Pagrindinis > Žmonės > Nuomonių kaleidoskopas > Arbatpinigiai: padėka, prievolė ar puikybės ženklas?

Arbatpinigiai: padėka, prievolė ar puikybės ženklas?

 

Lankantis bare, kavinėje, restorane ar viešbutyje, naudojantis taksi paslaugomis – visur aptarnavimo sferoje susiduriama su neprivalomu, bet lyg ir būtinu mokesčiu už teikiamas paslaugas. Tai – arbatpinigiai arba, kaip sako jaunimas, „taupantis“ kalbos ženklus, – „arbata“. Senosiose Europos valstybėse arbatpinigiai egzistuoja nuo labai seniai, kaip ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse. Daugelyje valstybių šis gestas yra priimamas maloniai, tačiau yra ir tokių šalių, kur arbatpinigiai suprantami visai kitaip. Štai Kinijoje tokia padėka nepopuliari, o Japonijoje, Skandinavijos šalyse, Australijoje arbatpinigiai netgi įžeistų ne vieną barmeną ar padavėją, nes šie įsitikinę, kad klientas palieka papildomų pinigų tik manydamas, jog jų atlyginimas nėra pakankamas, arba tiesiog bruka kyšį. Tiesa, kai kuriose šalyse (turbūt ir Lietuvoje) aptarnavimo sferos darbuotojų atlyginimai iš tiesų yra maži, tad jeigu ne arbatpinigiai, šie darbuotojai negalėtų pragyventi vien iš savo atlyginimo. Ten, kur arbatpinigiai labai populiarūs ir labai toleruojami, vyrauja nerašyta taisyklė: arbatpinigių reikėtų palikti 10–20 procentų nuo išleistos sumos. Ar pasiduodame tokiai tradicijai?

Rūta GUSTIENĖ, Marijampolės teismo teisėja:

– Ir aš manau, kad padavėjų, taksistų darbas yra mažai apmokamas, tad esu už arbatpinigius ir visada jų palieku. Nepersistengiu: pavyzdžiui, jeigu kavinėje už pietus reikia mokėti 8 litus, tai 2 litus palieku arbatpinigių. Tik aš retai turiu tokių progų – nedažnai vaikštau į kavines. Arbatpinigius sieju su aptarnavimo kokybe: jeigu aptarnavo maloniai, be jokių laukimų ir nesusipratimų, tai to uždarbio palieku džiugiai. Turbūt ir arbatpinigių besitikintys darbuotojai iš anksto tam pasiruošę – dauguma dirba gerai, o arbatpinigiai tik įpareigoja juos pasitempti. Bent man nepasitaikė įsivelti į ginčą ar dėl ko nors susigadinti nuotaiką. Mano supratimu, arbatpinigiai – jokia prievolė ir jokia būtinybė, o tik padėka.

Gintaras ZAVISTAUSKAS, Kalvarijos savivaldybės juristas:

– Žinoma, kad palieku arbatpinigių! Tiesa, jeigu tik atsiskaitau grynaisiais. O dabar juk populiaru visur atsiskaitinėti mokėjimo kortelėmis, tad aptarnavimo sferos darbuotojai tokiu atveju lieka be arbatpinigių – aš tai tikrai neieškau kišenėse monetų, nes jų paprastai nesinešioju. Kita vertus, einant, pavyzdžiui, į kavinę, niekada pagrindinė mintis nėra apie arbatpinigius, kuriuos paliksiu, todėl viskas priklauso nuo situacijos. Žinau, kad arbatpinigių reikėtų palikti iki 10 procentų nuo išleistos sumos. Tai man priimtina. Didesnė suma gal jau ir išduotų esant puikybės, bet šiaip arbatpinigius laikau padėka, o ne prievole. Toks padėkojimas darbuotojus įpareigoja, motyvuoja.

Rita PLESECKIENĖ, Kazlų Rūdos savivaldybės specialistė:

– Na, čia jau ne mano tema pokalbiui! Aš nesilankau restoranuose, taksi nevažinėju, tad ir dalinamais arbatpinigiais negaliu pasigirti. Bet pritariu, kad arbatpinigių aptarnavimo sferos darbuotojams duoti reikia – tokia tradicija. Ir žinau, kad daugelyje pasaulio šalių galioja nerašyta taisyklė – arbatpinigių palikti 10 procentų nuo išleistos sumos. Beje, kai kuriose kavinėse, restoranuose, žinau, arbatpinigiai būna įskaičiuoti į galutinę sumą, tad dosnūs klientai gali ir apsigauti – pamaloninti padavėjus du kartus! Taip pat žinau etiketo specialistų nuomonę, kad ypač didelė pinigų suma, kaip arbatpinigiai paliekama aptarnaujančiam personalui, nėra gero tono ženklas, kaip ir arbatpinigiai, paliekami smulkiomis monetomis.

 Rolandas GYLYS, Vilkaviškio policijos vadovas:

– Taip, arbatpinigiai yra padėka už gerą aptarnavimą, todėl jų visada palieku, kai taip būna. Bet jeigu netenkina aptarnavimo kokybė, visai nepalieku – man buvę taip. Tada esu pastebėjęs, kad arbatpinigių negavęs darbuotojas išlydi mane nepasitenkinimą atvirai išduodančiu žvilgsniu. Turbūt laiko gobšuoliu, šykštuoliu. O reikėtų tokiam darbuotojui pačiam susimąstyti, kodėl liko be arbatpinigių, ir daryti išvadas, kažką keisti savo darbe, savo elgesyje. Ir vis dėlto būna gerokai daugiau atvejų, kai arbatpinigių palieku. Dažniausiai kaip įprasta – 5–10 procentų nuo išleistos sumos. Paprastai sugrąžinu kažkiek iš man duotos grąžos – dažniausiai metaliniais litais. Kartą buvę, kad palikau ir banknotą. Jeigu aptarnaujantis darbuotojas rūpestingas ir malonus bei dėmesingas, kodėl gi jam neatsidėkojus?!

Rūta ŠAKNAITIENĖ, Kudirkos Naumiesčio (Šakių sav.) gyventoja:

 – Palieku arbatpinigių, nes taip reikia. Visi taip daro, ir aš taip pat. Bet duoti arbatpinigių Lietuvoje ir duoti užsienyje – skirtingi dalykai. Kai kuriose užsienio šalyse gali užsitraukti, pavyzdžiui, viešbučio darbuotojos nemalonę, jeigu nepaliksi arbatpinigių. Suges nuotaika, iškils visokių klausimų, laikas bus švaistomas visai ne tam, dėl ko važiavai. Nes užsienyje arbatpinigiai – labai sena tradicija. Jų nedavęs, būsi palaikytas esąs neišsiauklėjęs, tarsi iš mėnulio nukritęs, šykštus, net kvailas. Pavyzdžiui, turkai, gavę arbatpinigių viešbučiuose, visai kitaip sutvarko turisto kambarį. O Lietuvoje arbatpinigių tradicija yra nesena – ji ne mūsų, primesta iš šalies. Juk tarybiniais laikais, palikęs restorano padavėjai dalį grąžos, galėjai ją įžeisti – tai yra pažeminti. Ir klientui būdavo gėda tai daryti. O dabar – kita tvarka, kitos tradicijos, kitoks supratimas. Bet jeigu aptarnauja nemaloniai – jokių arbatpinigių! Ir jeigu aptarnavimo sferoje žmogus dirba tik dėl arbatpinigių, tai geriau jau jis ieškotų kito darbo arba stengtųsi persiauklėti. Man atrodo, po truputį arbatpinigiai tampa gero tono ženklu ir praranda savo pradinę – atsidėkojimo už gerą aptarnavimą – prasmę. Todėl tikėtis gero aptarnavimo gali būti vis sunkiau.

Kalbino Ieva LAUKYTĖ

Autorės ir asmeninių albumų nuotraukos.

Nr. 5(9), 2013 m. vasario 2–8 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite