Taip jau yra: jei likimas suvedė du tobulai tinkančius vienas kitam žmones, jie bus puiki komanda ir šeimoje, ir darbuose, ir kitose gyvenimo situacijose. Likimo suvestieji – taip galima pasakyti apie marijampoliečius Aldoną ir Justiną LEKECKUS. Būsima šeima susipažino darbe: tuometinėje Marijampolės maisto pramonės automatų gamykloje, kurioje kartu išdirbo apie 40 metų. Bendras gyvenimas kartu skaičiuojamas dar dešimčia metų daugiau… Bendras darbas, bendri namai… Kaip ši bičiulystė tiek metų būnant beveik 24 val. per parą kartu nepabosta? Kas ją vis atgaivina? Ogi kitas bendras užsiėmimas, jau tapęs gyvenimo būdu – bitininkystė. 23 metus gyvuojantį bityną Avikilų kaime (Liudvinavo sen., Marijampolės sav.) ir Vekeriotiškės kaime (Šunskų sen., Marijampolės sav.) Lekeckų šeima kruopščiai prižiūri ir čia randa kūno ir sielos atgaivą. „Mūsų savaitė“ siūlo jums pažintį su puikia komanda, nuostabia šeima, profesionaliais bitininkais Lekeckais ir jų augintinėmis… bitėmis.
Pirmieji nuosavi aviliai – savo rankų darbo
Justinas Lekeckas gimė ir užaugo Avikilų kaime, ten ir pirmąsias mintis apie būsimą bityną išsakė, ir pirmuosius avilius ten pastatė. Viskas prasidėjo gana buitiškai prieš 23 metus, kai Justino Lekecko brolienė, ravėdama braškes, medyje pamatė bičių spiečių. Būsimas bitininkas buvo girdėjęs, jog bites galima pasigauti. Tik kaip? Pagalbos ranką šioje situacijoje ištiesė pažįstamas bitininkas, kuris parodė, kaip pasigauti bites. J. Lekecko brolis, primityviai užsiėminėjęs bitininkyste, paskolino du avilius. Ten pagautas bites ir apgyvendino. Tačiau laikas eina – avilius reikia grąžinti. Tada J. Lekeckui pagelbėjo bendraklasė, taip pat paskolindama du avilius. Bitės buvo perkeltos iš vienų avilių į kitus. Bet ir šie aviliai tik paskolinti! Tuomet bitininkas nusprendė, kad jau laikas turėti savo avilius. Pirmuosius du nuosavus avilius J. Lekeckas susikalė pats! Tada jau pradėjo sekti bičių gyvenimą ir labiau jomis domėtis. Tereikėjo noro, trupučio aplinkinių pagalbos, o po to Justinas ir Aldona tiesiog įsimylėjo bites ir pamažu plėtė savo bityną. Dabar jau 14 avilių puikuojasi Vekeriotiškės kaime ir net 30 Avikiluose! Ir tai dar ne viskas. Sode, už Marijampolės miškų ūkio, Lekeckai dar pasistatę 9 avilius, kaip Justinas Lekeckas sako, tai – veislinis bitynas, skirtas bitėms veisti.
Mokytis niekada ne vėlu
Nors jau nemažą patirtį Lekeckai turėjo savo bityne, tačiau teorinių žinių niekada nevengia. Atvirkščiai: likus vieniems metams iki pensijos, Justinas ir Aldona Lekeckai įstojo į Kauno kolegiją, kur 4 metus studijavo bitininkystės technologijas. 2003m. mokslus pabaigė, bet tobulėti nesustojo. Vien 2009m. J. Lekeckas net tris kartus kėlė savo, kaip bitininko, kvalifikaciją. O kiek kartų iš viso per visus savo bitininkavimo metus abu Lekeckai lankę įvairiausius su bitininkyste susijusius kursus, seminarus, jau ir patiems sunku suskaičiuoti.
Šios šeimos ir jų bičių bendradarbiavimas atnešė ne tik daugybę medaus. Šie bitininkai turi išskirtinės kokybės sertifikatą, suteikiantį teisę savo produktus žymėti kokybės ženklu. Tačiau dėl šio ženkliuko reikėjo labai uoliai dirbti, reikalavimai jam gauti išties labai aukšti ir griežti. Vienas iš reikalavimų – bites auginti tik mediniuose aviliuose. „Plastmasė skleidžia nuodingų medžiagų. O ir nuo senų senovės drevėse bitės gyveno“,– pasakoja Justinas Lekeckas. Šios šeimos bitynuose galima pamatyti tik medinius avilius, tačiau iš 53 bitynuose turimų avilių galime išvysti tik du vienodus! Lekeckams aviliai tarsi kolekcija – kad jie būtų kuo įvairesni.
Šios šeimos bitės neša tik ekologišką medų ne tik dėl avilių. Pagal reikalavimus, bitynas turi būti ne arčiau kaip 3km nuo taršos šaltinių (šiukšlynų, fabrikų ir kt.), 1500 m nuo magistralinių kelių, 500m nuo krašto kelių. Lekeckų bitynai yra įsikūrę būtent tokiose vietose, kurios atitinka visus šiuos reikalavimus. Dėl to ir augalai tose vietose neužteršti, ir bitės ekologišką nektarą renka. Reikalavimai draudžia medų apdoroti termiškai (kaitinant); žiedadulkės ir bičių duonelė turi būti išdžiovinta ne daugiau kaip 8%. O ir žiedadulkes kiekvieną dieną reikia išimti ir džiovinti ne aukštesnėje kaip 40O C temperatūroje, kad neprarastų vitaminų. Visus reikalavimus tobulai atitinkantis Lekeckų bendras darbas su bitėmis atvedė iki pačios aukščiausios kokybės bičių gaminių.
Įdomybės apie bites
Bičių šeimoje kiekviena bitė turi savo pareigas, ir visos jos yra labai svarbios. Vieną bičių šeimą sudaro apie 80000 bičių. Viena bitė, be kurios pražūtų visa šeima, – motinėlė. Motinėlė gyvena gana ilgai – iki 5m. Ji užauga per 16 dienų, paprasta bitė-darbininkė – per 21 dieną. Kodėl? Todėl, kad motinėlę maitina kaloringu pieneliu, kuriame gausu vitaminų. Per 5 dienas motinėlė subręsta. Iš 80000 bičių 400 yra tranai. Tranai – tai bitės, kurių paskirtis – apvaisinti motinėlę. Motinėlė apvaisinama skrisdama ore per valandą laiko ir tik vieną kartą per visą savo gyvenimą. Per valandą laiko apsivaisina maždaug su 30 tranų, taigi vienam tranui skiria maždaug 2 min laiko. Motinėlė yra apvaisinama tik svetimo avilio (svetimos šeimos) tranų. Tranas, vos tik apvaisinęs motinėlę, miršta. „Kai atvažiuoja anūkai ir jiems rodau avilius, pasakoju: štai čia yra motinėlė, o čia jos vaikai. Šitie yra tėvai, bet ne šitų vaikų, nes tikrieji numirė vos apvaisinę motinėlę. Iš viso bitynuose yra apie 2 000 000 bičių ir nė viena neturi gyvo tėvo“,– savo mažiesiems anūkams taip apie bičių gyvenimą pasakoja Justinas Lekeckas.
Tranai gyvena tik vasarą. Rugpjūčio mėnesio pabaigoje kitos bitės tranus išvaro, neprileisdamos jų prie maisto. Todėl žiemoja tik motinėlė ir bitės-darbininkės. O kitąmet motinėlė deda kiaušinėlius ir vėl iš neapvaisintų kiaušinėlių išsirita tranai. Kadangi motinėlė yra aovaisinama tik vieną kartą per visą savo gyvenimą, todėl dalis jos kiaušinėlių yra apvaisinti, dalis – ne.
Dar vienos bitės – sargai. Bitininkas Justinas Lekeckas teigia, jog bitės-sargai turi geresnę uoslę negu šuo! Jos skraidžioja aplink avilių lakutes ir neprisileidžia svetimų avilių bičių. Likusios bitės avilyje gali jaustis saugios, prižiūrimos tokių sargų.
Tik pačios stipriausios bitės gali atnešti daug medaus
45kg – tai Lekeckų bityne vieno avilio teikiamas medaus vidurkis per vasarą. Per vieną dieną iš visų avilių Lekeckas išima 4 – 6 kibirus medaus. Tam, kad derlius būtų gausus, Lekeckai augina tik pačias stipriausias bites. Šeimos stiprumą daugiausia reguliuoja motinėlė. Jei ji bus dėsli, per parą padės apie 2000 kiaušinėlių (per parą panašiai tiek bičių miršta). Jei motinėlė kiaušinėlių deda mažiau, iš karto ir medaus mažiau, nes sumažėja bičių-darbininkių. Visą medų reikia surinkti iki švento Baltramiejaus (rugpjūčio 24d.). Šią dieną baigiasi medonešis, taigi tai ir paskutinė medkopio diena. Po to bitės reikalauja jau mažiau dėmesio. Kartas nuo karto reikia apsilankyti bitynuose, bites pamaitinti ir prižiūrėti, kad aviliuose neapsigyventų koks nors graužikas (Lekeckams jau teko susidurti su kirstukais). Žiemą iš visų pusių aviliai yra apdedami pagalvėmis (apsauga nuo šalčio), o vasarą lieka tik viena pagalvė ant viršaus (apsauga nuo perkaitimo). Beveik visas pagalves siuva pati Aldona Lekeckienė (tokių pagalvių jau yra per 200.)
Pavasarį prasideda didieji darbai. Tačiau Lekeckai jų nebijo – kaip tik laukia. Aldona Lekeckienė jau dabar su ilgesiu kalba apie pavasarinį kvapą aplink avilius. O Justiną Lekecką pavasaris ne tik bičių korių kvapu vilioja. Mat gimtinėje pavasaris kitoks nei mieste. „Ten gegutė kukuoja, lakštingala giesmes gieda, kasmet gandras į namus sugrįžta, taip, ir bitės dūzgia… Viskas veikia raminančiai, gydo. Ir darbas bityne ne vargina, o ramina“,– sako Justinas Lekeckas.
Bitės – kaip šeimos nariai
Po daugelio metų Lekeckai su bitėmis susigyveno taip, kad net įgėlimai pasidarė ne tokie baisūs. Kartą Justinas Lekeckas net buvo patekęs į ligoninę dėl stipriai nukritusio kraujo spaudimo. Vos tik jam pagerėjo, bitininkas panoro namo. Tačiau daktarai nesuprato, dėl kokios priežasties taip stipriai galėjo nukristi vyro kraujo spaudimas. O Justinas tik sugrįžęs namo prisiminė, kad jį sugėlė bitės! Jis pats sako, kad prie įgėlimų ir bičių nuodų yra priprantama.
Jau 5 metai bičių motinėlės yra pažymimos specialiais žymekliais (ant motinėlių nugaros užžymimas taškelis), kurių skirtingos spalvos parodo, kurių metų yra motinėlė. 2010m. – mėlyna spalva, 2011m. – balta, 2012m. – geltona, o 2013m. – raudona spalva. Kartą J. Lekeckas, užžymėjęs vieną motinėlę, laikė ją ant rankos, tačiau neilgai – ji nuskrido. Praėjus vos 10 min., ta pati motinėlė sugrįžo ir nutūpė Justinui Lekeckui ant tos pačios rankos. Tai rodo bičių prieraišumą ir meilę pačiam šeimininkui. Kitaip ir negali būti – juk Lekeckai tiek meilės, rūpesčio ir šilumos skiria bitėms, o jos atsilygina tuo pačiu.
Bitės išmokė organizuotumo
Lekeckų bitynas – ne tik vieta poilsiui, ramybei, darbui, bet keletą kartų čia buvo surengtos net ekskursijos vaikams. Ir pats Justinas Lekeckas vos tik pakviestas niekada neatsisako skaityti paskaitų. Jau teko skaityti paskaitas Marijampolės kolegijos studentams, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Be viso to, jau dvejus metus iš eilės Šunskuose bitininkas organizavo renginį „Medaus kelias“. Programa šiame renginyje trunka maždaug 4–5 valandas. Lekeckai su žmonėmis dalinasi žiniomis apie bites, jų gyvenimą, medų ir siekia, jog kuo daugiau žmonių susidomėtų šiais ypatingais gyvūnais.
Lekeckų šeima teigia, jog žmonėms geriausias pavyzdys yra būtent bitės. Juk net ir posakis „darbštus kaip bitė“ yra sakomas ne veltui. Iš šių gyvūnų galima pasimokyti organizuotumo, darbštumo. „Imkime pavyzdį iš bičių!“– siūlo bitininkas Justinas Lekeckas.
Medus – kaip maistas ir kaip vaistas
„Reikia medų valgyti ne tada, kai susergi, o tam, kad nesusirgtum,“ – teigia profesorius Jonas Kriščiūnas, kuris Justinui Lekeckui yra tikras autoritetas. Visus bičių produktus ir savo reikmėms naudoja Lekeckų šeima: medų, bičių duonelę, bičių pikį, žiedadulkes. Iš savo artimųjų patirties Justinas Lekeckas pasakoja, kad bičių pikis 100% išgydo skrandžio opas. Jį pasiruošti labai paprasta: 20g pikio reikia užpilti 200g spirito (gaunasi 10% spiritinis pikio tirpalas). Šį tirpalą reikia palaikyti savaitę, kiekvieną dieną vis pakratant. Tada tirpalą reikia nukošti ir du kartus per dieną po arbatinį šaukšelį išgerti su vandeniu, arbata arba kava. Arbatinį šaukštelį pikio tirpalo galima įsipilti ir į stiklinę vandens, bet tada vanduo pabąla (to nereikia išsigąsti). Pati Aldona Lekeckienė kiekvieną vakarą dantenas iš vidinės pusės išsitepa tuo pačiu pikio tirpalu. Tai gydo nuo paradantozės. Pikis padeda greičiau gyti žaizdoms. Ant žaizdos reikia užtepti pikio, ir rezultatai pasimato jau kitą dieną.
Kitas naudingas bičių produktas – žiedadulkės. Jose gausu kalio, todėl jos gerina širdies veiklą ir stiprina imunitetą. Tačiau, kaip ir kitų vaistų, žiedadulkių negalima valgyti per daug. Rekomenduojama per dieną neviršyti 30 g normos, antraip gali pradėti perštėti krūtinę.
Lekeckai gali pasiūlyti puikų vaistą net tiems, kuriuos kamuoja nemiga. Tereikia prieš miegą suvalgyti šaukštą medaus. Tai leidžia greičiau užmigti. Ir tai dar ne viskas. Bičių produktai gerina sveikatą, suteikia žvalumo ir energijos.
Raminta GRIGAITYTĖ
Nr. 32 (36), 2013 m. rugpjūčio 10–16 d.
Lekeckų aviliai Justino Lekecko tėviškėje – Avikilų kaime.
Bitininkai Justinas ir Aldona Lekeckai.
Justinas Lekeckas rodo nepanaudotą bičių korį.
