Penktadienis, lapkričio 16, 2018
Pagrindinis > Naujienos > Žalčiai šalia mūsų

Žalčiai šalia mūsų

 

Retas gyvūnas sulaukia tiek prieštaringų vertinimų kaip žaltys. Jam ir noriu paskirti šį straipsnelį… Pirma pažiūrėkime, ką apie žalčius rašo visažinė „Wikipedia“: „Geltonskruostis žaltys panašus į paprastąją angį…“ Štai ir paaiškėjo pagrindinė žmonių baimės ir neapykantos priežastis. Nors tikimybė nukentėti nuo gyvatės minimali, tarkim, kur kas mažesnė nei išsisukti koją lipant į automobilį, tačiau automobilių nieks nesibaido, o štai gyvačių (taip pat – ir žalčių, gluodenų) daugybė žmonių paniškai bijo.

Žaltį atskirti nuo gyvatės gana paprasta, vėlgi gelbsti „Wikipedia“: „pagrindinis skirtumas – galvos šonuose esančios dvi gelsvos ar oranžinės dėmės. Atskirti žaltį nuo angies galima ir pagal akies vyzdžius – žalčio vyzdžiai apvalūs, o angies elipsės formos, kaip katino. Be to, žaltys pilkas ar juodas, be zigzago nugaroje.“ Taigi atskirti gana paprasta, tik nereikia panikuoti. Žinoma, nėra ko bandyti įžiūrėti vyzdžius… O ir gyvačių tamsių būna. Tad geriausia žiūrėti į geltonas „ausytes“. Dar vienas skirtumas – dydis. Jei „gyvatė“ ilgesnė nei metras – tai tikrai bus žaltys.

Toliau apie matmenis: „Kūno ilgis labai nevienodas, maždaug nuo 65 cm ir iki 140 cm, kartais pasitaiko iki 2 m. Patelės didesnės už patinėlius, o patinėliai palyginus retokai užauga didesni nei 110 cm ilgio“. Ką gi, pasitaiko ir įspūdingų egzempliorių, nors iki smauglių dar toli. Bet kokiu atveju dvimetrinis žaltys atrodo įspūdingai.

Apie elgesį: „Tai gana judrios ir greitos gyvatės, kurios gerai plaukioja ir nardo. Po vandeniu išbūna apie tris minutes. Jos nėra nuodingos ir pavojingos žmonėms. Negalėdami pabėgti nuo persekiotojų, šie žalčiai šnypščia ir gąsdina staigiais galvos judesiais. Pagauti ginasi išpurkšdami iš kloakos labai nemalonaus kvapo, balkšvai gelsvą skystį.“ Taigi palikite tokį gyvūną ramybėje, ir neturėsite jokių problemų. Skaitome toliau: „Jei reikia, apsimeta negyvais. Tuomet suglemba, išsižioja, tačiau paleisti greitai „atgyja“. Teko ir man matyti tokį elgesį. O buvo taip: važiuodamas žvyrkeliu, jau gyvenvietės ribose, pastebėjau ant kelio lyg ir virvutę… pareigingai apvažiavau, po to toptelėjo – gi žaltys ten! Stabdžiai, atbulinis, ir aš jau grįžęs. O tas nejuda. Galvoju, viskas, pavėlavau – bet kad ne plokščias… Kai sujudėjo, apsidžiaugiau. Vis tik spėjau. Nufotografavęs paėmiau už uodegos ir įmečiau į pakelės žoles. Na, tas gražuolis suvaidino visą spektaklį agonijos ir „nudvėsė“ – aukštienlinkas ir išsižiojęs. Kol niekas nesumynė, teko dar kartą čiupt už uodegos ir permesti per tvorą tolėliau…

Maitinimosi įpročiai: „Medžioja sausumoje ir vandenyje, grobį ryja gyvą. Minta varliagyviais, jų buožgalviais, kartais driežais, mažomis žuvytėmis, smulkiais paukščiais ir žinduoliais. O dar nesuaugę jaunikliai minta vabzdžiais“. Tad visi galite nurimti, į žalčių (beje, ir gyvačių marguolių) valgiaraštį neįeinate… Ne tas kalibras, vaizdžiai kalbant.

Dar keletas biologijos faktų: „Žiemos miegu paprastieji žalčiai užmiega spalio arba lapkričio mėnesį, o pabunda kovo arba balandžio mėnesį. Poruojasi balandžio – gegužės mėnesiais susirinkę prie ežerų, upių šiltų pakrančių. 7–24 kiaušinius deda į lapų krūvas, supuvusius kelmus ar kitas drėgnas šiltas vietas liepos – rugpjūčio mėnesiais. Vos 10– 20 cm žalčiukai išsirita po 5–8 savaičių, subręsta tik 3–4 metais. Geltonskruosčiai žalčiai gyvena apie 25–28 metus.“

Lietuvoje žalčiai dažni. Pagonybės laikais būtent šios rūšies žalčiai buvo laikomi kaip naminiai gyvūnėliai reguliuoti graužikų populiacijas, vietoje kačių. Nei pienu girdyti, nei ant pečiaus šildyti, o savo darbą atlikdavo.

Štai ir dabar pas save sodyboje suradęs žaltį džiaugiuosi. Žaltys senojoje lietuvių mitologijoje – namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė, laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju. Buvo manoma, kad tai protinga nemari būtybė. Žmogaus pagarbą kėlė savotiška žibanti žalčio išvaizda, baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsineria iš savo odos. Žalčiai viską žinojo ir viską mokėjo, rūpinosi žmonių ir namų gerove, todėl žmonės žalčius laikė namie, maitino. Dabar gi, iš nežinojimo, dažniausiai tiesiog bijo… Aš gi galiu pasigirti, kad sodyboje gyvena bent keletas žalčių, matyti ir kaimynystėje. Tad duokite šiam gražuoliui kelią ir tikėkitės, kad atsidėkodamas į jūsų namus atneš santarvę ir sveikatą… o jei ir ne, tai bent pelių tikrai sumažins.

Vaidas KARPAVIČIUS

3 komentarai(-ų) “Žalčiai šalia mūsų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.