Pagrindinis > Namai > Būstas > Gražios namų erdvių aplinkos ir šeimos gerovės paslaptis – besąlygiška ištikimybė gamtos ritmui ir šeimos, kaip komandos, darnumas bei meilė darbui

Gražios namų erdvių aplinkos ir šeimos gerovės paslaptis – besąlygiška ištikimybė gamtos ritmui ir šeimos, kaip komandos, darnumas bei meilė darbui

 

Sūsninkų kaime (Kalvarijos sav.) gyvenančių Mildos Misiukevičienės bei Zavistauskų (Mildos dukros Loretos šeima) sodyba ir ūkis, ko gero, visiškai pagrįstų seną tiesą, jog darbščios žmogaus rankos ir didelė meilė tam, ką darai, gali kalnus nuversti. Na, čia gyvenantys ir dirbantys žmonės kalnų nevarto, tačiau tai, ką jie sukūrę kasdieniu darbu, tiesiog stebina. Juolab kad vien šeimos jėgomis išvystytas ūkis, meniškai išpuoselėta sodyba. Šeima, gyvenimą priimdama tokį, koks jis yra, atsakomybės už jo kokybę niekada nenuverčia ant kažkieno kito pečių (valdžios, gamtos išdaigų), mat stropiai paklūsta gamtos dėsnių ritmui: jei laikas sėti – sėja, jei pjauti – pjauna (tuomet, kai gamta diktuoja darbus, asmeniniai interesai pamirštami – lieka tik paklusimas gamtos ritmui).

…Žvelgiant į kiekvieną namų ir ūkio valdos kertelę, jaučiasi ne tik rūpestinga ranka, bet ir tikros darnios komandos (taip būtų galima ir pavadinti šią šeimą, kur kiekvienas žino, ką reikia daryti, kur kai kurie darbai tiesiog pasiskirstyti, kai kurie dirbami visiems drauge) „veiksmai“. Tiesa, šios komandos nariai neturi laisvadienių, reikalui esant, vienas kitą trumpam paleidžia „ant atsarginių suolelių“, kad paskui vėl kibtų į darbus, kurtų grožį, jaukumą.

Po vienu stogu – kelios kartos

Vienintelis šeimos vyras – Vytautas Zavistauskas – į Sūsninkus atėjo užkuriais, vedęs Loretą, gyvenusią čia su mama Milda Misiukevičiene ir močiute, Mildos mama, kuri mirė sulaukusi itin garbaus amžiaus. Tad šiuo metu sodyboje gyvena keturios kartos: mama ir uošvė Milda, tėvai Loreta bei Vytautas, dvi jau pilnametės jų dukros Ernesta ir Gintarė (tiesa, tėvų namuose jau būnančios dažniau svečio teisėmis) bei Zavistauskų anūkas Aironas, Gintarės sūnus.

Gyvenimas ūkininko šeimoje sukasi, rodos, tuo paču ritmu: keliasi kasdien 6 valandą ryto, lekia pas gyvulius, rytinis melžimas, pieno pristatymas surinkimui (kasdien priduodama per 600 litrų pieno), gyvulių šėrimas – žiūrėk, jau ir saulė aukštai, tad šaukia kiti darbai iki vėlaus vakaro. Jokių išeiginių, jokių atostogų, netgi jokių svajonių išvykti kelioms savaitėms į tolimesnę kelionę, atitrūkti nuo įprastos aplinkos. Vis dėlto nesibaigiantis darbų maratonas šių namų gyventojų neišderinęs: kai dirbi su meile, darnoje su kitais šeimos nariais, viskas atrodo paprasta – atsiranda laiko ir išvykoms, ir šventėms.

Ūkis išlaikomas vien šeimos pastangomis 

Vytautas Zavistauskas pieno ūkį įregistravęs daugiau prieš nei 20 metų. Pradžioje buvo keturios karvės ir 8 hektarai žemės. Savo reikmėms užteko, tačiau suvokė, jog vien iš tokio ūkio su šeima išgyventi, auginti vaikus, galvojant apie jų ateitį, nebus paprasta. Mažais, tačiau labai apgalvotais žingsneliais prasidėjo ūkio plėtra. Karvių bandą didino vien iš turimo prieauglio, pamažu įsigijo daugiau žemės, reikalingą ūkiui techniką, žemės ūkio padargus, pasistatė angarą,  kuriame sutilpo ir traktoriai, ir visa, kas tik reikalinga ūkiui, įsirengė už pajus įsigytus buvusio kolūkio fermų pastatus… Šiuo metu ūkininkas laiko 50 melžiamų karvių, turi beveik tiek pat prieauglio, dirba per 100 hektarų žemės (iš jų – dalis nuomojamos), kurios didžiąją dalį sudaro ganyklos, šienaujamos pievos (pastaruoju metu daugiausiai žeimai ruošia šienainį), grūdams (kviečiams, miežiams, avižoms), skirtiems ir pardavimui, ir gyvulių šėrimui, auginti paruošti plotai. Pasirinkta ūkio specializacija lėmė tai, jog ūkininko šeima nesiblaško bandydama pateisinti tradicinį kaimo žmogaus požiūrį: auginti viską, kas auga, o paskui žiūrėti, kas iš to išeis. Tad ir nekeista, jog kiaules, vištas laiko tik sau, daržo taip pat sodina tiek, kiek reikia šeimos reikmėms.

Didinti ūkio V. Zavistauskas nežada, mat toks ūkis, koks yra dabar, – optimalus variantas, leižiantis visus darbus nudirbti šeimos rate.

Gėlynai ir aplinkos tvarkymas – močiutės „valdos“

Kaip buvo minėta pradžioje, M. Misiukevičienės ir Zavistauskų sodyba ryškiai išsiskiria meniškai tvarkoma aplinka, subtiliomis žydinčių gėlių kompozicijomis, kruopčiai prižiūrima žalia veja, kurioje dailiais ansambliais susodinti ir visžaliai medžiai, krūmeliai. Tai Mildos Misiukevičienės fantazijos ir kūrybiškumo išraiška.

Meilė gėlėms, kaip prisimena moteris, joje gyvena nuo pat vaikystės, o štai sodybą versti rojaus kampeliu pradėjo beveik tuo pat metu, kai žentas su dukra visu rimtumu griebėsi ūkininkavimo. Iš pradžių uošvė Vytauto paprašiusi, kad aptvertų vietą, kurioje ji ruošėsi įrengti gėlyną. „Aptversiu, – pažadėjęs žentas, – bet žiūrėkit, kad ten žydėtų gėlės!“ Milda tuomet tik nusijuokusi: „Žydės, tik aptverk.“ Ir žydėjo! Palaipsniui tas žydėjimas pradėjo plėstis. Vis nauji sodybos plotai tarsi prašyte prašėsi Mildos rankų, kad virstų meniškomis kompozicijomis, glostančiomis širdį, džiuginančiomis akį. Moteriai nereikėjo nei aplinkos dizainerių patarimų, nesidairė ji ir į pavyzdinėmis laikomas sodybas, netgi specializuotų žurnalų aplinkos tvarkymo idėjoms pasisemti nevartė. Tiesiog spontaniškai kildavo mintis (paprastai tai būdavo naktimis, kai iš vakaro sunkiai sekdavosi užmigti), kurią ryte Milda jau šokdavo realizuoti. Tradicinė kaimo sodyba su ūkiniais pastatais jau nė nepriminė susiformavusio stereotipo: esą ten, kur naminiai gyvuliai, paukščiai, kokia dar gali būti žalia veja ar ištisos gėlių simfonijos, na, nebent vienas kitas bijūno ar jurgino krūmas, atsirėmęs į gyvenamojo pastato sieną. Šalia ūkiui būtino angaro – dailūs takučiai, apsodinti gėlėmis, šalia tvarto (ir ne tik!) originalios didžiulės stilizuotos pintinės (Mildos rankų drabas!), prisodintos jau gausiai sužydėjusių sprigių, nulaužtos didelės medžių šakos, jas nužievinus, virsdavo puikiomis atramomis, ant kurių „sutūpė“ vazonai su svyrančiomis begonijomis, petunijomis, pelargonijomis (beje, visas gėles, kurių sodyboje išties gausu, M. Misiukevičienė užsiauginusi pati: parduotuvėje perka tik sėklas). Netgi pakelės griovys virto nuostabia mozaika iš žemaūgių daugiamečių gėlių bei akmenų, kurią ypač papuošė akmenimis sagstyti laiptai, dailus medinis lieptelis. 

Sodybą iš vienos pusės supa sodas, iš kitos – visžalių krūmelių ir medelių bei gėlynų kompozicijos, kurios baigiasi vešliu smarkiai ūgtelėjusiu eglynėliu. Milda prisimena: ta pusė ilgus metus buvusi tikra vėjų pagairė, kurioje nei runkeliai augo, nei bulvės kerojo, tad nusprendė tą ne itin naudingą žemės plotą prakalbinti grožiu, o vėjus sulaikyti patikėjo dviem eilėmis susodintomis eglaitėmis. Pavyko! Dabar ir žemelė džiaugiasi, ir gera ramybė dvelkia šioje vietoje, mat viskas, kas daroma su meile, atneša gražų derlių. Tą patį, beje, galima sakyti ir apie prie kluono iškastą kūdrą, kurioje Milda pasodino vandens leliją, kuri išsiplėtė, suvešėjo ir nuolat dovanoja įstabaus grožio ir dydžio violetinius žiedus.

Meistriškai tvarkomos meniškos sodybos aplinkos plotas šiuo metu siekia apie hektarą, tad darbo kasdien labai daug.

Močiutei daugiausiai talkina anūkė Gintarė, kurią taip pat pakerėjusi meilė gėlėms, aplinkos grožiui. Nors, kita vertus, šioje šeimoje nėra tokių darbų, prie kurių daugiau ar mažiau neprisiliestų visi šeimos nariai. Gal čia ir slypi šios šeimos darnumo paslaptis: per meilę grožiui, darbui kasdienybės takais, jaučiant vienas kito palaikymą, – į paprasčiausią žmogišką laimę?

Autorės nuotraukos.

jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

Komentaras “Gražios namų erdvių aplinkos ir šeimos gerovės paslaptis – besąlygiška ištikimybė gamtos ritmui ir šeimos, kaip komandos, darnumas bei meilė darbui

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite