Pagrindinis > Žmonės > Nuomonių kaleidoskopas > Ar pasitikime teismais?

Ar pasitikime teismais?

 

Teismas iki šiol buvo tokia institucija, apie kurią dažnas žmogus pasakydavo maždaug taip: „Ir ten tikrojo teisingumo nėra – jis nuperkamas pinigais arba įtakingomis pažintimis.“ Taip, beje, kalbėdavo ir žmonės, nė karto savo gyvenime neperžengę teismo pastato slenksčio, bet tokią nuomonę susidarę iš skandalingų straipsnių spaudoje ir televizijos publicistinių laidų. Štai 2012 metais visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ jau „tradiciškai“ skelbė, kad Lietuvos teismais nepasitiki 44,79 proc. šalies gyventojų, o pasitiki – tik 16,33 proc. Tačiau neseniai naują tyrimą atlikę kiti specialistai – Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros psichologai – paskelbė visiškai priešingą rezultatą ir tuo nudžiugino teismų darbuotojus. Šio tyrimo duomenimis, teismais visiškai pasitiki 6,3 proc. gyventojų, didžiąja dalimi pasitiki 36 proc., iš dalies pasitiki 33 proc., tad palankiai teismų darbą vertina iš viso 75,3 proc. gyventojų, o nepasitikinčiųjų – vos 14 proc.

Tyrimą atlikę psichologai teigė, kad ankstesni tyrimai būdavo atliekami skubotai, „nuslydus paviršiumi“, uždavus apibendrintus klausimus, o žmonės atsakinėdavę paskubomis, telefonu, dažnai vadovaudamiesi savo išankstinėmis nuomonėmis. O dabar dirbta visai kitais metodais: su tiriamuoju kalbėta net iki pusantros valandos, pateikta per 80 kruopščiai parengtų išsamių klausimų, leidus įvertinti daug įvairių aplinkybių. Vertintas ir konkrečių teisėjų elgesys, ir tokie dalykai, kaip patogumas susiorientuoti teismo rūmuose. Į klausimus atsakinėjo 397 žmonės, kuriems – 18–90 metų. Visi jie buvo ne atsitiktiniai tyrimo dalyviai, o tik tokie, kurie jau buvo vienaip ar kitaip susidūrę su teismais – ir ieškovai, ir atsakovai, ir kaltinamieji, ir nusikaltimų aukos, ir liudytojai ar tik šiaip proceso stebėtojai, atlydėję savo artimuosius. Anot tyrimo organizatorių, tokio pobūdžio psichologinis tyrimas Lietuvoje atliktas pirmą kartą.

Minėto tyrimo pėdsakais pasekė ir „Mūsų savaitė“.

Eridana PALTANAVIČIENĖ, Marijampolės apylinkės teismo teisėja, šalies Apylinkių teismų teisėjų sąjungos valdybos narė:

– Teismas – institucijos pavadinimas, kurį žino kiekvienas – ir jaunas, ir senas, ir kiek nors su šia institucija reikalų turėjęs žmogus, ir tas, kuris joje niekada nebuvo. Esame viena iš labiausiai besibylinėjančių tautų Europoje. Taigi tai lyg ir reiškia, kad žmonės yra įsitikinę, jog savo tiesą jie apgins teisme. Tačiau viešojoje erdvėje nuolat akcentuojami žemi teismų reitingai ir žmonių menkas pasitikėjimas jais. Gretinant šiuos faktus, sutikime, jie atrodo dviprasmiški. Jeigu jau visuomenė nepasitiki teismais, kaip tai nuolat akcentuojama visuomenei gerai žinomų (autoritetą turinčių) žmonių ir žurnalistų, tai kodėl mes, lietuviai, užimame tokią garbingą vietą tyrimų grandinėje kaip vieni labiausiai minančiųjų teismų slenksčius, kai mus lygina su Europos šalimis senbuvėmis? Valstybėmis, kuriose vienareikšmiškai pripažįstama demokratija, teisinės valstybės prioritetas ir išpažįstamos bei toleruojamos prigimtinės žmonių teisės. Dar keisčiau man, kaip teisėjai, atrodo tai, kad viešojoje erdvėje pateikiami faktai neatitinka tų, su kuriais aš susiduriu kasdieniame savo darbe. Man darbe neteko išgirsti, kad teismas yra nevertas pagarbos ir pasitikėjimo, neteko pajusti tiesioginio priešiškumo teismui. Atvirkščiai – dažnai tenka išklausyti ar net gauti raštu žmonių padėkas, kurios leidžia mums, teisėjams, džiaugtis, kad dirbame nors ir sunkų, tačiau tokį reikalingą žmonėms darbą.

Ne vienus metus girdime viešosios nuomonės tyrimo rezultatus, kurie nėra mums palankūs. O kiekvienas teisėjas, sąžiningai atlikdamas savo darbą, juk tikisi palankaus požiūrio į save ir objektyvaus įvertinimo. Žiniasklaidoje pateikta vienareikšmiškai negatyvi nuomonė apie teisėjų darbą, asmenybes (iškeliant ir suabsoliutinant atskirus faktus ir siekiant juos parodyti kaip sistemą) savotiškai gniuždo, menkina savivertę, verčia abejoti ir nesididžiuoti savo profesija. Šios psichologinės būsenos nelemia geresnių darbo rezultatų ar didesnių tikslų. Tokias būsenas, aišku, reikia įveikti. Bet ar iš tikrųjų reikia taip jaustis ir ar iš tiesų yra taip, kaip mus bando įtikinti viešai reiškiamos nuomonės? Pasirodo, jog yra visiškai kitaip. Tą patvirtino Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros psichologų 2012-ųjų pabaigoje atliktas tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti tam tikros visuomenės dalies, t. y. dalyvavusių teismo procese žmonių ar stebėjusiųjų teismo procesą, arba kitaip susidūrusiųjų su teismų darbu nuomonę apie teismų darbą ir pasitikėjimą jais. Ir šie respondentai, kurių nuomonę iš esmės suformavo ne žiniasklaida, ne draugai ar kaimynai, o dalyvavimas teismo procese, jo stebėjimas, bendravimas su teismo darbuotojais, nurodė, kad teismais pasitiki, teisėjų elgesį vertina kaip procedūriškai teisingą ir mano, jog teismų darbas gerėja.

Tyrimui vadovavęs minėtos katedros vedėjas profesorius Gintautas Valickas pažymėjo, kad palankiai teismų darbą ir teisėjus vertina aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės, studijuojantys teisę, kuriems yra 26–49 metai. Taip pat profesorius pažymėjo, kad minėta respondentų grupė geriau vertina rajonų teismų teisėjus ir jų darbą, procesinį elgesį nei didžiųjų miestų teisėjų, o stebėjusieji procesą civilinėse bylose geriau vertina civilinių bylų teisėjus, jų elgesį, įstatymų laikymąsi. Mums suprantama, kad kiti visuomenės nariai, dažnai tiesiogiai net nesusidūrę su teismų darbu, turi kitokią nuomonę.

Beje, Aukščiausiojo Teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus teigimu, tokie profesionalūs tyrimai bus tęsiami ir plečiami, nes jų tikslas – objektyviai pagrįsti visuomenės nuomonę ir rasti bendrus visuomenės ir teismų sąlyčio taškus.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorius Aleksandras Dobryninas, iškėlęs seną filosofijos klausimą, ar teismai atstovauja teisei ar bendruomenei, pateikė visuomeninės nuomonės suformavimo schemą.

Žinoma, manau, kad reikia įsiklausyti į respondentų nurodytas priemones dėl teismų darbo gerinimo. Viena iš jų – skatinti teisėjų gebėjimą išklausyti ir norą suprasti proceso dalyvius. Respondentai suprato, kad teisėjams reikia mažinti darbo krūvį, užtikrinti, jog būtų nesikišama į teisėjų darbą, užtikrinti socialines garantijas.

Akivaizdu, kad siekis patenkinti visus visuomenės narius yra nerealus ir nebūtinas. Atsižvelgiant į tai, kad yra dvi ginčo šalys, į teisinį visuomenės išprusimą ir į daugelį kitų veiksnių, suprantama, jog visada bus nepatenkintųjų teismų sprendimais. Tai, kad teismų darbą geriau supranta ir vertina išsilavinę žmonės, rodo, jog reikia visuomenę šviesti ir daugiau kalbėti apie savo darbą mums patiems. Pastaruosius keletą metų esame „užsivertę“ bylomis, tačiau stengiamės gerai atlikti darbą, išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir žmogišką orumą ir džiaugiamės, kad mūsų pastangos tarnauti žmogui ir jam padėti randa atgarsį žmonių širdyse.

Gintautas PAJAUJIS, Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas:

– Dirbant man dažnai tenka lankytis teismuose, dalyvauti posėdžiuose, bendrauti su teisėjais. Sakyčiau, teismų darbas vyksta tikrai sklandžiai, kiek tai priklauso nuo teismų darbuotojų. O teismais nepatenkinti, manau, yra tie, kurie teismo procese tampa pralaimėjusia šalimi. Kažin ar gali būti kitaip, kai teismas yra tokia institucija, kurioje sprendžiami rimti žmonių konfliktai, nemalonūs ir net labai skaudūs dalykai. Pralaimintiems ar jau pralaimėjusiems žmonėms juk visada viskas atrodo blogai. Mano nuomone, teismai daro viską, kas jiems priklauso, bet pačios besibylinėjančios šalys trukdo teismams dirbti – vilkina laiką, prigalvoja visokių nesklandumų, tolina galutinį rezultatą, stengiasi jį pasukti savo naudai melu ir visokiais nepagrįstais prašymais, net kuriozais. Štai jau net ketvirti metai vyksta santuokos nutraukimo byla, nes ieškovė ir atsakovas turi daug turto, kurio niekaip negali ne tik pasidalinti, bet ir įvertinti. Tokių problemų neretai sukuria ir besiskirianti ūkininkų pora – jos bendras turtas gali keistis kone kiekvieną dieną, pavyzdžiui, įsigijus naują karvę. Arba teismų darbą tėvystės teisių bylose vilkina valkataujančios gimdytojos, kurių tenka ilgai ieškoti. O tėvystės nustatymo bylose laikas gaištamas dėl DNR tyrimų. Dėl to ir girdima nuomonių apie neva blogą teismų darbą.

Žydrutė LISOVSKIENĖ, prekybos įmonės savininkė Marijampolėje, pernai tapusi plėšiko auka:

– Su teismų darbu susidūriau tik vieną kartą – buvau nukentėjusioji. Esu girdėjusi blogų nuomonių apie teismus, tačiau pati tuo konkrečiu savo gyvenimo faktu susidariau gerą nuomonę. Apiplėšimo byla buvo išnagrinėta labai greitai – per kelias savaites viskas buvo baigta. Viskas vyko numatytu laiku, be jokių atidėliojimų. Galbūt dėl to, kad kaltininkas labai atgailavo, buvo paklusnus, kai jau atsidūrė teisėsaugininkų rankose. Nors jis teismo dienos laukė būdamas laisvėje, tačiau į posėdžius atėjo, nesislapstė. Žinoma, kitas dalykas – nuotaikos teisme. Jos slogios, liūdnos – buvo nejauku net man, nukentėjusiajai, o ką jau kalbėti apie kaltinamuosius… Todėl labai nudžiugau, kad man pačiai teismo procese reikėjo dalyvauti tik vieną dieną, per kurią byla buvo išnagrinėta, o skelbiant teismo nuosprendį mano dalyvavimas buvo jau nebūtinas.

Birutė ZAVISTAUSKIENĖ, Jonų kaimo (Kalvarijos sav.) gyventoja, prieš 13 metų netekusi per avariją žuvusios 15-metės dukrelės ir buvusi nukentėjusiąja teismo procese:

– Neduok, Dieve, turėti reikalų su teismais – juolab tokiose bylose kaip mūsų. Nors praėjo 13 metų, skaudūs prisiminimai iki šiol gyvi. Nagrinėjant bylą, man atrodė, kad ne kaltinamasis dėl mirtinos avarijos yra kaltas, o mūsų žuvusi dukrelė ir aš pati, kad bylinėjuosi. Ypač kaltininko advokatas vertė mane taip jaustis – jis, rodės, net bara mane. Atmintyje išliko ir įsakmus teisėjos tonas. Na, turbūt turiu suprasti teisėjus, nes tik vienetai jų patys buvę tokiose situacijose kaip nukentėjusieji, tad ne kiekvienas teisėjas sugeba suprasti kitą žmogų, įsigilinti į jo būseną, bet balso toną turbūt galima valdyti. O ir paskirtoji bausmė buvo nepanaši į bausmę žmogui, kuris pražudė jauną gyvenimą. Tad tik nusivyliau teismu – taip pagal savo patirtį galėčiau vienu žodžiu apibūdinti savo nuomonę apie teismo darbą. Galiu tik džiaugtis, kad tai man iki šiol buvo vienintelis kartas.

Sonata DIRSIENĖ, Kybartų (Vilkaviškio sav.) gyventoja, dviejose bylose buvusi nukentėjusiąja:

– Kai pagalvoju ar išgirstu ką nors apie teismą, man šiurpiausia visada tik dėl to, kad teisme vis prikeliami patys skaudžiausi prisiminimai (palaidojome per vadinamąją Virbalio avariją žuvusią dukrelę Enrikytę ir dar šešis labai artimus žmones), o patį teismų darbą vertinu palankiai. Ir kai Vilkaviškio teismas nagrinėjo avarijos, per kurią žuvo mūsų dukrelė, bylą, ir kai tas pats teismas nagrinėjo kitos avarijos, per kurią vos nenutrūko mūsų sūnaus Lukučio gyvybė, bylą, jokių pretenzijų teismui neturėjau. Viskas vyko pagal procesą, darbą lydėjo rimtis, teisėjai buvo dalykiški. Gal tik laikas, nagrinėjant bylas ir laukiant, kol įsiteisės nuosprendis, yra per daug ilgas. Jis labai kankina. Dar galėčiau paneigti visuomenėje tvyrančią nuomonę, kad teismai paperkami. Mūsų abiem atvejais to tikrai nebuvo. Nebent kitose tyrimo grandyse – iki teismo – gal ir būta bandymų papirkti kitus pareigūnus – aš taip esu girdėjusi. Taigi teismų darbas manęs nepiktina.

Ieva LAUKYTĖ

Redakcijos archyvo nuotraukos.

Nr. 12 (16), 2013 m. kovo 23–29 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite