krūmuose. Pasiekus užtvankos žibintų šviesą nurimdavau, o kai nušokdavome nuo paskutinio laiptelio išgirsdavau:

– Tai ar buvo taip baisu? Juk mums viskas gerai.

Anaiptol, gerai nebūdavo, nes lipant į kalną mūsų rankos pasileisdavo, ir tik rūkstantys kaminai suprasdavo, kas dedasi viduje. Galbūt aš jaučiau, jog ši vieta kažkada atneš daug skausmo, jog čia bus atimta nekalta gyvybė. Ir tik vienas vienintelis žmogus galėjo nuvesti mane į tą vietą dar kartą, tik su juo čia jaučiausi saugi. Tai šis vaikinas, atsakęs į naktinį pagalbos šauksmą.

 

Sekmadienio rytą mes vėl susitikom. Atrodo, tiek daug ir tiek mažai pasikeitė nuo paskutinio tarto žodžio. Tik ledas po kojomis, ta baimė parkristi privertė laikyti rankas vieną virš kitos, tačiau jau per mandagų atstumą. Šypsenos, rodos, tos pačios, tačiau akyse kažko trūko, tai mačiau ne tik aš, tai kuždėjo vėjas. O jis buvo su mumis ir tada, jis žino. Kai leidomės nuo kalno, kai skaudžiu grožiu atsivėrė užtvanka, mačiau mūsų pokalbį, bet nebegirdėjau jo. Į mano veidą plūstelėjo kraujas, jaučiau tiksintį pulsą, krūtinė kilnojosi remdama debesis, jaučiau net mažojo pirštelio krustelėjimą. „Tu gyva“, – kartojo blakstienos, leisdamos ant jų nutūpti snaigėms. Pasiekę užtvanką akimirksniu nutilome, lyg tikri gamtos vaikai kūnais jausdami gyvenimą. Žvelgiau į patį upės dugną, maldelę kalbėdama ne dangui, o vietai, kurioje laidojamos viltys. Nusišypsojau, gaila, jog ne taip gražiai, kaip jis šypsojosi man. Pasisukau į dešinę, tikėdamasi išvysti vos vietoj beišstovintį draugą. Tačiau visą kelią nerūpestingai kalbėjęs ir savo žodžius mano šypsena pavertęs vaikinas prieš pat akis netikėtai tapo suaugusiu. Jis lediniu žvilgsniu vėrė iš užtvankos plūstantį vandenį, putojantį, grėsmingai šniokščiantį ir gąsdinantį, o už kelių metrų jau ramiai tekantį ir glostantį gulbių sparnus. Ir mano skausmo lašeliai sustingo dar akyse. Jis neapkabino manęs, nepasakė nieko, kas paguostų, neužjautė, tačiau stovėjo šalia ir kartu žiūrėjo žemyn. Tada supratau, jog, nors ir labai giliai sieloje, aš jam rūpiu.

 

– Tu, vaikeli, ne vyrą mylėk, o knygą, – patarė močiutė, berdama arbatos žoleles į puodelį. – Man kaime sakydavo: turėjai ant kiekvieno piršto po du, o likai sena merga. Aš vestuvių bijojau, tik šokt polką norėjau. O, žinai, vyrą turėsi, tai nebus laiko šokiams. Nenorėjau visai.

– O kuo senelis kitoks buvo?

– Kuo kitoks? Pasakė draugė, kad šitas vyras labai geras šokėjas. Tai per merginų viliotinį pakviečiau šokt, pati pirma, kol kitos nespėjo. Po to namo palydėjo, vis dažniau ateidavo pas mane. Pakviesdavo kur nueiti, šnekėdavom, daug laiko kartu praleisdavom, žiūrėdavo net moterys į mūsų rankas, ar žiedų dar nėra, visi galvojo, kad jau vestuvės buvo. Mylėjau aš senelį labai, laiminga tada buvau.

Draugai mums nuolatos sako, su kuo susipažinti, su kuo galėtumėm draugauti – tinka Zodiako ženklai, stilius, ūgis. Retai kas pakviečia šokti, o po vakarėlių namo lydėti tenka vaikinus ar bent įsodinti į taksi automobilį. Ateiti į namus, šnekėtis? Tam puikiausiai tinka žinutės. Neribotas laikas sugalvoti atsakymus, jokio akių kontakto, niekas net nesupras, jei meluoji. Kai sumanysi kartu pasivaikščioti parke, visi puls sekti naujienas internete. Juk galbūt vienas iš jų paskelbs, jog draugaujate? Gaila, kad nemylim net savęs, tačiau vis dėlto esame laimingi to nesuprasdami.

– Nebūdavo taip, kad paprašo draugaut, tiesiog eidavom šokt ir šnekėdavom. Sykį atvažiavo su pusbroliu, sako, jau mes seni, laikas tuoktis. Tai ir susituokėm. Su kaimyne praeitą vakarą kalbėjom apie mūsų gatvės vyrus, kurie dar likę. Tai kad ir rėkdavo senelis, kad ir ką blogo padarydavo, vis tiek į nieką aš jo nebūčiau keitus. Man pats geriausias vyras buvo. O jūs tai neskubėkit dar, tikrai surasit visi tą žmogų, pamatysit.

Meilę pradedame skaičiuoti nuo tos minutės, kai jis paprašo tapti pora. Neužtenka vien mielų akimirkų, praleistų kartu, reikalaujame įrodymų. Apie vestuves pagalvojame jau per antrą pasimatymą, per trečią – tiksliai žinome, kokie drabužiai puoš šią įsimintiną dieną. Per ketvirtąjį stebimės, kodėl jos dar neįvyko? Skubame gyventi, norime sparnų, greitesnių už kolibrio. Beveik kiekvieną vakarą kalbame apie likusius vaikinus. Tačiau kiekvienas, nusikaltęs mūsų vaizduotėje, yra pakeičiamas. Pačio geriausio vyro nebus, galite klausti bet kurią, mes jau nusprendėme. Norime neskubėti, tačiau nemokame. Tikime ateities laime, tačiau nelaukiame. Galbūt atėjo laikas šių stebuklų mokytis mokykloje?

– Vaikeli, svarbiausias dalykas yra žodžiai. Nuo jų viskas prasideda, su jais ir baigiasi. Pasakyti, parašyti, sugalvoti, nutylėti – visi jie svarbūs. Žodis turi galią, dėl to jūs į mokyklą einat, kad susipažintumėte ir išmoktumėt ją savo rankose išlaikyt. Kai atsisveikinsite su mokytojais, tie žodžiai riedės jums pro akis kaip pupos.

Kai mylėsite – žodžiai bučiuos sielą, kai pasiilgsite – jie nuskris tūkstantį mylių ir paglostys skruostą, kai norėsite atsisveikinti – žodžiai pasieks kad ir patį pragarą, o kai norėsite papasakoti savo istoriją – jie ramiai suguls baltame popieriaus lape ir lyg prieš miegą skaičiuojamos avytės padės susapnuoti.

Vasarė KAPSEVIČIŪTĖ

Nr. 5(9), 2013 m. vasario 2–8 d.

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite