Pagrindinis > Žmonės > Ad memoriam > Vytautas Prūsaitis: visas gyvenimas – skustuvo ašmenimis

Vytautas Prūsaitis: visas gyvenimas – skustuvo ašmenimis

 

Šių metų gegužės 30 d. Vytautui PRŪSAIČIUI, verslininkui, ekstremalaus sporto entuziastui (automobilių sporto fanatikui, motorizuotos skraidyklės pilotui, Marijampolės aeroklubo nariui), būtų sukakę 60 metų, o gegužės 14 d. Sasnavos aerodrome (Marijampolės sav.), paskutinio skrydžio vietoje, buvo minimos dešimtosios jo žūties metinės. V. Prūsaičio artimieji, kolegos, draugai, Marijampolės aeroklubo nariai prie paminklinio akmens, skirto šiame aerodrome žuvusiųjų atminimui,  rinkosi čia kaip ir kasmet tą dieną atiduoti pagarbos oro broliui, išskridusiam iš laiko ribų, tačiau skrydžio laisvę, asmenybės šviesą palikusiam čia esantiems…

Pramušta galvai technikai – nuo vaikystės

Vytautas Prūsaitis gimė 1955 m. gegužės 30 d. Margavos kaime (Marijampolės sav.). Jau nuo pat vaikystės jis domėjosi technika ir ekstremaliu sportu. Šeimoje, be Vytauto, augo dar 9 vaikai, tad galimybės daug kur buvo ribotos. Vytautui buvo vos šešeri, kai jis panoro turėti dviratį ir pats jį susitvėrė! Būdamas dešimties, jis jau išmanė ir motociklų variklių remontą (gabumus  technikai paveldėjo iš tėčio), tad nuo pat mažumės važinėjo dviračiu, vėliau motoroleriu, motociklu ir galiausiai automobiliais, nejučia pasinerdamas į ekstremalų sportą: sudėtingos trasos, didžiulis greitis buvo jo aistra. Technika jo rankose atgydavo, nors jis be gailesčio ją laužydavo, kad vėliau… patobulintų.

Vytautas, baigęs Igliškėlių tuometinę aštuonmetę mokyklą, mokėsi Kapsuko tarybiniame ūkyje-technikume (dab. – Marijampolės kolegija) žemės ūkio mechanizacijos specialybės, 1974 m. įgijo techniko-mechaniko kvalifikaciją. Dirbo tuometiniame „Igliškio“ kolūkyje meistru-reguliuotoju, tais pačiais metais įgijo ir kino mechaniko kvalifikaciją. Vakarais dirbo Kapsuko, vėliau Marijampolės kinų direkcijoje kino mechaniku. 1974 m. buvo pašauktas į tarybinę armiją privalomai tarnybai. Ten buvo paskirtas automobilių parko ir remonto viršininku.1976 m. grįžo iš karinės tarnybos ir įsidarbino „Gudelių“ kolūkyje darbo saugos inžinieriumi.

1977 metais vedė Gražiną Valūnaitę, kilusią iš Gudelių kaimo. Gražina Prūsaitienė prisimena: jai tuomet buvo 16, Vytautui – 18 metų, kai šokių vakare Igliškyje jie susipažino. Tai buvo lemtinga pažintis: Gražina išlydėjo Vytautą į armiją, sulaukė jo.

Vėliau Vytautas dirbo Alytaus automobilių servise autošaltkalviu. Po darbo sukonstravo detalių šveitimo smėliu aparatą ir jį pritaikė valstybinių numerių graviravimui ant automobilių stiklų. 1979 m. šeima persikėlė gyventi į Kapsuką (Marijampolę). Pradėjo dirbti kinomechaniku, o laisvalaikiu remontavo automobilių kėbulus. Nepaprastas pomėgis vairuoti automobilį kuo sudėtingesnėmis sąlygomis atvedė Vytą į automobilių sportą.

Automobilių sporto trasose

1978 m. Kapsuko miesto figūrinio važiavimo varžybose jis užėmė pirmąją vietą. Nuo 1979 m. buvo Lietuvos automėgėjų klubo narys. 1979 m. Kapsuko „Rali-79“ laimėjo antrąją vietą, figūrinio važiavimo varžybose – pirmąją vietą. 1982 m. Kapsuko treko lenktynėse ant ledo laimėjo pirmąją vietą, o Lietuvos respublikos „Ralio čempionate – 82“ laimėjo antrąją vietą. Kapsuko motociklų greituminio manevravimo varžybose 1982 m. laimėjo pirmąją vietą. 1982 m. Lietuvos autoralio čempionate „Automėgėjas-82“ užėmė antrą vietą. 1985 ir 1986 m. Lietuvos automėgėjų viktorinos „Ar žinai kelių eismo taisykles“ finalinėse varžybose laimėjo antrąsias vietas.1986 m. Kapsuko žiemos hipodromo, slalomo ir sprinto varžybose užėmė pirmąsias vietas, pakilimo į kalną varžybose – antrąją vietą.

1986 m. Lietuvos automėgėjų respublikinė taryba apdovanojo Vytautą Prūsaitį už aktyvų dalyvavimą Kapsuko miesto-rajono veikloje. 1987 m. Kapsuko slalomo, žiemos greituminio manevravimo ir sprinto varžybose laimėjo pirmąsias vietas.

1987 m., dalyvaudamas sunkiojo bagi automobilio bandyme, patyrė sunkią galvos traumą. Ilgai trukęs gydymas ir reabilitacinis periodas nenutraukė Vytauto sportinės veiklos. 1988 m.  Pabaltijo autokroso čempionate laimėjo trečiąją vietą.1990 metais autokroso varžybose „Gargždai -90“, „Sūduva – 90“ laimėjo antrąsias vietas ir autokroso varžybose “Šakiai – 90“ ir „Tauragė -90“ laimėjo pirmąsias vietas. 1991 m. Kauno automobilių rali-kroso „Viktorija“ varžybose laimėjo antrąją vietą. Lietuvos respublikos autokroso čempionate „Lietuva -91“ iškovojo pirmąją vietą. 1991 m. autokrosuose „Utena – 91“ ir „Gargždai-91“ užėmė pirmąsias vietas, Lietuvos respublikos autokroso čempionate laimėjo antrąją vietą, Lietuvos respublikos rali-kroso trečiajame etape – pirmąją vietą. 1994 m. Lietuvos respublikos autokroso čempionato trečiame etape iškovojo pirmąją vietą, Lietuvos autokrose „Šakiai-94“ – antrąją vietą.

Konstruktorius-verslininkas

1990 m. savarankiškai išstudijavo automobilių variklių paskirstymo velenų restauravimo technologiją ir ją pritaikė praktikoje. Sukonstravo ir pagamino paskirstymo velenų šlifavimo stakles.

1994 m. išstudijavo detalių padengimą metalu vakuume ir sukonstravo aparatą, kurį pritaikė automobilių stiklų tamsinimui.

1997 m. įkūrė automobilių pardavimo, automobilių priežiūros ir remonto, transporto ir bendrosios mechaninės inžinerijos firmą „Autotema“ (įmonei dabar vadovauja jo žmona Gražina). Nuolat domėjosi technikos naujovėmis, tobulino įrangą, plėtė atliekamų darbų ir paslaugų apimtis. Užaugino tris vaikus: dukrą Jolantą bei sūnus Ramūną ir Mantą. Laisvalaikiu konstravo motoskraidyklę, užsiėmė vandens slidžių sportu, slidinėjimu žiemą, puikiai valdė motorinę valtį. Pirmasis pradėjo praktikuoti žmonių kėlimą su parašiutu virš vandens, užtraukiant motorine valtimi. Atliko keletą šuolių su parašiutu iš lėktuvo. 2003 metais jam išduota ultralengvojo orlaivio piloto licencija. Nuo 2003 metų gegužės mėn. tapo Marijampolės aeroklubo nariu.

Iš paukščio skrydžio – savo gamybos skraidykle

Tarp draugų Vytautas Prūsaitis buvo vadinamas aerodromo siela arba ekstremalu. Jo entuziazmo skraidyti, atlikinėti sudėtingus viražus, fotografuoti gyvenvietes iš „paukščio skrydžio“, gėrėtis debesų grožiu, žiūrint į juos iš viršaus, galėjo pavydėti kiekvienas. Savo džiaugsmu jis mielai dalijosi su kitais, kartais tiesiog prikalbindamas paskraidyti drauge. Labiausiai mėgo pakilti artinantis lietui ir pasigalynėti su kintančiomis oro srovėmis, o tuomet sekundžių tikslumu pabėgti nuo lietaus ir spėti nusileisti aerodrome. Labiausiai mėgo aplankyti gimtąjį Margavos kaimą ir jo apylinkes. Pasak Gražinos Prūsaitienės, kartu su vyru daug teko skraidyti, tai buvo tapę kone kasdienybe.

2004 metų rugpjūčio 4 d. kartu su septyniais ultralengvųjų skraidyklių pilotais Vytautas Prūsaitis dalyvavo skrydyje iš S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo Aleksote, Kaune, į Zoknių aerouostą ir pirmajame nuo NATO pajėgų dislokavimo Lietuvoje sportinės aviacijos vizite oru į NATO karo aviacijos padalinį. Vytautas pats pagamino skraidyklės važiuoklę, pritaikė variklį ir sparną ir atliko 440 sėkmingų pakilimų bei skrydžių. 2002 metais, skrydžio treniruotės metu vėjo gūsiui sumaitojus sparną, nukrito ir patyrė sunkią stuburo traumą. Tai nesustabdė Vyto svajonių. Po gydymo ir reabilitacijos jis vėl remontavo ir tobulino skraidyklę, vėl svajojo skraidyti ir skraidė. Pilotuodamas skraidyklę iš viso ore išbuvo 128 valandas.

Tragiškoji 2005 m. gegužės 14 -oji

Lemtingosios dienos išvakarėse Gražina ir Vytautas Prūsaičiai dalyvavo Poznanėje (Lenkija) vykusioje parodoje, o nakvojo Varšuvoje viešbutyje. Vos pabudę vienas kitam išpasakojo savo sapnus: ryškius, kaip vėliau pasirodė, lemtingus. Vytautas sapnavęs ligoninėje gulintį tėtį (tada jau buvo miręs), kuris sūnui guodęsis, jog niekas jo nelanko. Sapne Vytautas tėčiui pažadėjęs pas jį ateiti… Gražinos sapne akyse griuvo dangoraižiai – didžiuliai dulkių kamuoliai ir siaubas ir pabudus stovėjo akyse, ryto nuotaiką ilgai laikė slogia. Bet sapnai – sapnais. Sutuoktiniai grįžo į Lietuvą ir iškart – į Sasnavos aerodromą.

Vytautas, laikytas geriausiu skraidyklių pilotu Marijampolės aeroklube, tądien savadarbe skraidykle skraidė be perstojo. Priešpaskutinį kartą pakildamas į orą paskraidino žmoną, o paskui vėl kilo – jau su aeroklubo vadovu Alvydu Danilaičiu. Tragedija įvyko tiesiog žmonos akyse…

Dvivietę motorizuotą skraidyklę pilotavo jos savininkas V. Prūsaitis, o Alvydas sėdėjo už jo. Skraidyklė buvo pakilusi į maždaug šimto metrų aukštį ir oreiviai ketino atlikti manevrą, tačiau staiga aparatą kilstelėjo vėjo gūsis ir jis tapo nevaldomas. Netrukus pilotui pavyko šiek tiek pakeisti situaciją, tačiau jau buvo per vėlu – pritrūko aukščio (iki žemės buvo likę apie 20 metrų).

„Tai buvo eilinė diena aerodrome, – prisimena A. Danilaitis, – Vytauto skrydis su manimi tąkart turėję būti kraštinis (žodžio „paskutinis“ oro žmonės vengia: mat jis reiškia, jog į dangų daugiau nebepakilsi… – Aut. past.), tačiau Vytui tapo paskutiniu… Vyto „firminis triukas“ (manevras) ėmė strigti, tačiau tikėjausi, kad pilotui dar pavyks situaciją ištaisyti. Likus keturioms sekundėms iki žemės, supratau: viskas…“

Skraidyklės sparnas užkabino pievą, ir aparatas priekiu rėžėsi į žemę. Savadarbė skraidyklė sulūžo – ant žemės liko įspausta duobė. Pilotas žuvo vietoje, o Alvydas patyrė rimtus sužalojimus: lūžo koja, ranka, stipriai sumušti vidaus organai. „Atmenu smūgį, – prisiminimais dalijasi A. Danilaitis, – po to viskas dingsta, atsibudimas – aplink triukšmas, viskas tarsi netikra, sąmonė trūkinėja ir – suvokimas: Vyto nėra…“

Į avarijos vietą Gražina atbėgo tuomet, kai jau prie sudužusios skraidyklės buvo sulėkę kone visi, buvę tądien aerodrome. Vytautas jau buvo ištrauktas iš skraidyklės. Žmona apvalė kraują nuo vyro veido, priglaudė galvą prie jo krūtinės: paskutiniai išeinančios gyvybės ūžesiai viduje, tačiau širdis nebeplakė… Vos po poros savaičių Vytautas rengėsi švęsti savo 50 metų jubiliejų…

Atminimas puoselėjamas

„Dangus atėmė tai, kas gyvenime buvo brangiausia, – sako Gražina Prūsaitienė. – Už Vyto buvau kaip už mūro“. Atmintyje ir širdyje niekada neblėsta vyro nuoširdumas, meilė vaikams (nelemta jam buvo sulaukti anūkų: du anūkai atėjo į šį pasaulį jau po Vytauto mirties), nuolatinis veržlumas, nuveikti darbai ir nespėtos įgyvendinti idėjos…

„Vyto energijos tebetrūksta aerodrome, – sako Alvydas Danilaitis. – Tai  buvo impulsyvus, spontaniškas, nenustygstantis vienoje vietoje žmogus, kurio galvoje nuolat sukosi vis naujos idėjos, tikras ekstremalas, turėjęs gerą inžinerinį mąstymą, vienas iš pirmųjų skraidyklininkų klube, į šią sritį patraukęs ne vieną pilotą, tikras lyderis“.

Gegužės 14 -oji – jau 10 metų Marijampolės aeroklube paminima ir tylos minute (šešti metai – prie paminklinio akmens), ir dalijantis prisiminimais apie Vytautą Prūsaitį, tai taip pat ir  Alvydo Danilaičio antrasis gimtadienis: dangaus žmonės tądien kartu: čia esantys ir Anapus…

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Vytautas Prūsaitis. Vytautas Prūsaitis. Vytautas Prūsaitis. Gražina ir Vytautas Prūsaičiai savo draugystės pradžioje. Gražina ir Vytautas Prūsaičia: visur kartu - ir kasdienybėje, ir šventėsei savo draugystės pradžioje. Ore su skraidykle Vytautas Prūsaitis. V. Prūsaitis ir žiemą skraidydavo. V. Prūsaitis ir žiemą skraidydavo. V. Prūsaitis ir žiemą skraidydavo. V. Prūsaitis su bendraminčiais. V. Prūsaitis su bendraminčiais. Paminklinis akmuo žuvusiems Sasnavos aerodrome atminti. Gražina Prūsaitienė gyvena puoselėdama vyro atminimą. Alvydas Danilaitis teigia, jog V. Prūsaičio energijos Marijampolės aeroklubui tebetrūksta. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE