Pagrindinis > Kitos temos > Kūryba > Žengiant pavasario taku

Žengiant pavasario taku

 

Mes – moterys

Mes – moterys. Kovotojos ir trapios

Gėlelės, vėjy galinčios nulūžt.

Besikeičiančios tarsi rudeniniai lapai,

Mylėti galinčios, paguost, išplūst.

Politikės, močiutės, meno mūzos.

Ir mamos, puikios daktarės savų vaikų.

Kai reikia, vos bematomos medūzos,

Suspėjančios pabūt ir vietoj, ir laiku.

Mes – moterys. Tegul pavydi vyrai

Mums mūsų ryžto ir plepumo pagaliau.

Ir mūsų žvilgsnio, žudančio ir tyro,

Mokėjimo po negandų gyvent toliau.

Gebėjimo vėl atsistot ir eiti

Per lietų, audrą, nekalbėjimo dienas,

Nors kaupiame savy ne vien auksinį kraitį,

Nors kartais nesurandančio to, kurs supras…

 

Greit pavasaris

Nors pempių negirdėti, na ir kas

Pavasaris jau leidžiasi į žemę.

Ištieskim savo laukiančias rankas,

Tegul jos šilumą ir šviesą semia.

Dar trūksta tos pavasarinės žalumos

Ir paukščių trelių mums be galo reikia.

Galbūt todėl dar noris būt namuos,

Savuos ir svetimuos per laisvą laiką.

Bet kovas juk pavasario mėnuo,

Vėl žemę, žaluma  gaivia papuošęs,

Iš sąstingio ir nuobodulio išvaduos,

Ir srėbsim jau pavasarinę košę.

Vėl saulės spindulys laukais nuslys,

Paglostys žolę ir medžius belapius,

Užklys pas mus lyg laukiamas svetys,

Šaukliu  skambiu pavasariniu tapęs…

 

Pavasario linksmybės

Kaip kasmet „Sveiks, svieteli margs!

Vėl pasveikina žemę saulė,

Tais pačiais Donelaičio keliais

 Atskubėjus į mūsų pasaulį.

Vėl atnešus  viltis ir džiaugsmus,

Vėl darbais apipylusi žmones,

Užrakinus žiemos vartus,

Palinkėjus sėkmingos kelionės

Varnoms, šarkoms, pelėdoms, gandrams,

Žiurkėms, kurmiams, pelėms ir musėms,

Ir gyvūnams, ir vabalams,

Netgi tiems, kas nespėjo pabusti.

Kai lakštingala vėl užgiedos

Savo giesmę „Kinkyk, Jurguti…“,

Pasidžiauksim linksmybėm gamtos

Ir suprasim : „Taip turi būti“.

Žmonės, paukščiai, žvėreliai, laukai

Pasiruošę pavasario sėjai.

Tik dabar mes – Europos vaikai,

O darbai mūsų tik prasidėję…

 

Pavasario lygiadienis

Šviesos ir tamsos perpus.

Pavasariu žemė alsuoja.

Lygiadienis metų lapus,

Viltim ir džiaugsmais apkloja.

 

Apglėbia šilti spinduliai

Garuojančią žemės riekę.

Suspindi smaragdas žaliai,

Vaivorykštė dangų siekia.

 

Pavasario varpas skambus

Prišauks ir paukščius, ir vėjus

Ir sprogstančius medžių lapus,

Ir beriančius grūdus sėjėjus.

 

 Pavasaris kviečia ir mus

Pažvelgti į bundančią dieną.

Pavasaris toks dosnus

Žibuoklėmis ir purienom…

 

***

Pavasaris ir vėl įsisiūbuoja,

Garsais prabyla ir užlieja spalvomis,

Smaragdo kilimais laukus apkloja

Ir baltažiedėm žvelgia akimis.

Pūga pavasarinė širdį glosto

Lyg Laimės fėja mažutėle lazdele.

Vilioja tas pavasarinis uostas,

Kur Viltys ir Sėkmė visai šalia.

Kur Meilė mus apvilti neketina,

Kur pildos taip ilgai nokinti pažadai

Bet tai tik suboluoja tarsi kinas,

Jei jo prisijaukinti nebandai.

Jei jo priglaust nenori ir nemoki,

Į širdį jo priimt neketini.

Pavasaris vėl šoka savo šokį,

Aistringą šokį, įsiliek į jį…

 

Pavasaris jau čia

Skambanti ir skubanti  gaivi vėsa,

Paukščiai giesmėmis džiaugsmu dalijasi.

Žemė, rytmetinės saulės nušviesta,

Švenčia pergalę, Pavasarį pavijusi.

Skleidžias vėlyvieji medžių pumpurai,

Meiliai šypsosi žibutės žiedas.

Taip norėtųsi, kad viskas būt gerai,

Patikėti, kad  taikus Pavasaris atrieda.

Kad gamta, kaip motina globos visus

Ir nebaus drebėjimais, sausrom, Cunamiais,

Kad šypsos mamos, kad politikai nesiųs

Į „karštus“ kraštus  labai jaunų „benamių“.

Lai užteks ir turtų, ir garbės.

Tik draugystės, bičiulystės dar pridėkit

Ir ant žemės atriektos riekės

 Meilės trupinių nors kiek pasėkit…

ve

Aldona MURAUSKIENĖ

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE