Pagrindinis > Žmonės > Migrantai > Vokietijoje gyvenantys Kriščiūnai: „Lietuvai nesakome „ne!“

Vokietijoje gyvenantys Kriščiūnai: „Lietuvai nesakome „ne!“

 

„Lietuva… Nuostabiai gražus kraštas, puikūs žmonės, tačiau daug čia ir vargo, reikia daug pokyčių, kuriuos, manau, turėti įnešti būtent iš savo gimtosios šalies emigravę lietuviai: pasisėmęs svetur patirties, įgavę išminties, jie puikiai tai pritaikytų savo krašte, tačiau, kiek man tekę susidurti su lietuviais, gyvenančiais Vokietijoje (o jų teko pažinti išties daug), jie nesirengia grįžti, nors jų širdys čia, Lietuvoje…“ – sako vokietis Danielis Kriščiūnas (g. 1975 m.), lietuvišką pavardę nešiojantis ne nuo gimimo – tik po to, kai vedė lietuvę Liną Kriščiūnaitę (g. 1979 m.).

Lina ir Danielis KRIŠČIŪNAI – šiuo metu Pietvakarių Vokietijos, Schontal (gražus slėnis), gyventojai, toje šalyje auginantys ir savo atžalas: 2015 m. gimusią Leliją bei 2012 m. gimusį Samuelį. Vis tik ryšys su Lietuva šią šeimą sieja ne vien dėl pavardės, dėl Linos gimtųjų namų Menštrakio kaime (Igliaukos sen., Marijampolės sav.), artimųjų, kuriuos šeima aplanko bent kartą per metus. Lietuva yra savastis, jausmas, tikėjimas net ir Danieliui, čia besilankančiam nuo 1995 m… Be to, Kriščiūnai kategoriškai netvirtina, jog kada nors neįsikurs čia, Lietuvoje…

Lemtinga pažintis tūkstantmečių sandūroje

Lina Kriščiūnaitė, besimokydama Šiaulių aukštesniojoje medicinos mokykloje, ketindama tapti bendrosios praktikos slaugytoja, 1999 m. Kūčių vakarą išvažiavo į Vokietiją, dirbti aukle. Sprendimas buvo itin skubus ir spontaniškas: reikėjo greitai pakeisti ten dirbusią merginą. Lina dabar džiaugiasi, jog ilgiems apmąstymams laiko nebuvo, tad nebuvo kada ir abejoti. Vokietijoje, Tuebingeną, ji prižiūrėjo du mažamečius vaikus (su ta šeima ryšiai iki šiol išlikę: berniukas – Linos krikštasūnis, mergytė – Linos dukters Lelijos krikštamotė!).

Laikas bėgte bėgo, ir štai – amžių (netgi tūkstantmečių!) sandūra: Naujieji metai! Lina gavo pasiūlymą po 2000-ųjų sutikimo šventę pratęsti Valdenburge bendraamžių būryje – kodėl gi ne? Štai toje naujojoje tūkstantmečio sutikimo šventėje ir įvyko lemtingas (kaip matyti dabar) susitikimas. Naujuosius tuomet šventė mišri kompanija: ir lietuviai, ir vokiečiai, tarp jų – ir Danielis, gyvenęs tame pačiame mieste.

Tiesa, tuomet jie vienas į kitą ypatingo dėmesio neatkreipė, nors ryšys, pasibaigus šventei, išliko: retkarčiais susiskambindavo, susirašydavo trumposiomis žinutėmis, taip pat ir susitikdavo puodeliui kavos – nereguliariai, kartais tik porą kartų per metus, tiesa, kartais ir dažniau. Danielis, tuomet turėjęs lėktuvo pilotavimo licenciją, tokį darbą ir dirbo, tad, be kitų keleivių, paskraidindavo ir draugus. Liną – taip pat.

Lietuvė Vokietijoje įsitvirtino

Lina Vokietijoje įsitvirtino. Gyvendama Tiubingene, vadinamajame studentų mieste, sugebėjo baigti mokslus Šiauliuose, taip pat Tuebingene baigė Rytų slavistikos ir naujosios vokiečių kalbos bei literatūros studijas (prisipažįsta: kalbų niekada nemėgusi, norėjusi studijuoti psichologiją, tačiau dėl ribotų vietų užsieniečiams turėjusi savo noro atsisakyti, pasirinko minėtą sritį ir neapsiriko: studijos labai patikusios, džiaugiasi, jog jas pasirinko). Lina neslepia: Vokietijoje, kol surado savo nuolatinę nišą, teko dirbti pačius įvairiausius darbus. „Tik prostitute ir duobkase nedirbau“, – sako moteris, paskutinius aštuonerius metus dirbanti psichosomatikos klinikoje Bad Mergentheime bendrosios praktikos slaugytoja – pagal specialybę, įgytą Lietuvoje.

Neįvykusio „kavagėrio“ pasekmės

…Jie vienas kitą vadino draugais. Kartais – netgi geriausiais, nors vienas kitam nieko nežadėjo ir nieko nereikalavo vienas iš kito: susitinka – gerai: išgeria po kavos puodelį, pasikalba, nesusitinka – irgi gerai. Tai tęsėsi kone dešimtmetį. Viskas pasikeitė po vieno Danielio „neatidaus“ poelgio: būdamas netoli miesto, kuriame buvo įsikūrusi Lina, jis nesiteikė savo draugei paskambinti ir susitarti dėl susitikimo – vėlgi – tai pačiai kavai… Linos reakcija – priekaištai, kuriems „nuplauti“ užtektų… na, tegu bus koncerto. Sutarta! Lina ir Danielis rengiasi į klasikinės muzikos koncertą kaip kompensaciją už neįvykusį „kavagėrį“. Nesitardami išsipusto: į koncertą Lina atvyksta vilkėdama ilga vakarine suknele, kurią po savaitės panaudos į vestuves eidama kaip piršlienė, o Danielis – iškilmingu klasikiniu kostiumu.

…Dabar jau jie ir patys nesuvokia, kaip tai atsitiko, tačiau minėtąjį koncertą jie vadina savo abipusės meilės pradžia.

Gal tai meilė?

2010 m. Kūčių vakaras ypatingas. Lina su Danieliu šią ypatingą dieną praleidžia pas Linos draugę Vilmą, taip pat lietuvę, jos vyro vokiečio restorane. Kadangi restoranas lankytojams uždarytas, lietuvės moterys savo vyrams surengia Kūčias su lietuviškais patiekalais. Tai, matyt, suveikia. Danielis Linai pasiperša padovanodamas dėlionę tarsi aliuziją į mylimosios papasakotą anekdotą apie nuobodžiaujančią blondinę, kuriai vyras pataręs nusipirkti dėlionę. Ši taip ir padariusi, tačiau užduoties neįveikusi, verkusi, kantrybės netekusi, paskambinusi dėlionės dovanotojui ir išreiškusi savo neviltį. Blondinės gerbėjas patarė žvilgtelti į dėlionės viršelį (ten – gaidelis). Blondinė nudžiugusi: atplėšusi sausų pusryčių pakuotę ir pabarsčiusi!

Lina pamena: Danielio dėlionės rezultatas – ne, ne gaidelis, o prisipažinimas meilėje. „Jei negaliu nė dienos išbūti be tavęs, gal tai meilė?“ – sudėjusi dėlionę perskaitė Lina.

Lietuvė ir vokietis – Kriščiūnai!

Nuo sužadėtuvių iki vestuvių – pusantrų metų laiko tarpas. Vestuves pora šventė Lietuvoje.  Prieš abiem pasakant lemtingąjį „taip“, iškilo pavardės klausimas. Lina būsimajam prasitarė, jog savo mergautinės pavardės visiškai neatsisakysianti: nešiosianti dvigubą pavardę. Danieliui tokia mintis – dėl dvigubos pavardės – pasirodė visiškai niekam tikusi. Vyras truputėlį pasvarstęs nutarė: „Būsiu Kriščiūnas – tavo tėtis labai nuostabus!“ (Šlovė lietuviams vyrams, sugebantiems ir žentus užsieniečius pakerėti!). Kaip nusprendė, taip ir buvo: sode, Lazdijų metrikacijos biuro darbuotojams forminant santuoką, skambant romantiškai muzikai, Kriščiūnaitė virto Kriščiūniene, o Priem – Kriščiūnu (metrikacijos biuro darbuotojai, sutuokę laimingą porą, dėl poros pavardės sprendimo vėliau sakys, jog tokio atvejo per beveik 40 įstaigos gyvavimo metų nebuvę…).

Ten, kur saugu

Laimingoje šeimoje, kaip minėta anksčiau, auga du vaikai, turintys dvigubą – Lietuvos ir Vokietijos – pilietybę. „Tautybė nesvarbu, svarbu – žmogus“, – sako Danielis, kuriam dėl sveikatos nebuvo pratęsta piloto licencija, tad pastaruoju metu dirba IT architektu banke.

Gyvenimas Kriščiūnų namuose teka pagal jų pačių nustatytas taisykles: vieno lyderio nėra, tam tikrais atvejais „paradui vadovauja“ Lina, kitąkart – Danielis. Su vaikais Lina bendrauja kaip galima daugiau lietuviškai, moteris stengiasi, kad vaikai jos gimtąjį kraštą pažintų ir per tradicijas, tad Kriščiūnų namuose lietuviškumui duoklė išties atiduodama.

„Vokietijoje subrendau kaip asmenybė, – sako Lina. – Ten esanti sisteminga tvarka labai palengvina gyvenimą. Taip pat ši šalis – tai terpė, kurioje jautiesi saugus. Man, kaip medicinos darbuotojai Vokietijoje, nesuvokiama, jog čia, Lietuvoje, močiutė, neturinti už ką dorai net duonos nusipirkti, paskutinį pinigėlį atiduos gydytojui – vien už tai, jog išklausys ją…“

Vis dėlto, anot Linos vyro, pokyčiai Lietuvoje labai dideli, nors mes, čia gyvenantys, to galbūt taip aiškiai nematome. „Lietuvoje žmonės gyvena šia diena, – pastebi Danielis, – ir gal tai yra gerai. Štai Vokietijoje žmonės taupo, gyvena ateičiai, kurios gali ir nebūti…“

***

Galbūt darni Kriščiūnų šeima sugalvos savo gerąja patirtimi dalintis čia, Lietuvoje? Laikas parodys…    

Laima GRIGAITYTĖ

Kriščiūnų asmeninio albumo nuotraukos.

jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

Komentaras “Vokietijoje gyvenantys Kriščiūnai: „Lietuvai nesakome „ne!“

  1. Turiu verslą kuriame samdau krovinių gabenimo įmonę. Žmonės renkasi mus nes esame punktualūs ir patikimi. Galime atvešti įvairius daiktus į daugelį europos šalių. Tenka su lietuviais ir pabendrauti pristačius krovinį. Jie dažniausiai apie Lietuvą atsiliepia labai gerai, retas nežada grįžti namo. O ir kartais sumoka daugiau, nes nori lietuviškos kokybės dalykų ir kad juos atgabentų tie kurie tai sugeba daryti puikiai

Komentuoti: ingstad.lt Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE