Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Iš Vilkaviškio istorijos

Iš Vilkaviškio istorijos

Jau greitai pasirodys istoriko Antano Žilinsko knyga „100 Vilkaviškio krašto istorijų“, kurioje Vilkaviškio krašto istorija pateikiama labai gyvai, ne tik per svarbiausius istorinius įvykius, bet ir žinomas asmenybes, vingiuotus čia gyvenusių žmonių likimus. Skaitytojų dėmesiui – knygos pratarmė.

Lietuvos nacionaliniame atgimime Vilkaviškio kraštui tenka išskirtinis vaidmuo. Šiame krašte gimė Lietuvos tautos žadintojai dr. J. Basanavičius ir dr. V. Kudirka. Jų redaguojami ,,Aušros“ ir ,,Varpo“ leidiniai kėlė iš istorinės užmaršties garbingą Lietuvių tautos ir valstybės praeitį, sužadino viltis atkurti Lietuvos valstybę. Vilkaviškiečiai mėgsta sakyti: ,,Be Vilkaviškio istorijos nebūtų Lietuvos istorijos“. Išskirtinį krašto istorinį paveldą iš tiesų lėmė istorinės aplinkybės.

Karalienės Bonos indėlis

Rašytinės krašto istorijos pradžia sietina su LDK pergale Žalgirio mūšyje. Po Melno taikos (1422 m.) Užnemunė atiteko Lietuvai. Iš pradžių Užnemunė (Sūduva) priklausė Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Karalius Žygimantas Senasis plačiąją miškų juostą paprūsėje padovanojo karalienei Bonai. Jos dėka Sūduvoje prasidėjo platus krašto apgyvendinimas, steigėsi kaimai, kūrėsi miesteliai. Vienas iš pirmųjų – Virbalis (Nauja Valia), vėliau Verbolov ir Pilviškiai. 1593 m. karalius Zigmantas Vaza Virbaliui suteikė Magdeburgo teises. Pilviškiai šias teises gavo 1536 m., Vištytis 1570 m., Vilkaviškis 1660 m. Pirmoji katalikų bažnyčia Prienų seniūno Stepono Paco rūpesčiu pastatyta 1620 m.

Vilkaviškio vardo kilmė siejama su Vilkaujos upelio vardu. Priešakyje išleistoje Vilkaviškio savivaldybės istorijoje pateikta Vilkaviškio vardo kilmė: ,,Lygus Sūduvos kraštas senovėje miškais liūliavo. Jis buvo ir priešams, ir saviesiems nepereinamas. Tik vėliau žmonės pradėjo tuos miškus retinti, kurti naujas sodybas. Mažėjo Sūdavos miškai, lietuvio kirvio paliesti, bet vis dar liko jo dideli plotai: nuo Prienų, dabartinės Marijampolės, vokiečių sienos ligi Nemuno ėjo miškai ir miškai. Tuos miškus raižė upeliai, juose telkšojo pelkės ir balos.

Ne kartą į šituos miškus atkreipdavo akį lietuvis, ieškodamas naujų sodybų, ne kartą į juos mėgino įžengti drąsus medžiotojas, bet jų gilumą kas galėjo pasiekti? Tačiau atsirado vienas drąsuolis, leidosi į miškų gilumą, nebijodamas pelkių, nebijodamas žvėrių. Ilgai klajojęs, rado vieną aiškesnę vietą – dviejų nedidelių upelių santaką. Prie jos netoli buvo plati aukštumėlė, ir čia nutarė perkelti savo sodybą. Grįžęs saviškiams papasakojo apie naujai atrastą sodybą, tik baisėjosi vieno dalyko – daugybės vilkų.

– Prie to upelio tikra vilkauja, tiek daug tų vilkų.

– Tai mes į tą vilkaują ir eisime gyventi? – klausė kiti šeimos nariai.

Ir teko artimesniajam prie aukštumėlės upeliui Vilkaujos vardas.

Atsiskyrė viena šeimyna, nuėjo į miškų tamsumas ir su kitais žmonėmis retai tepasimatydavo. Ir kiti žmonės ne pavarde tą žmogų žinojo, tik kaip Vilkaujos gyventoją. Netrukus jo sodyba išsikirto skynimus, išplėšė kelmus, o puikioje žemėje atsirado derlingos varsnos. Ir pasklido apie tą vilkaujiškį, Vilkaujos gyventoją, gandas po plačias apylinkes, pasiekė net aukštus ponus. Išsirengę  į medžioklę, ir jie panoro pamatyti tą vienišą girių gyventoją, žmonių vadinamą Vilkaujiškį.“

Išskirtiniu karalienės Bonos rūpesčiu buvo suteikta teisė skatinti laisvus žmones keltis į Sūduvą iš kitų vietovių, negrąžinant pabėgėlių jų buvusiems savininkams.

Taip formavosi individualių, verslių gyventojų sluoksnis, suformavęs savitą suvalkietišką charakterį, išryškinusį darbštumą, taupumą, mokslo siekimą, atkaklumą.

Visa Sūduva XVI a. ją apgyvendinat buvo suskirstyta į girias, pavadintas didžiojo kunigaikščio dvarų vardais. Vilkaviškio kraštas priskirtas Darsūniškio, Punios, Alytaus girioms. Istorikas Jonas Totoraitis mini šias pirmąsias gyvenvietes: Vištytį (1538 m.), Kybartus (1561 m.), Pajevonį (1586 m.), Gražiškius (1598 m.), Lankeliškius (1609 m.), Bartninkus, Keturvalakius (1613 m.), Alvitą (1617 m.) ir Vilkaviškį (1620 m.).

Po Abiejų Tautų Respublikos 1795 m. padalijimo, Vilkaviškio kraštas atsidūrė Prūsijos valdžioje. Į naujas žemes kėlėsi vokiečių kolonistai, atnešę į Suvalkiją gero ūkininkavimo principus,  išsiskiriančius protingu požiūriu į žemę ir amatus.

Prūsijos valdžia skatino mūrinių namų statybą, išaugo pramonė ir prekyba. Vilkaviškis tapo labai svarbiu centru prie kelio Kaunas – Karaliaučius.

Napoleonas ir Vilkaviškis

Po 1807 m. Tilžės taikos sutarties Vilkaviškio kraštas įėjo į Prancūzijai pavaldžios Varšuvos  kunigaikštystės sudėtį, kurioje įsigaliojo Prancūzijos civilinė teisė, buvo panaikinta baudžiava.

XIX a. pradžioje Vilkaviškis išgarsėjo visoje Europoje. Čia pradėdamas žygį į Rusiją apsistojo Napoleonas Bonapartas ir pasirašė įsakymą, kuriuo pradėjo žygį į Maskvą. 1857 m. leidinyje ,,Varšuvos biblioteka“ paskelbtose ,,Istoriniuose prisiminimuose apie Vilkaviškį“ pateikta miesto įkūrimo legenda ir istorijos pradžia bei Napaleono postovis prie Vilkaviškio dvaro: ,,XIX a. pradžioje Lietuvos dalelėje, prijungtoje prie Lenkijos Karalystės, vyko svarbūs istoriniai įvykiai. Čia prie Nemuno, Kidulių palivarke, netoli Veliuonos, Marijampolės apskrityje, lankėsi prancūzų nugalėtas Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas III (1770–1840 m.), kuris šią teritoriją valdė iki Tilžės traktato pasirašymo 1807–07–09. Senovėje šią teritoriją valdė žemaičių kunigaikštis Kęstutis. Vilkaviškio miestelyje, esančiame Kalvarijos apskrityje, vyko svarbūs istoriniai įvykiai. Italijos, Egipto, Vokietijos ir Ispanijos nugalėtojas paskelbė karą Rusijai, kuri pagaliau pasirodė kaip amžiaus didvyrė, pakeitusi Europą. Žinomos yra pasekmės Prancūzijos imperatoriaus Napoleono paskelbto 1812 m. karo Rusijai. Vilkaviškio miestelis, kuriame žengtas ryžtingas žingsnis karo link, pasidarė svarbus istorijoje. Pravartu būtų susipažinti su praeitimi šio miestelio, kuris neturėdamas senovės paminklų, tų laikų įvykiuose atliko svarbų vaidmenį.

Vilkaviškio miestas, dabar esantis Kalvarijos apskrityje, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais buvęs Prienų apskrityje, yra prie  mažo upelio Vilkauja, į kurį šiame mieste įteka mažas upelis Šeimena. Nuo kairiojo  Nemuno upės kranto nutolęs 8 mylias, o nuo Baltijos jūros – 114. Miesto pavadinimas kilęs nuo dviejų upelių, turinčių grynai lietuviškus vardus, kurie davė Vilkaviškio gyvenvietei pavadinimą. Kai šią apylinkę valdė nepriklausomi Lietuvos kunigaikščiai, ji buvo labai miškinga, pelkėta ir neprieinama, nusidriekusi plačia kelių mylių juosta iki senovės jotvingių gyvenamos teritorijos. Tai buvo atrama prieš kryžiuočius, kurie tam tikrais metų laikotarpiais išdrįsdavo įsiveržti į Lietuvą. Neabejotinai Vilkaujos upelis gavo pavadinimą nuo medžioklės vilkų, kurių sunkiai prieinamuose miškuose buvo gausu. Lietuviški žodžiai ,,Wilka weaja“ išvertus į lenkų kalbą reiškia veja vilką. Kitos upės pavadinimas Šeimena lenkų kalba reiškia tarnybą arba draugiją. Taigi tų dviejų upių pavadinimai kilo nuo medžioklės vilkų. Gyvenvietė, esanti prie Vilkaujos ir Šeimenos žiočių, be abejonės, buvo medžiotojų draugijos įkurta, o lietuvišką pavadinimą gavo nuo ,,vilkavys“, kurį vėliau pakeitė į Vilkaviškis.

Artėjo 1812 m. Birželio vidury, kai mažiausiai tikėtasi, maršalas Ney su dideliu kariuomenės korpusu įėjo į Kalvariją, o kunigaikštis Juzefas Poniatovskis (Jozef Poniatowski) išvyko Gardino link. Birželio 19 d. imperatorius Napoleonas su milžiniška armija pasirodė prie Vilkaviškio. Šio miesto gyventojai netikėtai apie pietus didžiausiai nustebę pamatė vakarinėje krašto dalyje, netoli miškelio, milžinišką kariuomenę. Tuometinis Vilkaviškio burmistras Tomašas Jeziorkovskis (Tomasz Jeziorkowski) ir Vilkaviškio dvaro nuomininkas Babeckis (Babecki) gavo pranešimus apie Napoleono atvykimą. Nuomininko butas (namas), esantis miesto gale (rytinėje dalyje), buvo patogiausias, užtat čia apsistojo imperatorius. Maršalai, generolai, vyriausias štabas ir įvairaus rango karininkai užėmė visus dvaro ir miesto namus. Greit, galima sakyti, stebuklinga jėga milžiniškuose dvaro kluonuose buvo pastatytos didelės kepyklos su kaminais, o kiti pastatai pakeitė išvaizdą, priklausomai nuo jų paskirties. Šiandien jau nėra namo, kuriame buvo apsistojęs Napoleonas. Tai buvo didelis, patogus, medinis namas prie Vilkaujos upės, kuris priklausė Vilkaviškio seniūnams, buvo skirtas dvariškiams apgyvendinti. Vakarinėje namo dalyje buvęs erdvus prieškambaris, vedantis į didelė salę, iš kurios buvo galima pereiti į kitus kambarius. Antrame už salės kambaryje buvo imperatoriaus Napoleono miegamasis, kur, be kuklių baldų, stovėjo staliukas, apmuštas žalia gelumbe. Jį dabar turi Rutkiškės dvaro savininkas Galery. Ant šio      imperatorius pasirašinėjo įvairius dekretus.  Be abejonės, ant šito staliuko Napaleonas 1812–06–22 pasirašė proklamaciją, skelbiančią karo su Rusija pradžią. Ji buvo pasirašyta po to, kai Rusijos imperatorius nepriėmė Prancūzijos pasiuntinių.

Napoleono stalas prie Vilkaviškio dvaro (M. Pustopedskio atvirukas).

Sunku aprašyti tą visą žavesį, kurį sukėlė imperatoriaus palyda. Stebino daugybė ištaigingai pasipuošusių garsių generolų. Ne mažiau žiūrovai susidomėjo gražia imperatoriaus gvardijos laikysena. Milžiniška kariuomenė, vadovaujama Napoleono, kurią sudarė 400000 pėstininkų, 80000 raitelių ir 12000 patrankų, padalintų į 15 korpusų (vadovaujamų karalių ir kunigaikščių), sukėlė jausmą, jog susirėmimas su šiaurės slavų tauta gali būti baisus. Istorijoje nebuvę tokio nuostabaus vaizdo kaip tas, kai milžiniška kariuomenė, susidedanti iš įvairių Europos tautų, stovėjo Aleksote prie Nemuno. Šeštasis ulonų pulkas, vadovaujamas pulkininko Pongovskio (Pagowski), ir aštuntasis lenkų ulonų pulkas, vadovaujamas kunigaikščio Radvilos, perplaukė Nemuną ir užėmė Kauną, o likusieji pulkai per tris dienas kėlėsi per šią upę.

Napoleonas Vilkaviškyje buvo 4 dienas. Milžiniškos armijos pobūvis stovyklavietėje, įsikūrusioje mieste ir aplinkiniuose laukuose, skaudžiai palietė gyventojus. Neliko šiaudinio ar malksnų stogo, kuris nebūtų nuplėštas ir panaudotas laužams deginti stovykloje. Bet kokie maisto produktai buvo kareivių nemokamai paimti. Tik burmistro Jeziorkovskio (Jeziorkowski) maisto produktų sandėlis liko nepaliestas, kadangi pas jį apsistojo kunigaikštis Oginskis (Oginski), priklausantis imperatoriaus palydai. Kareiviai plėšdami neapsiribojo tik maisto produktais, gyvuliais, paukščiais, bet ėmė ir brangesnius daiktus, o kai kurie daiktai per jų savivalę sąmoningai buvo naikinami. Vadai ne visada sutramdydavo juos, kad nepiktnaudžiautų. Nuomininko žmonai, poniai Babeckai (Babecka), persikėlusiai gyventi į namo aukštą, kuriame apsistojo imperatorius, atėjo kareivis, be kitų daiktų, iš po galvos apėmė pagalvę. Kai ji imperatoriui pasiskundė, kokį patyrė nuostolį, tas jai atsakė: ,,Mano ponia, yra karo laikas, tad nesistebėk kareivių piktnaudžiavimu. Manęs laukia ilga kelionė“. Vis dėlto kariuomenei pasitraukus iš miesto imperatoriaus adjutantas įteikė poniai Babeckai mažą paketą ir taip reikiamai atlygino nuostolį“. (Iš lenkų kalbos vertė Kostas Leončikas)

Tautinis Sąjūdis Vilkaviškio krašte

Laisvė ir pasiturintys Suvalkijos ūkininkai leido savo sūnus į mokslus. Seinų kunigų seminarija, Suvalkų, Marijampolės gimnazijos, Veiverių mokytojų seminarija išugdė tautiškai susiprotinusių inteligentų, kunigų, gydytojų, švietėjų, būsimos Lietuvos valstybės kūrėjų.

 Knygnešių sąjūdis skatino lietuviškų spaudinių leidybą Prūsijoje ir jų platinimą Lietuvoje. Knygnešių keliai ėjo per Kybartus, Naumiestį, Vilkaviškį. Tarp žymiausių Vilkaviškio krašto knygnešių minėtini Petras Kriaučiūnas, Petras Mikolainis, Vincas Palukaitis, Petras Matulaitis, Juozas Kačergius, Motiejus Baltūsis, Juozas Bagdonas, Juozas Rimša. Iš Vilkaviškio krašto kilo literatai Vincas Pietaris, Petras Arminas–Trupinėlis, Antanas Krikščiukaitis–Aišbė, skulptorius Petras Rimša, poetai Albinas Herbačiauskas, Antanas Vaičiulaitis,  Juozas Tysliava, Kazys Bradūnas, Salomėja Nėris.

Vilkaviškis Lietuvos pirmosios nepriklausomybės laikais

Ginti Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920 m. išėjo 1024 savanoriai, Vyčio Kryžiumi apdovanota 100 Vilkaviškio krašto karžygių, 19 Vilkaviškio savanorių įrašyti Vytauto Didžiojo karo muziejaus žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kriptoje.

1926 m. balandžio 4 d. popiežiaus Pijaus XI apaštališkoji konstitucija Lituanorum gentie, paskelbė įkursianti Lietuvos bažnytinę provinciją. Taip Vilkaviškis tapo vyskupijos centru. Buvęs Seinų vyskupas Antanas Karosas tampa pirmuoju Vilkaviškio vyskupijos vyskupu.

Iš Seinų į Suvalkiją atkelta kunigų seminarija po ilgų klajonių 1930 m. persikelia į architekto Vytauto Landsbergio–Žemkalnio suprojektuotus rūmus.

1985 m. Vilkaviškis gavo 1-os eilės miesto teises, mieste veikė valstybinė dr. J. Basanavičiaus gimnazija, žydų gimnazija, 2 spaustuvės, 5 malūnai, šerių įmonė ir apie 150 parduotuvių. Klestėjo ir ilgaamžes tradicijas turinti žydų bendruomenė.

Vilkaviškis dviejų okupacijų gniaužtuose

Po 1940 m. birželio 15 d. prasidėjusios sovietinės okupacijos uždraustos patriotinės organizacijos, nacionalizuotas privatus turtas ir verslai. Tragiškomis 1941 m. birželio 14 dienomis į tremtį iškeliavo 182 šeimos, žuvo arba kurie įkalinti nepriklausomybės karų didvyriai generolas Zenonas Gerulaitis, pulkininkas Vincas Jasulaitis, Vasario 16-osios signataras Donatas Malinauskas, tremtį patyrė šauliai, mokytojai, ūkininkai.

Raudonajai armijai antrą kartą okupuojant kraštą, po įnirtingų mūšių 1944 m. rugpjūčio mėnesį, miestas virto griuvėsių krūva. Sovietinės valdžios apartas ir represinės struktūros kūrėsi Kybartuose. Atviru pasipriešinimu sovietinei valdžiai tapo partizanų Tauto apygardos Vytauto rinktinės partizanai veikią Vilkaviškio krašte. Ypač kovinga Tauro apygarda tapo jai vadovaujant Antanui Baltūsiui – Žvejui, kilusiam iš Gulbiniškių kaimo, Pilviškių valsčiaus.

Sovietų valdžios antibažnytinės politikos išdavoje neleista po karo atstatyti Vilkaviškio katedrą, o mirus 1947 m. vyskupui Antanui Karosui, Vilkaviškio vyskupija neteko ir vyskupijos ganytojo. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1991–1998 m. atstatyta Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedra (projekto autorius doc. J. Palaima, arch. prof. Vytautas Nasvytis. Nuo 1989 m. atgimė ir Tautos patriarcho dr. J. Basanavičiaus gimtoji sodyba, greta jos suvešėjo Lietuvos Tautinio Atgimimo ąžuolynas.

Literatūra:

Stanislovas Sajauskas, Vilkaviškio kraštas. Iš praeities į dabartį. K. 2015

Zeikus, A. Serneckas, Dvižiedė lelija Vilnius , 1997.

Vilkaviškio miesto savivaldybė, Vilkaviškis, 1939.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite