Pagrindinis > Naujienos > Žin-, žen-, žad-, žod- – dvasia

Žin-, žen-, žad-, žod- – dvasia

 

„Žinau ženklą“ – „aš turiu dvasią, kuri supranta tą dvasią“.

Vienas įdomesnis tautos ženklas – rašto pasirodymas XVI amžiuje. Jam klausimų šimtai, atsakymų – tūkstančiai, o naudos – tik klaidų kalnas. Todėl reikia prisiminti žodžius: „tauta“ – „tėvo tėvūnai“, „tėvo sūnūs ir dukros“, „Dievo Tėvo sūnūs ir dukros“ ir kitus: „Sūduva, sūduvis ir sūduvių kalba“ – „Dievui artimiausia žemė, žmogus ir kalba (Dievo kalba)“. Dabar jau galime klausti: „ Ar Dievui reikalingas raštas?“. Jis atsako: „Nereikalingas“. Aišku, koks Tėvas, tokie ir jo vaikai. Mums raštas nereikalingas, nes milijonai ir milijardai metų į praeitį ir ateitį kaip tėvui taip ir mums yra tik dabar. Tai kodėl XVI a. pradėjome rašyti? Ar neišvengiama? Neišvengiama būtinybė. Kaip po pusantro tūkstančio metų sugrįžo mūsų senasis tikėjimas (-Dievo pažinimas) slavų, germanų ir lotynų kalbomis penktą kartą išverstas iš mūsų kalbos į mūsų kalbą, raštas tapo neišvengiama būtinybe. Visi kalbininkai, vertėjai nežinojo ir dabar nežino svarbiausio Dievo įstatymo: „Žodis, kalba – priklauso Dievo  ypatingai žinybai“. Jie šį įstatymą užsirašė pirmu sakiniu (apaštalo evangelisto Jono evangelija): „Žodis buvo pas Dievą“, bet nei vienas kalbininkas-vertėjas versdamas iš vienos kalbos į kitą kalbą Dievo nepasiteiravo (jų kalbos tokių galimybių neturi), todėl šiandien turime tą, ką turime.

1506 metais Dievo nurodymu, mūsų senojo tikėjimo šeši vienuoliai uždarė Tėvo ir jo tėvūnų pasiteiravimo ir pasikalbėjimo kalbos duris, kad dėl vertėjų klaidingų vertalų neįvyktų Dievo visatos sprogimas – „pasaulio pabaiga“. Taip baigėsi tautos sūnų ir dukrų pasikalbėjimas su Tėvu. Bet tėvas nebūtų tėvu, jeigu užmirštų savo vaikus. Jis mums davė ne tik raštą, kad užrašytume jo visus žodžius (-savo žodžius užrašėme per puspenkto šimto metų – nuo 1547 iki 2002 metų), bet ir išmokino ženklų kalbos – nebylių kalbos, kai tapo „medžiais nebyliais, kad pamatytume pieno putą“ – tobulybės dvasią.

Atrodo, kad viskas atlikta – pinigai suskaičiuoti, į maišus sudėti…, bet skalikai skalija po visą dvarą, kad svečiai atvažiuoja, o mes…, lakstome ir šūkaliojame, kad nieko neturime, nieko nemokame, nesuprantame savo kalbos, nei ženklų, kuriuos mums rodo, nežinome, kas esame ir kur link einame – menkesni už menkiausius.

Artėjant tautos didiesiems sukrėtimams, Sūduvoje, Pajevonyje virš Balakalnio danguje pasirodo ženklai (pagal liudininkų atsiminimus):

1863-07-07 danguje du stulpai, tarp jų bažnyčia (Dievo Trejybės stulpai);

1914-08-08 danguje kryžius ir dvi besipešančios šluotos;

1941-06-18 danguje įvairių dydžių 12 baltų ratų, slankiojančių įvairiomis kryptimis;

1987-08-18 danguje 4 kepalai, tarp jų tinklas ir žuvis;

2016-08-24 Sūduvos Aukščiausia – Vyriausia bažnyčia (katedra) tapo galingiausia bažnyčia ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Ji sujungta 36 žingsnių pločio ir 4,7 km ilgio šventtakiu su Dievo Trejybės Tako 24 Dievo Didžiausių Dvasių bažnyčiomis. Pirmas kartas istorijoje, o toliau viskas priklauso nuo mūsų…

Pastebėta – per laiką nuo vieno ženklo iki sekančio mūsų žemėje dingsta apie 700000 tautos vaikų, bet visoms brangenybėms, taip pat mūsų žemei, tautai, kalbai ir tikėjimui apsivalyti yra būtinybė. Senieji sakydavo: „Kai Tėvas kiemą šluoja – žemė dunda, o kai savo vaikus prausia – visas svietas verkia“, nes klaida yra mirtis ne tik lakūnams, vairuotojams, bet ir visiems kalbėtojams.

Dabar galime klausti: AR Tėvo ir mūsų kalbos pasiteiravimo-pasikalbėjimo kalbos durys jau atidarytos? Jau atidaryta. AR Tėvo reikia klausti? Būtinai reikia klausti. AR 2016 metų ženklas jau paskutinis? Priešpaskutinis. Tada AR x 1000000, nes mums tėvūnams ir Tėvui jau nusibodo žaisti, o AR‘ui nuobodžiauti? (-nes niekas neklausia).

O kaip Tėvo klausti? Jeigu Tėvas vargais negalais išgirs mano klausimą, tai aš jo atsakymo niekaip, nes jam prieš ištariant pirmą žodį, pirmą skiemenį, pirmą garsą – pavirsiu sauja pelenų, o tiksliau mano kūno neliks jokio ženklo. Bet išeiti yra. Per milijonus tarpininkų per 12 metų aš gavau pažymėjimą (atestatą). Taigi visa, kas šviečia-nešviečia, juda-nejuda, gaudžia-tyli, gimsta-miršta ir t.t., vyksta tik per tarpininkus – įstatymas.

Mūsų klausimo didžiausias tarpininkas yra žodis, bet pirmiausiai reikia pas jį užsiregistruoti – pasikrikštyti – būtinybė. Antras tarpininkas – sūduvių kalba (dabar ji konstitucijoje įvardyta lietuvių kalba). Trečias tarpininkas – kodas, slaptažodis, šaukinys – „Prašau, Dieve Tėve, Dievo Sūnau, Dievo Šventoji Dvasia, Dievo Trejybe, Vienas Dieve, Peramžius (toliau reikalingas tekstas). Su šiuo šaukiniu mus tėvai įkūnija motinų įsčiose, pagimdo, pakrikštija, pradedame dieną, valgį, darbą, ligą, kelionę, šventę, atgailą, garbinimą ir t.t., viską viską, ir viską juo užbaigiame, ir savo kelionę žemėje.

Visgi per tarpininkus šiaip ne taip pasiuntėme Tėvui klausimą (paklausėme), o atsakymą Jis taip pat duos per tarpininkus – savo dalis, kurių aplink mus yra nesuskaičiuojama gausybė. Iš jų pasirenkame vieną ar dvi, kurias senovėje vadinome rodykle ar rode (dabar virgule) ir žiūrime ką Tėvas rodo. Kokios jos bebūtų per jas Tėvo Dvasia rodo „taip“ arba „ne“, „yra“ arba „nėra“. Paprasčiausia rodė – nepermatomas krepšelis ir vienas žirnis geltonas, o kitas – rainas ar žalias. Vieną įvardijame „yra“ arba „taip“, kitą – „nėra“ arba „ne“, o kurį ištraukiame – jis ir yra atsakymas.

Atsakymas klaidingas, jeigu: tarp kūno dvasių ir bekūnių dvasių nėra ryšio (senovėje sakydavo „uždarytas dangus“); dvasia saugojama sargybos; neturime bendravimo dvasios ir t.t., nes kaip ir kūno pasaulyje taip ir dvasių (arba „kaip danguje taip ir ant žemės“) įstatymas yra vienodas.

Ir pabaigai. Pirma. Ar mes jaučiame ir suprantame kokioje klaidų galaktikoje atsidūrėme per šiuos šimtus metų? Antra. Ką mums reikia daryti, kad išliktume iki paskutinio ženklo? Trečia. Klausimo nėra, o tik atsakymas – „Tėvo reikia būtinai klausti, o jo atsakymus vykdyti“.

Albinas KURTINAITIS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.