Sekmadienis, spalio 21, 2018
Pagrindinis > Naujienos > Žiniuonių dinastijos atstovo patarimai – kelias į gerą sveikatą, žmogaus ir Kūrėjo ryšio puoselėjimą

Žiniuonių dinastijos atstovo patarimai – kelias į gerą sveikatą, žmogaus ir Kūrėjo ryšio puoselėjimą

Žiniuonis iš miško glūdumos – taip galima būtų trumpai pristatyti liaudies gydytoją Anatolijų MALOVIČKO, žmogų, kuris plačiai žinomas kaip natūropatas, puikus žolininkas, labai gerai išmanantis ne tik gydomąsias augalų savybes, pats juos renkantis, džiovinantis, bet ir kuriantis unikalius receptus, padedančius įveikti įvairiausius negalavimus. Inžinerinį išsilavinimą turintis žmogus – sveikatinimui skirtų knygų autorius, skatinantis ne vien susidoroti su jau užpuolusia liga, bet ir gyventi taip, kad gera sveikata būtų nuolatinis gyvenimo palydovas. A. Malovičko neneigia tradicinės medicinos – jo žinios, kurias jis paveldėjęs iš savo šeimos, garsėjančios ištisomis žiniuonių dinastijomis, ir augaliniai preparatai tarnauja efektyvesniam ligos gydymui. Beje, kaip natūropatas, žiniuonis žolinininku save vadina tik 20 procentų: 80 proc. jo rekomenduojamo gydymo esmė – gydymas be vaistų, vien reguliuojant mitybą, mat tai veiksmingiausia.
Žiniuonių dinastijos palikuonis
Anatolijus Malovičko – ukrainietis, kilęs iš savo krašte gerai žinomos žiniuonių giminės, kurioje žolininkystės ir gydymo paslaptys iš kartos į kartą perduodamos net 300 metų! Tiesa, šioje giminėje šiuo menu užsiiminėjo vien moterys, taigi Anatolijus šią tradiciją sulaužė. Bet, matyt, taip buvo lemta: vos penkerių metukų amžiaus būdamas ne tik puikiausiai skaitė, bet ir rinko vaistingąsias žoleles. Vaiko būta ypač gabaus ir ne pagal amžių subrendusio: vos septynerių metų jis skaitė… ne, ne pasakas (jas atrado gerokai vėliau), o Balzaką, Mopasaną!
A. Malovičko gimtasis kaimas – netoli Dniepropetrovsko (Ukraina). Būtent ten gyveno garsioji žolininkių dinastija, savo žinojimą perduodavusi iš kartos į kartą. Anatolijaus atmintyje išlikusi ypač prosenelė, taip pat žiniuonė, kurios pirmosios įstabaus gamtos mokslo pamokos vos prakusti spėjusiam vaikui buvo ryškiausi ankstyvos vaikystės prisiminimai. Prosenelė mirė sulaukusi net 112 metų, o jos išėjimas buvo toks pat natūralus kaip ir gyvenimas, nes toje giminėje itin stiprus ryšys su gamta buvo tiesiog į kraują įaugęs: į mišką šios giminės žmonės eidavo kaip į bažnyčią. A. Malovičko dar nelankė nė pradinės mokyklos pirmosios klasės, o jau ne tik pažino daugybę augalų, bet ir žinojo, kaip, kada juos rinkti, džiovinti, mokėjo virti žolelių nuovirus, netgi tepalus gaminti.
Laikui bėgant, gamtos mokslo žinios tik didėjo, plėtėsi (A. Malovičko teigia be vargo netgi atskiriąs bet kokio paukščio lytį), tačiau kaimo vaikui reikėjo mąstyti itin praktiškai apie ateitį. Be to, nors ir prosenelė dalijosi su proanūkiu visomis žiniuonių paslaptimis, siekti oficialių medicinos mokslų nepatarė: norėjo, kad Anatolijus išsaugotų unikalius paveldimus sugebėjimus diagnozuoti. Taigi baigęs vidurinę mokyklą, A. Malovičko pasirinko labai pragmatišką specialybę, įstodamas į statybos technikumą, kurį vos baigęs trejiems metams buvo pašauktas į būtinąją karinę tarnybą. Vos grįžęs ir dirbo, ir toliau siekė mokslų: įstojo į institutą, kurį baigęs tapo diplomuotu statybų inžinieriumi. Nors jo darbas, rodos, nieko bendro neturėjo su augalais, jis niekada nesiliovė domėjęsis vaistingaisiais augalais, žmogaus sveikatinimo klausimais, savarankiškai studijavo žmogaus anatomiją, fiziologiją, domėjosi šiuolaikinės medicinos naujovėmis, kurias derino su iš amžių glūdumos paveldėtais žiniuonių receptais. Tiesa, A. Malovičko laikėsi nerašytos žiniuonių giminės taisyklės: nepradėti gydyti žmonių iki to laiko, kol pats nesukurs šeimos. Taip ir buvo: sukūrė šeimą, kurioje gimė dukra, padarė karjerą ir tik po to ėmėsi darbo, kurį laiko savo gyvenimo prasme.
Lietuvoje – jau 30 metų!
1984 m. A. Malovičko tapo lemtingu gyvenimo posūkiu, atvedusiu jį į Lietuvą ir privertusiu visam laikui palikti Ukrainą, kaip nuolatinę gyvenamąją vietą. Jis, kaip vyriausiasis inžinierius, buvo pakviestas statyti Kaišiadorių hidroelektrinės (prisimena: dirbo tuomet su pačiu Algirdu Brazausku), be to, trejų metų dukrai, netikėtai susirgusiai astma, buvo būtina pakeisti gyvenamąją vietą, tad apsispręsti nebuvo sunku. Dviese su dukra įsikūrė Kaune (buvusi žmona pokyčiams nesiryžo, tad santuoka iširo), dirbo gamybinėje įmonėje „Kombinatas“ ir nepajuto, kaip Lietuva tapo savu kraštu…
1994 m., sukūręs šeimą su lietuve Laima, A. Malovičko nusprendė pabėgti nuo miesto triukšmo: įgimtas sąlyčio su gamta poreikis jį atvedė į Kazlų Rūdos miškų apylinkes. Kaip tik girios glūdumoje rado parduodamą sodybą – „laužą“ su 3,5 ha žemės, tad sandėris įvyko labai greitai. Šiuo metu Malovičko šeimos namai miške – reto patrauklumo sodyba, kurioje klega įvairiausi naminiai paukščiai, amsi šunys, tingiai saulėje raitosi katinas, o augalai augalėliai, kruopščiai puoselėjami šeimininkų namuose (buvo laikai, kai A. Malovičko namuose puikavosi 5 tūkstančiai kaktusų, 7 tūkstančiai orchidėjų, tiesa, dabar jų jau gerokai sumažėję), darže, šiltnamyje, gražiai pereina į miško erdves, kur juos globoja jau kita ranka – tiesa, ne mažiau rūpestinga.
A. Malovičko savęs neįsivaizduoja nerenkančio vaistingųjų augalų (anksčiau ir pats su žmona Laima daugelį iš jų augindavo savo sklype, tačiau dabar jau iš tų didžiulių buvusių lysvių mažai kas belikę – nespėja), nedžiovinančio jų, neruošiančių preparatų, skirtų žmogaus sveikatai atstatyti, pagerinti. Žmogus, kuris puikiai pažįsta per pusantro tūkstančio augalų, per 500 vaistažolių gydomąsias savybes žino kaip dukart– du (30–50 vaistingųjų augalų rūšių prisirinktų neiškėlęs kojos iš savo sodybos teritorijos), savo žiniomis ir gamtos turtais, prie kurių prisilietęs savo rankomis, padėjęs daugybei žmonių ir iki šiol padeda. Be to, savo patarimais A. Malovičko mielai dalijasi su visais: yra išleidęs knygų sveikatinimo klausimais. „Sunkių ir onkologinių ligonių gydomoji mityba ir organizmo valymas“, „Sąnarių išvalymas ir gydymas netradiciniais metodais“, „Beržas gydo beveik viską“, „Diagnozė – vėžys“ – šios knygos ypač yra skaitomos, o jose išdėstyti patarimai ne vienam žmogui tarnavo ir tarnauja kaip vadovėliai norint išsivaduoti iš ligų gniaužtų, džiaugtis gera sveikata bei savijauta.
Gydymo esmė – atkurti prarastą žmogaus ir Kūrėjo ryšį
„Nė viena metodika negarantuoja, jog susirgus pasveiksi vien vartodamas vaistus, – įsitikinęs žiniuonis. – Reikalingas visas kompleksas, kurio komponentai turi tarpusavyje derėti.“ O tas kompleksas laikosi ant trijų kertinių akmenų: griežtos dietos, oficialiosios medicinos nurodymų bei liaudies medicinos patarimų. Visus šiuos komponentus reikia harmoningai sujungti, tuomet galima tikėtis puikių rezultatų.
Ypatingą dėmesį žiniuonis skiria organizmo valymui. A. Malovičko jau seniai buvo aišku, jog teisingai parinkta dieta – tai toks maitinimosi režimas, kuris užtikrina ne tik minimalų šlakų kaupimąsi organizme, bet ir patys šlakai būna tokie, kad žmogaus organizmo šalinimo sistemos sugeba pačios su jais susidoroti. Taigi dieta ir gydymas vaistažolėmis – šio liaudies gydytojo sėkmės paslaptis, mat gydymas vaistažolėmis leidžia iki minimumo sumažinti pramoniniu būdu pagamintų preparatų, kurie beveik visada sudaro tokį stiprų ir slegiantį foną organizme, kad bet koks išgijimas tampa labai abejotinu, vartojimą arba net visiškai jų atsisakyti. Pasak žiniuonio, yra dvi ligos, kurios sukelia visas kitas – tai blogas kraujas ir bloga kraujotaka. Išvalius organizmą, kai jis vėl geba visu pajėgumu pumpuoti kraują ir aprūpinti organus, ląsteles maisto medžiagomis, išnyksta inkstų ligos, normalizuojamas kraujospūdis, tuomet pasitraukia ir kiti negalavimai.
A. Malovičko gydymo metodikoje labai svarbi pagarba dvasiniam pradui, arba, kitaip tariant, Kūrėjo idėjos pripažinimui. Tai reiškia, jog kiekvienas žmogus šiame pasaulyje atsirado pagal tobulą Kūrėjo sumanymą, be to, egzistuoja neįtikėtinai galinga energetinė-informacinė struktūra, iš kurios kiekvienas gali semtis energijos savo ilgam, sveikam, prasmingam ir rūpesčių netemdomam gyvenimui. Tad kodėl tobulas žmogus taip kenčia, o jo egzistencija persekiojama įvairiausių ligų? Visa tai, pasak A. Malovičko, neteisingos mitybos ir pasaulio teršimo nuodėmės pasekmė, kuri nutraukia žmogaus ir Kūrėjo ryšį. Todėl visa žiniuonio gydymo sistema ir skirta šiam ryšiui atkurti.
Mat žmogus, kaip harmoningos visatos dalelė, buvo sukurtas tobulas ir gebantis gyventi be ligų. Nuo neišvengiamų teršalų jį turėjo saugoti trys gynybos linijos: virškinamasis traktas, kepenys ir tulžies pūslė bei endokrininė sistema. Efektyviai apsaugodamos, jos atveria tuos ryšio su Visatos energetine-informacine sistema kanalus, kuriais žmogaus organizmą pasiekia Visatos energija. Žmogus, gyvenantis pagal Kūrėjo valią, iš tiesų gali tikėtis pačios galingiausios energetinės pagalbos.
Daugiametės A. Malovičko gydymo praktikos rezultatai išties įspūdingi: energetinių-informacinių žmogaus ir Visatos ryšių atkūrimas netgi onkologines ligas priverčia palikti žmogaus organizmą.
Liga – organizmo reakcija į netinkamą jo priežiūrą
A. Malovičko negaili kritikos šiuolaikiniam gyvenimui būdui bei ypač – maitinimosi įpročiams, kurie orientuoti į besaikį skubėjimą. Tad maistas, perkamas prekybos centruose, anot žiniuonio, ne tik bevertis, bet netgi žalingas. „99 procentus to, ką perkame prekybos centruose, iš tiesų reikėtų išmesti“, – įsitikinęs A. Malovičko, teigdamas, jog šiose prekybos vietose pats perka tik druską ir degtukus. Toks, rodos, kategoriškas teigimas, anot žiniuonio, yra visiškai pamatuotas, mat jis teigia žinąs prekybos centruose siūlomo maisto pagaminimo technologijas, kurios, pasak pašnekovo, prieštarauja ne tik žmogaus sveikatai, bet net ir elementariausiai moralei (štai, pavyzdžiui, prekybos centruose siūlomi kiaušiniai – narveliuose auginamų vištų, kurios maitinamos ne tik sintetiniu maistu, bet net ir priverstos lesti lesalą – savo rūšies atstovų kūnus; ką jau kalbėti apie pardavinėjamas taip pat garduose pramoniniu būdu auginamas lašišas, maitinamas kone nuodingomis medžiagomis). Tokią prekybininkų savivalę būtina kontroliuoti. Kaip teigia, A. Malovičko, vyriausybiniu mastu turėtų būti kuriamos programos, kontroliuojančios maisto produktų kokybę. Ypač baisu, kad netinkami sveikatai maisto produktai pardavinėjami prie mokyklų ar net pačių mokyklų bufetuose…
Pats žmogaus organizmas žino, ko jam reikia. Susirgai – tai organizmo reakcija į netinkamą jo priežiūrą, taip pat ženklas, kad reikia keisti įpročius, pirmiausiai – mitybos.
Stiprybės A. Malovičko ragina semtis iš augalų. Žolininkas rekomenduoja patiems prisirinkti ir prisidžiovinti čiobrelių, šalavijų, pelynų, ramunėlių, raudonėlių, jonažolių, juozažolių bei profilaktiškai šių vaistinių augalų nuovirais stiprinti savo sveikatą. Beje, žiniuonis pataria nepiktnaudžiauti vienos rūšies vaistažolių arbatomis: porą dieną pagėrus vienos žolės plikinį, reikia imti jau kitą. Apskritai A. Malovičko ragina niekada nepulti į kraštutinumus, pasirenkant vieną kokį nors sveikatos stiprinimo, ypač kalbant apie sveiką mitybą, būdą. Kone anekdotinė situacija: žmogelis nutaria ekologiškai išaugintas morkas panaudoti savo sveikatai stiprinti ir pareiškia, jog tris savaites diena iš dienos sąžiningai gers tik natūraliai išspaustas morkų sultis. Ką atsako jam žiniuonis? Ogi numato būsimą rezultatą… – kepenų cirozę.
Puikią sveikatą, anot A. Malovičko, lemia trys pagrindiniai dalykai: vanduo, virškinimo fermentai ir skrandžio sulčių rūgštingumas. Mokslininkų įrodyta, kad rūgščioje terpėje nesiveisia jokie mikrobai, neišgyvena jokie virusai ir t. t., tai reiškia, jog tuomet žmogaus nepuola ligos. O jei skrandyje vyrauja šarminė terpė, susidaro sąlygos tarpti visokiems parazitams, ląstelės negali atsinaujinti, ir cholesterolio perteklius kaupiasi net tų žmonių organizme, kurie nevalgo riebiai.
Taip pat svarbu, kad būtų pakankamai virškinimo fermentų, kuriuos irgi galima sureguliuoti tinkama mityba. Kai jų trūksta, blogai perdirbamas maistas, jis pūva ir nuodija organizmą. Ir ne mažiau svarbus vanduo: kiek, kada ir koks geriamas. Žiniuonis pataria gerti struktūrizuotą (pavyzdžiui, atšaldytą ir vėl atšildytą) vandenį.
A. Malovičko rūpintis sveikata pataria nuolat, o ne tik tada, kai užpuola ligos. Netgi skubantis šių laikų žmogus gali rasti laiko tinkamai mitybai bei žaliosios gamtos vaistinėlės preparatams.
Šiltuoju metų laiku žiniuonis pataria kasdien vartoti žolių kokteilius, kurie teikia jėgų, garantuoja gerą savijautą. Receptas paprastas. Lygiomis dalimis paimame kiaulpienės lapų, dilgėlės, žliūgės, garšvos, gysločio, liepos, beržo, sudėti į mikserį, įpilti vandens ir gerai išplakti (kad būtų skaniau, galima įmesti bananą ar obuolį). Per dieną reikėtų 0,5 l tokio kokteilio išgerti. Nauda, atrodytų, neįtikėtina: šitaip susmulkinus žalumynus, 90 proc. naudingųjų medžiagų organizmas pasisavina, kad paprastai kramtant (ar net skubant) – vos 10 proc.!
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.

 ausveitis

Komentaras “Žiniuonių dinastijos atstovo patarimai – kelias į gerą sveikatą, žmogaus ir Kūrėjo ryšio puoselėjimą

  1. Ačiū.Puikus straipsnis.Perskaičiau visą vienu atsikvėpimu.Stebina šio žmogaus išmintis,žinojimas,tikėjimas.Reikia tiek nedaug-tik neprarasti ryšio su Kūrėju. Tačiau kaip tai padaryti,žino ne kiekvienas. Džiugu,jog šis žmogus žino ilgaamžiškumo paslaptį, žino,ką daro,ką sako.Būtinai pasinaudosiu žiniuonio patarimais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.