Pagrindinis > Daugiau kategorijų > Kūryba > Jonvabalių naktys (Tęsinys)

Jonvabalių naktys (Tęsinys)

 

– Bijau, kad Alvinai Amerika nešviečia, juk ten dirbti reikia, o šito ji neišmokyta. Visam gyvenimui anuo galu neužsidirbsi. Nei mokyta, nei darbšti, na, kam ji tokia reikalinga, – patylėjusi kalbėjo Irena.

Savaitgalis pralėkė kaip viena akimirka. Nors buvo pasamdyti padavėjai nešioti valgius į kieme pastatytą didžiulę palapinę, Rytė su Irena iš nuovargio krito nuo kojų. Dvi dienas virė, kepė, plovė, valė, tik, didžiam Zuzanos nusivylimui, amerikonė sesuo neužsibuvo. Pusdienį pasėdėjusi už stalo, padovanojusi kelis niekniekius, išdūmė į kitą Lietuvos kraštą, pas ten gyvenančius giminaičius. Kiti svečiai ir valgė, ir gėrė namo neskubėdami. Ko nepuotauti, kai Zuzana tokias vaišes ištaisė.

Prilipdžiusi prie veido dirbtinę šypseną atbėgo į virtuvę ir sušnypštė:

– Kvaišos, ar proto neturit? Užteks gaminti ir nešti į stalą. Padavėjus paleidau, o visos šitos šiukšlės galėtų ir namo nešdintis. Na, ir užtaisė mano sesutė. Tiek dėl jos stengiausi, tiek išlaidavau, o ji… Numetė kelis skudurus ir išdūmė, aš jai mat svetimesnė už kitus.

Zuzana dar porą dienų vaikščiojo surukusi kaip naginė, vis skaičiavo nuostolius, viskas jai buvo negerai, viskas netiko. Ir tik kai Irena neapsikentusi pagrasino išeisianti, šiek tiek aprimo. Rytė ir vėl įsidrasino:

– Teta, gal išleistumėte mane porai dienų į kaimą, labai mama rūpi…

– Tau rūpi… O tu jai kada nors rūpėjai? – vėl suputojo Zuzana. – Nevalgius, apiplyšus vaikščiojai, ką ji tau davė?

– Bet ji mano mama, – nuo pasirodžiusių akyse ašarų virptelėjo Rytės balsas. – Gal valgyti neturi ką. Juk serga, tai gal vaistų reikia.

– Važiuok, ką padarysi, kad tu tokia durnė, – numojo ranka Zuzana. – Bet mano planai pasikeitė, negalėsiu tavęs nuvežti. Važiuok autobusu ar pati ieškok, kas nuvežtų.

Ištraukusi iš piniginės numetė ant stalo porą šimtinių:

– Neturiu dabar daugiau, kitą kartą atiduosiu, pati matei, kiek išlaidų turėjau, ir viskas tuščiai, – sunkiai atsistojusi nukrypavo prie spintos, ištraukė gerokai padėvėtą sijoną ir numetė Rytei:

– Še, nuveši Reginai nuo manęs lauktuvių, juk jaunystėje šiaip ar taip draugės buvome.

Užgniaužusi nuoskaudą Rytė tylėdama išėjo iš kambario.

„Kaip šuniui kaulą numetė, – galvoje kirbėjo mintis. – Kaip išmaldą. Na, tiek to, nuvešiu tą sijoną, tik neaišku, kur mama jį dės. Nuo tokios statinės apie mamą jis keliom eilėm vyniosis. O pinigų gal ir tikrai neturi, šitokį balių iškėlė, ir viskas veltui.“

Šarūnui niekaip nepavyko prisiskambinti, telefonas buvo išjungtas, teko važiuoti autobusu. Valandą pasikračiusi duobėtais keleliais, pagaliau išlipo gimtajame miestelyje. Rytė tik dabar pajuto, kaip ji pasiilgo dulkėtų gatvelių, soduose paskendusių namų, visko, kas nuo vaikystės amžiams buvo įaugę į kraują. Beveik pasišokinėdama skubėjo prie savo gimtojo namo, kurio vaizdas, deja, iš karto sugadino nuotaiką. Aplūžusi tvora, žolėmis apaugęs darželis ir namas – kažkoks pakrypęs, murzinas, tarsi pavargęs pritūpė gale gatvės. Vienas langas užkaltas lentomis. „Tai jau, matyt, muštynės buvo“, – liūdnai pagalvojo Rytė. Radusi ant durų spyną nustebo. Juk mama beveik niekad durų nerakindavo, nebent kur toliau išsiruošdama. Bet ji seniai jau niekur toliau miestelio parduotuvės nekeliaudavo.

– Na, va, mūsų pražuvėlė, – apsidžiaugė kaimynė, kai Rytė pasibeldė į duris. – Žinojau, kad neiškęsi, parvažiuosi, Regina taip laukė tavęs. Prasilenkėte judvi, seniūnė ją pas gydytoją į miestą išvežė. Tu gal šiandien atgal nevažiuosi, tai sulauksi. Galėsi pas mane pernakvoti, nes pati žinai, kaip ten, pas tavo mamą… – liūdnai atsiduso kaimynė. – Va, raktas pas mane, paliko viską atvirą, tai paėmiau ir užrakinau, nors ir nelabai ką ten yra imti, tik kad visokių pijokų prislinks, dar padegs.

Atsidariusi namelio duris Rytė net atšoko atgal: tvoskė supuvusiomis daržovėmis, tabako dūmais, dar kažkuo nenusakomai šlykščiu. Mergina iš karto atidarė visus apmusijusius langus, įleisdama šviežio oro gurkšnį. Širdį suspaudė apsidairius. Lovoje riogsojo krūva suodinų skudurų, ant purvino stalo spietėsi tuntai musių, apšnerkštus kampus puošė kabantys voratinkliai. Rytė, palikusi vėdintis namą, pasigriebusi didelį krepšį nuėjo į už poros namų esančią parduotuvę. Nauja nepažįstama pardavėja nustebo, kai Rytė prisikrovė daug skalbimo, valymo priemonių, indų, maisto. Kaime nebuvo įprasta pirkti tokiais kiekiais. Grįžusi persirengė padėvėtu chalatėliu, kurį dėl visa ko buvo įsimetusi, ir griebėsi darbo. Išnešusi į lauką atrinko skudurus, kuriuos dar buvo galima išskalbti, visa kita išmetė, nukabino nuo suodžių papilkėjusias užuolaidas. Sumerkusi į šarmą skalbinius, sukosi po namus, graibydama nuo sienų voratinklius, plovė langus, šveitė stalą, aprūkusius virtuvės puodus. Nedaug turto turėjo Regina: kelios šukėtos lėkštės, nudėvėti, apiplyšę drabužiai. Šaldytuvas buvo išjungtas, ir Rytė apsidžiaugė atradusi, kad jis veikia. „Matyt, neturėjo, ką į jį dėti, todėl išjungė, – liūdnai atsiduso Rytė. – Vargšė mama, turbūt taip ir sėdėjo alkana.“ Visą dieną triūsė neatsisėsdama ir, kai vakarop pakabino išskalbtas išbalintas užuolaidas, baltai paklojo mamos lovą, namelis tarsi iš naujo nušvito, pasidarė jaukus, net tas užkaltas langas negadino nuotaikos. „Rytoj reikės dėdės Prano paprašyti, kad įstiklintų, sumokėsiu“, – pamanė pati sau. Vasarą temo vėlai, tad Rytė nusigriebusi riekę duonos ir galelį dešros atsisėdo lauke prie namo ant suolelio. Nors mirtinai pavargo, bet buvo taip gera sėdėti savo namuose, nesinorėjo niekur eiti. Netraukė miestas nei jo žmonės. Čia kiekvienas praeidamas pasisveikindavo, mestelėdavo vieną kitą žodį, visi atrodė savi lyg giminės. Pro pakrypusius vartelius įsvyravo kažkokia susivėlusi žmogysta, vakaro prieblandoje Rytė iš karto nepažino Vyto. Buvo apsileidęs, apaugęs barzda, iš tolo dvokė namine ir seniai nepraustu kūnu.

– Koks netikėtumas, – nudavė nustebusį. – Manau, einu namo, prigulsiu, ir va, še tau, Rytė, – vapaliojo eidamas artyn ir sėsdamas ant suolelio greta Rytės.

Merginą net nupurtė iš pasišlykštėjimo.

– Bet tavo namai ne čia, – atrėžė kategoriškai.

– Man Regina leido čia gyventi, – pasipūtė Vytas ir negražiai nusišiepė. – Tilpsim abudu, gal jaunas dienas prisiminsime…

Neleidusi jam pabaigti Rytė atsistojo ir pastūmė Vytą. Šis neišsilaikęs nukrito nuo suolo ir keikdamasis kepurnėjosi, nepajėgdamas atsistoti.

– Arba nešdiniesi, arba pašauksiu kaimyną, išmes tave už sprando, – mergina karingai

įsisprendė rankomis į šonus. – Reginos nėra, bet esu aš, ir šie namai ne tavo. Niekas tau rakto nepaliko ir į svečius nekvietė.

Apsisukusi Rytė nėrė į namą ir užsikabino duris. Dar ilgai Vytas keikdamasis brazdinosi apie sienas, kol pagaliau jo balsas nutolo į naktį.

Vos prašvitus Rytė vėl buvo ant kojų ir puolėsi tvarkyti kiemą. Rankiojo šiukšles, rovė žoles, nustebo tarp jų radusi vieną kitą agurką, dar kelias daržoves ir apsidžiaugė galėsianti išvirti mamai sriubą. Betrūsiant po kiemą prie vartų sustojo seniūnės automobilis. Jaunyva energinga moterytė net rankomis pliaukštelėjo pamačiusi Rytės triūso rezultatus:

– Tikras stebuklas, švaru, gražu, jau nežinia kiek metų šie namai nematė šviesos. Gražiai pasidarbavai, Rytele.

– Kaip mama?– labiausiai rūpėjo Rytei.

– Neslėpsiu, blogai tavo mamai, – patylėjusi tarė seniūnė, nuleidusi akis. – Paguldė į ligoninę, darys tyrimus, bet jau ir be jų matyti, kad nieko gero. Nenoriu gąsdinti, bet daktarai mano, kad jai vėžys.

Rytei net širdis į kulnus nukrito.

– Dar nesigąsdink, juk diagnozės niekas nepatvirtino, – ramino seniūnė, pamačiusi, kaip nubalo mergina. – Ką darysi, juk būna, kad ir nuo tokios ligos pasveiksta. Sakyk, gal pagalbos kokios reikia, – pasiūlė apsidairiusi.

– Langą sutvarkyt reikėtų, – nedrąsiai paprašė Rytė.

– Tvarkoj, žinau, kad raktai pas kaimynę, atsiųsiu Praną, sutvarkys viską. Tu nesirūpink, įgaliotinis išvaikė girtuoklius ir kaimynas saugoja, neleisim, kad namus nuniokotų. O kaip tau ten mieste pas Zuzaną, ar gerai?

– Nieko, neblogai, – Rytė nenorėjo per daug atvirauti.

– Gal norėtum grįžti namo? Nors, kaip čia pasakius, darbo tai visai jokio nėra, nebent

atsitiktiniai uždarbiai. Bet ką aš čia tau aiškinu, pati gerai žinai. Mieste vis mieste, ne vienas, tai kitas darbas pasitaiko, ypač kai netingi. Būsi mieste, mamą būtinai aplankyk, vis minėjo tave, sakė, išvažiavai ir pamiršai…

– Nepamiršau, tik ne nuo manęs vienos priklauso, kai galiu ištrūkti. Nesėdžiu aš ten rankas sudėjusi, reikia vis prašyti, kad išleistų.

– Suprantu, na, lik sveika, darbštuole, – linksmai atsisveikino seniūnė. – Tik pasistenk dažniau atvažiuoti, nes kai namai vieni, tai ir lenda visokie gyviai.

Sužinojusi, kad pirmas autobusas į miestą važiuoja labai anksti, Rytė nutarė dar vieną naktį praleisti namuose. Iš ryto nunešė raktą kaimynei, paprašiusi prižiūrėti, kad svetimi nelandžiotų.

– Nesirūpink, vaikeli, mes abu su Petru vaikom girtuoklius, ir įgaliotinis padėjo. O dabar, kai taip gražiai aptvarkei, tai ir patys nelabai drįs landžioti. Na, o kaip ten mama, mačiau, seniūnė buvo atėjusi?

– Blogai, – Rytei užgniaužė gerklę, – daktarai mano, kad vėžys, bet dar nėra iki galo aišku, tyrimai parodys.

– Dieve, Dieve, – sudejavo kaimynė. – Pjauna vėžys ir seną, ir jauną, o tavo mama dar nėra tokia sena, bet…

Rytė, jau važiuodama atgal į miestą, nuliūdusi mąstė. Ji suprato, ką kaimynė norėjo pasakyti. Kad jos mama pati kalta, kad reikėjo kitaip gyventi. „Ir koks jų reikalas, – net pyktelėjo mergina. – Gal ne ji viena kalta, kad toks gyvenimas. Svarbiausia, kad liktų gyva“, – Rytė net tyliai ašarą nubraukė.

Namuose pasitiko Irena, jau įsisukusi į virtuvės darbus.

– Supyko Zuzana, kad vakar negrįžai. Išvis po to baliaus kaip nuo pančio atitrūkusi, vis siautėja. Net Alvina namo negrįžta, abi susirovė anądien, vos ne už plaukų tąsėsi, –tarškėjo, skubėdama iškloti naujienas.

– Tai kas čia atsitiko, juk anksčiau motina Alvinai bijodavo ir žodį pasakyti? – nustebo Rytė.

– Ai, dėl kažkokių pinigų susirovė, kas ten jas žino. Kalėm, karvėm išsivadino, o Valius tai geriausiai nutaisė, sėdėjo lauke ant suoliuko ir kikeno. Na, ar ne ožys, jam, vadinasi, gražu, kai motina su dukra raunasi. Tfu, – nusispjovė Irena, karingai įraudusi.

Baigiant Rytei tvarkytis grįžo Zuzana ir iš karto užsipuolė:

– Mes nesitarėm, kad valkiosiesi, kiek panorėjusi, – burbuliavo įpykusi. – Kokio velnio tame savo kaime nematei? Girtuoklės motinos ar jos draugelių? Ir kaip toj smarvėj ištvėrei? Turbūt jau pasveiko tavo mamelė, prisikėlė iš numirusių? Išsipagiriojo ir pasveiko?

– Mama ligoninėje, – neištvėrusi pertraukė Zuzaną Rytė.

– Mažiau gert reikėjo, – drėbtelėjo Zuzana ir apsisukusi užsidarė miegamajame.

Kitą dieną, Zuzanai išvažiavus į Gariūnų turgų, Rytė, pasisakiusi Irenai, ištrūko į ligoninę. Mamą vos pažino – sumenkusi, išgeltusi, atrodė lyg senutė. Žiūrėjo apsiblaususiomis akimis, tarsi nepažindama dukters, ir beveik nekalbėjo. Buvo matyti, kad jai sunku ištarti žodį, tik ištiesė drebančią ranką, kurią Rytė sugriebė abiem rankom ir glaudė prie savęs, lyg tikėdama, kad gali palengvinti mamos skausmą.

– Ką sako gydytojai? – Rytė stengėsi atrodyti linksma.

– Seniūnė sakė, kad nieko baisaus jie nežada. Padarys tyrimus ir paleis, pirksim vaistų ir atsistosi ant kojų, – Rytė skubiai kalbėjo, lyg būtų norėjusi žodžiais nuslopinti mamos akyse tvyrančią baimę ar įtikinti save, kad viskas bus gerai.

Motina tylėdama pakratė galvą. Žiūrėjo į Rytę atitolusiu, lyg iš kito pasaulio žvilgsniu.

– Per vėlu, – tyliai sušnibždėjo. – Atleisk man, Rytele, kad buvau bloga mama. Žinau, kad man nedaug liko, ir be daktarų. Gal taip ir geriau. Visiems…Tik tas gyvenimas toks trumpas, nespėji net apsidairyti.

– Ką tu šneki? – šokosi Rytė. – Pasveiksi ir grįši. Gal ir aš kokį nors darbą rasiu kaime, abi gyvensim, tvarkysimės, – iš visų jėgų Rytė stengėsi sulaikyti ašaras, nenorėjo jaudinti mamos. – Matysi, viskas bus gerai. O gal mieste abi įsikursim, darbą kur nors gausiu, butą išsinuomosim.

Motina klausėsi tyliai šypsodamasi, tarsi svajonėse jau pasinėrusi į jų būsimą gyvenimą.

Išėjusi į lauką Rytė susmuko ant suolelio tyliai raudodama. Nuojauta sakė, kad mama nepasveiks. Tą patvirtino ir jos užklausta gydytoja ir pridūrė, kad liga labai užleista, ir tik laiko klausimas, kada bus pabaiga.

Suspėjusi grįžti namo, kol dar nepasirodė Zuzana, Rytė paverkė, raminama Irenos, ir nutarė, kad reikia galvoti, kaip toliau gyventi. Visai realiai reikėjo galvoti apie būsimas laidotuves, nors stūmė nuo savęs kuo toliau tą mintį. Paskambino Ancei, papasakojo apie mamos ligą ir pasiūlė aplankyti seserį.

– Tai kad nežinau, ar norės mane matyti, – liūdnai kalbėjo Ancė. – Juk kažkada sakė, kad mirs, bet neatleis. Nors dar nežinia, kuri mūsų labiau nusikaltusi viena kitai. Nueisiu, juk neišvys, – atsiduso Ancė. – Kaip baisu, juk ji už mane šiek tiek jaunesnė, ir matai, kaip išėjo.

Rytė ėjo ir dirbo kaip automatas, stengdamasi darbu užgožti nerimą dėl mamos. Ištaikydama valandėlę bėgdavo į ligoninę, pirko mamai skanėstus, bet šioji, nušvitusiomis akimis žvelgdama į dukrą, tik purtydavo galvą ir sakydavo nieko nenorinti. Matėsi, kad moteris nyksta, tirpsta lyg žvakė ir bet kurią akimirką gali užgesti. Rytė jautėsi visiškai viena, neturėjo laiko nueiti pas tetą, pas pusseseres, kažkur išvykęs buvo Šarūnas ir, nors susisiekdavo skambučiais su savo gimine, bet tai buvo ne tai, ko reikėjo. Net Zuzana nekibo dėl smulkmenų, matydama, kokia mergina susigraužusi. Tik Irena savo kalbomis šiek tiek išblaškydavo niūrias mintis.

– Nieko nėra baisiau, kai reikia mirties laukti, – dūsavo Irena.– Žinai, kad mirs, ir kiekvieną dieną pasitinki laukdama, kad gal jau. Va, kai kokia avarija ar nelaimė, tai iš karto, ir skausmas vienas…

– Ką jūs čia šnekat? – net pyktelėjo Rytė. – Kol žmogus gyvas, ir viltis gyva. Juk būna stebuklų, kai nuo sunkiausios ligos pasveikstama. Nereikia žmogaus iš anksto laidoti. Nežinau, kaip aš be jos gyvensiu, – nesulaikė ašarų mergina.

– Raminkis, vaikeli, neverk, – Irena glostė Rytei galvą pati šniurkščiodama. – Ką darysi, visiems vieną kartą ateina laikas, nė vienas su varnom neišskrenda. Pati abu tėvus palaidojau, brolį užkasiau, žinau, ką tai reiškia. Bet susitaikai ir gyveni toliau. Gal nueik į bažnyčią, pasimelsk, lengviau bus.

„O juk iš tikrųjų reikia nueiti į bažnyčią, – viena sau pamanė Rytė. – Nežinia, kur keliais eičiau, kad tik mama pasveiktų. Nors Šarūnas greičiau atsirastų, vis lengviau būtų.“

Tarsi pildydamas jos norą vieną dieną Šarūno automobilis sustojo prie Zuzanos namų. Rytė kūkčiodama puolė jam į glėbį, jausdama šiokį tokį palengvėjimą, kad ji jau ne viena su savo skausmu. Saldžiai besišypsanti Zuzana ragino Rytę kviesti svečią į vidų, nelaikyti už durų.

– Eik, Rytele, – netikėtai nusaldinusi balsą suokė Zuzana, – išvirk kavos, kunigėlis gal išalkęs, pasakyk Irenai, kad paruoštų ką nors.

– Ačiū, aš trumpam, – atsisakė Šarūnas, – tik norėčiau trumpam pagrobti Rytę, jei galima.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 8 (12), 2013 m. vasario 23–kovo 1 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite