Penktadienis, lapkričio 16, 2018

Žiedas

Pirma yra mintis, žodis, įstatymas, o tik vėliau veiksmas, apeiga, kūnas. Kas nežino Tautos pasakų, tas nepažįsta Tautos praeities ir jos dvasios.

„…Čia gyvena mano vyriausioji sesuo, o kai ji paklaus, ar nematei mano brolio, sakalu lakstančio, sakyk, kad matei ir gali parodyti, bet už tai ji turi atiduoti žiedą nuo savo piršto. Ką ji pasakys, tu man pasakysi.“

Ji pasakė, kad brolio gaila, bet žiedelio gailiau.

Trobelę uždegė ir juodu nuskrido toliau.

„…Čia gyvena mano vidurinioji sesuo, o kai ji paklaus apie mane, sakyk, kad matei ir gali parodyti, bet turi atiduoti abrūsėlį, kuris ant sienos kabo. Ką ji pasakys, tu man pasakysi.“

Ji pasakė, kad brolio gaila, bet abrūsėlio gailiau.

Trobelę uždegė ir juodu nuskrido toliau.

„…Čia gyvena mano jauniausioji sesuo, o kai paklaus apie mane, sakyk, kad matei ir gali parodyti, bet turi duoti dėžutę, kuri po lova guli. Ką ji pasakys, tu man atsakysi.“

Ir pasakė, kad dėžutės gaila, bet brolio gailiau.

Žmogus gavo dėžutę su neišsenkančia kariuomene ir iškulniavo namo.

Pirmą kartą pasaka papasakota prieš 2953 m. (tiek jai yra metų 2018-iais metais), užrašyta XIX a., spausdinta XX a., tyrinėta 1993 m. Domėjosi anglų, rusų ir dar vienos šalies specialiosios tarnybos (tik ne mūsiškiai).

Dar kartą prisilieskime prie pasakos „Senis Kaulius geležiniame kalne“ arba „Kaulinis senis“.

Sakalas – Dievo siųstasis, tobulasis, vienas, visas.

Žiedas – Dievo Tėvo, Trejybės, Amžinybės ženklas.

Sudegino – Žiedas degė ugnyje.

Abrūsėlis – raštas, žodis, asmenybės ženklas.

Sudegino – raštas, asmenybės ženklas degė ugnyje.

Dėžutė – indas, talpa, dvasių buveinė.

Kariuomenė – kariai, ginklai, prievartos dvasia, atitinkanti bet kurio laiko visus reikalavimus.

Nesudegino – pagal įstatymą ugnis nelietė.

Pasakoje pasakyta:

  1. Visa, prie ko prisilietė KUNIGAS (senojo tikėjimo popiežius), turėjo būti sudeginta.
  2. Žiedas paminėtas dėl to, kad nesudegė.
  3. Kai kunigas teikė palaiminimą, žmogus ant rankos piršto mūvėjo žiedą.
  4. Iš keturių Tautos aukščiausiųjų pareigūnų, kuriuos laimindavo kunigas, vienintelis Lietuvos – Tautos karalius mūvėdavo žiedą.
  5. Karalius per krikštą gaudavo vėliavą, lazdą, sagę ir žiedą.
  6. Kunigas, kai lietė karalių, pastarasis turėjo užrašytą žodį, kuris pagal įstatymą turėjo degti ugnyje, bet nesudegė, tai yra žiede įrašytas karaliaus vardas.
  7. Visi žiedai iki karaliaus Mindaugo buvo gaminami ir įrašomi gižų vienuolyne Gižicke (Lenkijoje), o nuo karaliaus Trenioto gižų vienuolyne Gižuose (Lietuvoje). Vienuolynas dėl Kryžiuočių Ordino buvo perkeltas iš Galindos į Sūduvą.
  8. Visų karalių (83) kūnai sudeginti ir palaidoti viename kape, bet kiekvieno pelenai ir žiedas atskirame inde.
  9. Kiekviename inde yra neišsenkanti šiuolaikinė kariuomenė. Tai yra pelenai ir žiedas to, kuris galėjo pašaukti TĖVO KARIUOMENĘ – pašaukti Dievo Tėvo karius, kurie niekada negimė ir nemirė. Mūsų kaimynai sužinojo, kad mūsų karaliai gali atsivesti į mūšio lauką tėvo karius, bet karaliaus tėvas buvo jau miręs. Vadinasi, ir jo kariai buvo tik numirėliai. Todėl kaimynų metraštininkai užrašė: „… jų dėl to tiek daug, kad atsiveda ir savo mirusiuosius“.

Pagaliau – viena Tauta, Tautoje vienas karalius, viena karalių krikštykla, vienas žiedas, vienas Tautos raštas karalių žieduose, visų karalių vienas kapas ir viena pasaulyje sostinė įvardinta „Vėlių Miestu“ – Vėlniumi (dabar Vilniumi).

Galiausiai. Didžiausia nelaimė žmogui, šeimai, bendruomenei, genčiai, valstybei ir Tautai – nesikalbėjimas su Tėvu. Bet šiandien dažniau girdime iš tūkstantmečių gilumos kartojamą mūsų seniausią šūkį: „AČIŪ DIEVUI!!!” –  kiekviename žingsnyje už kiekvieną žingsnį. Tokie buvome ir tik tokie galime būti – įstatymas.

Nuotraukoje – Albinas Kurtinaitis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.