Pagrindinis > Žmonės > Kūrėjas > Vita Gvazdaitienė: „Atidavimo momentas – stebuklas“

Vita Gvazdaitienė: „Atidavimo momentas – stebuklas“

 

…Scenoje – „Mediniai stebuklai“, spektaklis, sukurtas pagal to paties pavadinimo Kazio Borutos romaną. Žinia gi: artistai – ne profesionalai, surinkti režisierės vaikštant iš vienos sodybos į kitą su tais pačiais klausimais: „Ar galėtute vaidinti? Dainuoti? Jei ne, gal žinote, kas galėtų tai daryti?“ Bet tai jau – istorija. Dabar – scena, o joje – tikras gyvenimas: nesumeluotas, išgrynintas kančios liepsna, kalbantis kasdiene rutina… Stebuklai vyksta: spektaklio aura žiūrovą pagauna, įsuka ir neša toli toli, nepaisant artistų neprofesionalumo, akivaizdžių vaidybos klaidų, įspūdis toks, lyg ne artistai kurtų „Medinius stebuklus“, o „Mediniai stebuklai“ neprofesionalius artistus pagautų jų galių atsiskleidimo aukščiausiame taške ir keltų dar aukščiau. Gal dėl to spektaklio žiūrovas lieka užburtas, šluosto ašarą arba ją, užstrigusią gerklėje, tylomis nuryja…

O scenos užkulisiuose – spektaklio režisierė Vita GVAZDAITIENĖ, šiuo metu Liudvinavo laisvalaikio salės režisierė, teatro „Žalias sodas“ vadovė, kartu su savo artistais išgyvenanti kiekvieną spektaklio sceną, kad geroji aura paliestų žiūrovą.

…Ir taip – metai iš metų. Neseniai šventusi 50 metų jubiliejų V. Gvazdaitienė jau nesuskaičiuotų (o ir net nebando to daryti), kiek yra pastačiusi spektaklių: kiekvienas iš jų – tarsi savas vaikas: išsūpuotas, išmyluotas ir paleistas į pasaulį. Smagu, kai „pasaulis“ įvertina tą „vaiką“: štai „Mediniai stebuklai“ neseniai gavo prestižinį saviveiklinio meno „Oskarą“: Lietuvos liaudies kultūros centro organizuojamame kasmetiniame festivalyje „Atspindžiai“ buvo išrinkti tarp šešių geriausiųjų.

Puikūs rezultatai neatsiranda iš nieko. Dažnai į juos vedantis kelias būna grįstas pažinimu per kančią, atradimais per praradimus, per klaidas įsiklausant į savo prigimtį ir pagaliau leidžiant, kad ji vestų ten, kur skyręs likimas…  

Teatrą „žaidė“ nuo vaikystės

Vita Gvazdaitienė (g. 1965 m.) kilusi iš Kalvarijos krašto: gimusi ir užaugusi Santakos kaime, baigusi Kalvarijos tuomet vidurinę mokyklą, tolesnius mokslus krimto tuometinėje Kapsuko kultūros mokykloje (o prieš dešimtmetį, beje, baigė ir teatrinės veiklos organizavimo, kultūros vadybos studijas Marijampolės kolegijoje).

Toks pasirinkimas – joks atsitiktinumas. Nuo pat mažens, kaip prisimena Vita, savo gimtajame kaime kartu su kitais vaikais „žaisdavo teatrą“ – taip galima įvardinti teatralizuotus to meto mažųjų Santakos kaimo gyventojų žaidimus, mat čia būdavo ir „kostiumai“, ir vaidmenys, ir net scenarijai, kuriuos rašyti visada tekdavo Vitai, nuo pat mažumės kūrybinę gyslelę mokančiai išreikšti ir parodyti kitiems (gal polinkį į kūrybą ji paveldėjusi iš tėčio, puikiai grojusio armonika? Beje, Vitos meninius polinkius paveldėjusios ir jos dukros. Jaunėlė Ieva (11 m.) lanko Marijampolės šv. Cecilijos gimnaziją, mokosi groti smuiku. Vyresnėlė. Justė (26 m.), taip pat grojusi smuiku, baigusi Kauno VDU etnologiją, o muzikos akademijoje – etnomuzikologiją, dirbo Dieveniškių regioniniame parke etnologe, šiuo metu gyvena Vilniuje, augina pusės metukų sūnų Vytautą, Vitos anūką).

Atradimai – koja kojon su praradimais

Vitos gyvenime nuo pat vaikystės atradimai ėjo koja kojon kartu su praradimais. Vos septynerių metų amžiaus būdama ji pajuto būtinybę save realizuoti per dainą, šokį, judesį (taip šaukė vaidybinis menas?), bet būtent tiek jai metų buvo, ir kai neteko mamos. Tėtis į namus atvedė pamotę. Apgailėtina ujamos našlaitės dalia? Vita jokiu būdu taip nepasakytų. Pamotėlė (kaip švelniai ją vadina iki šiol) jai labai daug davė: būtent iš jos išmoko dailiųjų rankdarbių (austi, megzti, siuvinėti), būtent ji kartu su mergaitės tėčiu mažajai įskiepijo meilę augalams, gyvūnams, visai gyvybei, gamtai. Taigi nors likimas davė taip trumpai pasidžiaugti tikros motinos meile, ją atimdamas kompensavo kitais dalykais – nė kiek ne mažiau svarbiais (Vita drąsiai teigia, jog jos bendraamžiai, augdami su tikromis motinomis, tikrai negavo to, ką ji gavo pamotėlės auginama). Pamotėlei bei tėčiui Vita dėkinga ir už įskiepytą pagarbą savo šaknims: gimtajai kalbai, kultūriniam paveldui (tradicijoms, papročiams, tautosakai, netgi kulinariniam lietuvių paveldui), ryšiui su gamta… Būtent meilė savo šaknims Vitą 10 metų laikė Kalvarijos folkloro kolektyve „Diemedis“, kur ji grojo armonika ir dainavo.

Drastiški pokyčiai – po asmeninio gyvenimo pokyčių

Baigusi tuometinę Marijampolės kultūros mokyklą, Vita iškart tapo meno vadove-režisiere tuometiniuose kultūros namuose. Ne savo krašte – likimas ją nubloškė į Žemaitiją. Telšių rajone, Žarėnų kultūros namuose, Vita dirbo penkerius metus. Nedaug? To su kaupu užteko, kad ji atsiskleistų kaip kūrybinga režisierė, vadovavusi vaikų teatrui, nuolatiniam respublikinių tradicinio teatro konkursų-festivalių laimėtojui. Jauna režisierė sugebėjo sukurti kolektyvą, kurį sudarė… visa vienos mokyklos klasė. Vaikai vaidinti pradėjo būdami šeštokai, o po 11 klasės, baigę vidurinę, jie išėjo. Taip jau sutapo, kad subyrėjus trupei pakito ir asmeninis gyvenimas – teko grįžti į tėviškę.

Vita penkerius metus dirbo Netičkampio kultūros namuose, o paskui – net 15 metų su Marijampolės vaikų teatro studija „Gaja“. Dirbti su vaikais išties sekėsi: Vita gebėjo įsiklausyti į vaiką, jį atskleisti. „Gajos“ spektakliai „Čia mes, vaikai“ (rėmėsi užsienio dramaturgų pjesėmis vaikams), „…tai aš ėjau, tai tu ėjai“ (dainuojamosios poezijos spektaklis), „Piemenukų išdaigos“ (folkloro spektaklis), „Aš esu stebuklas“, „Priimk mane, pasauli“ likę atmintyje ne vien jauniesiems artistams, bet ir žiūrovams. „Kiekvienas vaikas – neatskleistas pasaulis“, – įsitikinusi V. Gvazdaitienė, todėl savo, kaip vaikų teatro režisierės, darbe pirmiausiai stengdavosi tą pasaulį atskleisti, prisijaukinti, tapti jam sava, o vėliau ir kūryba imdavo skleistis. Režisierei dažnai tekdavo būti ir psichologe. Ne iš vadovėlių, o iš tikro gyvenimo ateidavo suvokimai: jauni žmonės ypač krenta į neviltį tuomet, kai jų nesupranta aplinka. Ji tokiais atvejais sakydavo, rodos, labai paprastai: „Dabar nėra akių, kuriose matytum save, bet po, tarkim, penkerių kančios metų tu tas akis sutiksi“. Padėdavo.

Jau ketveri metai, kai Vita su „Gaja“ nebedirba. Vėlgi – skaudūs asmeninio gyvenimo pokyčiai lėmė ir darbo pasikeitimą.

Liudvinavas – kaip atradimas

Vita treji metai gyvena Liudvinave, dirba Liudvinavo laisvalaikio salės režisiere. Į čia ją atvedė pats likimas. 2008 m. į netoli esantį Kūlokų kaimą ji buvo pakviesta režisuoti K. Borutos „Baltaragio malūną“. Kūlokai – ne tik K. Borutos, bet ir Vitos močiutės tėviškė, tad nenuostabu, kad Vita čia labai lengvai „prilipo“. Spektaklis pavyko puikiai, o Kūlokų žmonės dėjo pastangas neketindami režisierės paleisti: taip 2011 m. Vita tapo Liudvinavo laisvalaikio salės darbuotoja, 2012 m. „Baltaragio malūną“ pastačiusi jau Liudvinave (spektaklis tapo Lietuvos liaudies kultūros centro „Atspindžių“ festivalio diplomantu). Po dvejų metų (2014 m.) Vita griebiasi kito K. Borutos kūrinio – romano „Mediniai stebuklai“. Režisierė neslepia, jog kūrinį pati perskaitė tik atėjusi gyventi į Liudvinavą. O perskaičius persmelkė mintis: likimas skyrė Vincą Dovinę kitiems darbams, kurie buitinėje plotmėje kartais net nevertinami. „Nesvarbu, kad dievadirbys Dovinė, – įžvelgė skaitydama kūrinį režisierė, – aplinkinių žmonių akyse buvo niekas, bet jam Dievas DAVĖ, jis turėjo šviesą. Juk kiekvienas turi savo gyvenimo istoriją, bet ne kiekvienas padaro stebuklą“. Vita nejučia įžvelgė, jog Dovinė jai labai puikiai suprantamas, netgi artimas savo išgyvenimais, kūrybine ugnimi: „Turiu „kažką“, kas verčia eiti į priekį, džiaugtis gyvenimu…“ Abejonių nekilo – statys „Medinius stebuklus“. Bevaikščiodama po Liudvinavo apylinkes susirinko artistus (taip pamažu gimė Liudvinavo laisvalaikio salės teatras „Žalias sodas“) ir pradėjo. Pirmiausiai – nuo susipažinimo su pačiu kūriniu. Visi būsimi artistai perskaitė „Medinius stebuklus“ ir iškart kone vienbalsis klausimas: o kaip scenoje visa tai perteikti? Bet režisierei klausimų nebuvo: jos galvoje scenarijus jau buvo susigulėjęs. Taigi scena po scenos, ir „Mediniai stebuklai“ pradėjo gyventi savą gyvenimą (spektaklyje vaidina 20 artistų nuo 5 iki 80 metų amžiaus), kaip galinga banga kelti pačius artistus, nešti juos paskui save link asmeninių tragedijų pavertimo universalia meno kalba, suteikdama katarsį. Štai kodėl vietoj numatytų vos kelių pasirodymų spektaklis buvo parodytas daugiau nei 10 kartų (ir tai, matyt, dar ne pabaiga!) ne tik Marijampolės krašte. Netgi mėnesį nerepetavę, prisimena Vita, spektaklio personažai kaipmat įsijungė į „Medinius stebuklus“ – viskas gavosi neįtikėtinai natūraliai, savaime. Kaip gyvenime nesimokome gimti, mirti, mylėti (tai būna savaime), taip ir čia vyko kažkas panašaus. Taigi ne veltui „Mediniai stebuklai“ neseniai, kaip minėta pradžioje, „Atspindžiuose“ tarp 6 geriausių visos Lietuvos spektaklių pripažinti.

V. Gvazdaitienės svajonė – pastatyti vaidinimą iš K. Borutos pasakų, taip bus atiduota duoklė rašytojui, kurio gimtasis kraštas tapęs režisierės namais.  

„Liudvinavas man – atradimas, –  sako Vita. – Savumo, atpažinimo jausmas lydi nuo pat pirmųjų žingsnių šiame krašte“. Vitai, vertinančiai natūralų kaimišką gyvenimą, kalendorinės šventės su iš amžių glūdumų atėjusiais ritualais – prausimusi apeiginiu vandeniu, dalijimusi duona ir kt. – savo tapatybės pripažinimas ir priėmimas. „Dabartinis žmogus nelaimingas, nes iškrito iš gamtos ritmo rato“, – pastebi V. Gvazdaitienė. Štai kodėl ji puoselėja svajonę – realybėj įkurti žalią sodą Liudvinave, atkurti tradicinius amatus, puoselėti paveldą, vykdyti edukacines programas, perduoti vaikams norą mokytis kurti grožį savo rankomis – kad visas Liudvinavas grįžtų 100 m. atgal gerąja prasme…

Noras skleisti, dalinti – kaip brandžios asmenybės būtinybė

„Nors esu gimusi katalikų šeimoje, – sako Vita, – bet savaime norėjosi gauti atsakymus iš aplinkos, gamtos, dangaus. Man gražu, įdomu… Jei nori būti laimingas, turi būti vienybėje su supančiu pasauliu, gamta“. Toks požiūris ir nuo mažens didesnis jautrumas leidžia aiškiau matyti, plačiau mąstyti, taip atsiranda didesnis supratimas ir intuicija. „Tame pačiame žmoguje, – įsitikinusi Vita, – veikia ir Dievas, ir velnias. Ir tik lyginamuoju būdu atsirenki, kas yra kas“.

Kūryba… „Tai pajautimas, tavo vidinė energetika, – sako Vita, – tu gali išspinduliuoti, ir tai veikia. Atidavimo momentas – stebuklas. Gali ilgą laiką negauti grąžos, bet ji vis tik ateina“. Režisierė neslepia, jog noras skleisti, dalinti dabar ypač stiprus (taip kalba branda?), nepaisant asmeninių problemų, sveikatos sutrikimų. Vitai noras dalintis asocijuojasi ir su gyvenimo džiaugsmu. „Gyvenimas skirtas džiaugsmui, – sako ji. – Be savo praradimų, kančių, suklydimų nebūčiau tokia, kokia esu, o esu – laiminga. Ir tai didžiausias turtas…“

Laima GRIGAITYTĖ

Vitos Gvazdaitienės asmeninio albumo nuotraukos.

Komentaras “Vita Gvazdaitienė: „Atidavimo momentas – stebuklas“

  1. Ačiū už gražų straipsnį. Tai kažkas pozityvaus, ko šiandieninei Lietuvai labai trūksta.Vitai- už gražius jos darbus, už šilumą, už gebėjimą matyti širdimi.Daug sveikatos, Dievo palaimos ir naujų kūrinių…

Komentuoti: L... Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite