Penktadienis, lapkričio 16, 2018
Pagrindinis > Naujienos > Apie stebuklingąją žolelę, padedančią gydyti visas ligas, ir jai visą gyvenimą tarnavusią žiniuonę

Apie stebuklingąją žolelę, padedančią gydyti visas ligas, ir jai visą gyvenimą tarnavusią žiniuonę

 

Ruduo – tai metas, kai iki pat šalnų patyrę žolininkai kaupia miškinės sidabražolės, arba  degsnio, šaknų atsargas. Ši žolelė išties stebuklinga. Teisingai ją paruošiant bei tinkamai vartojant jos nuovirus, įmanoma pasiekti stulbinančių rezultatų. Tokia išmintimi vadovavosi Kazlų Rūdoje gyvenusi šviesios atminties Magdalena GUDAITIENĖ, daugelio vadinta žolininke, ragana, net daktare ar tiesiog bobute, kuri tokių „titulų“ buvo nusipelniusi dėl „tarnystės“ kone visą gyvenimą vienai vienintelei žolei – jau minėtam degsniui, kaip ji vadino pati, kaip vadino jos mama, senelė, prosenelė, arba miškinei sidabražolei, kaip šį augalą vadina gamtininkai. Žinodama degsnio paslaptis M. Gudaitienė yra padėjusi ne vienam žmogui išsigydyti net, rodos, neišgydomą ligą, tuo stebindama net mokslininkus, tikrus medikus, kurie į žolininkę nenumodavę ranka, priešingai, su ja taręsi, netgi pacientų, kaip sakiusi M. Gudaitienė, atsiųsdavę…

Įstabios šios žolės savybės ir ne vienos kartos patirtis leidusi M. Gudaitienei daugelį metų tuo pačiu augalu, tiesa, skirtingai paruoštu, sėkmingai gydyti  skirtingas ligas. „Degsnyje, – sakiusi M. Gudaitienė, – yra apie 80 procentų jodo – taip sakė pas mane atvykę ir šią žolę tyrę mokslininkai. Be to, čia, Kazlų Rūdos apylinkėse, degsnys auga gausiausiai Lietuvoje – tam čia idealios sąlygos. Ko gero, nėra tokios ligos, kuriai gydyti degsnys nebūtų pagalbininkas.“

Žinojimas – iš kartos į kartą

Prie pat Kazlų Rūdos gimusi ir augusi M. Gudaitienė iš savo mamos, senelės girdėjusi, kaip prieš pirmąjį pasaulinį karą ir vėliau, siaučiant šiltinei, dezinterijai, vienintelė viltis išgyventi ne tik šeimos nariams, bet ir kaimo, aplinkinių kaimų ir gerokai toliau gyvenusiems žmonėms buvo ponios Magdalenos prosenelės žinojimas, kaip degsniu išgydyti šias užkrečiamas, tuomet labai pavojingas gyvybei ligas. Net žiemą, žinodama, kur degsnys auga, žiniuonė ėjusi į mišką, kasusi sniegą, kirtusi žemę, ieškodavusi išganingojo augalo šaknies, ją iškasdavusi ir gamindavusi vaistus.

Mamos žinojimą perėmusi ir Magdalenos senelė, vėliau – ir mama. Žiniuonės dalia tekusi ir pačiai Magdalenai – kitaip ir negalėję būti: nuo pat vaikystės supama pasakojimų apie degsnio gydomąsias savybes, ligų gydymo būdus šios žolės šaknimis, pagaliau visada buvusi pagalbininkė renkant augalus, juos paruošiant (valant šaknis, džiovinant), nejučia, natūraliai ji perėmė iš kartos į kartą einantį žinojimą. Deja, pati Magdalena savo žinojimo neturėjusi kam perduoti: Gudaičiai savo vaikų taip ir nesusilaukė…

Padėjusi net buvus beviltiškiems atvejams

Štai skaudančius sąnarius žolininkė patardavusi trinti degsniu, užpiltu degtine (beje, šios trauktinės jokiu būdu negalima gerti – tai jau tikras nuodas). Iš šios žolės galima padaryti puikią priemonę kraujui valyti, nualintam organizmui atstatyti, skausmui nuimti, grybelį panaikinti, netgi vėžį, nevaisingumą išgydyti. „Ši žolė tinka nuo visų ligų, – neabejojo moteris, – tik reikia žinoti, kaip ir ką gydyti.“

M.Gudaitienės praktikoje buvę daug pavyzdžių, kai būtent degsnys ir sąžiningas laikymasis jos duotų nurodymų iš mirties gniaužtų išplėšė ne vieną žmogų. Žolininkė prisimenusi jauną merdėjančią moterį – ją gydytojai, suvokę daugiau niekuo negalėsiantys padėti, iš ligoninės paleido į namus sulaukti paskutiniosios. Vėžys moterį buvo, rodos, visiškai pakirtęs, kai pradėjo vartoti iš degsnio pagamintus vaistus. Toji moteris „išsikapstė“. Dar daugiau: ji, po pusmečio nuo grįžimo iš ligoninės pradėjusi vaikščioti, gyveno visavertį gyvenimą. Žinoma, sugrįžimo procesas buvęs ilgas: metus degsnio vaistus vartojusi, kol tvirtai ant kojų atsistojusi, dar dvejus metus – profilaktiškai.

Iš žiniuonės atminties nebuvo išdilęs ir jaunas vyras, kuriam buvo diagnozuotas kraujo vėžys. Jis pas žolininkę atėjo visas ištinęs, plikas, be laiko susenęs. Šį žmogų, kaip sakiusi M.Gudaitienė, gydžiusi bendromis jėgomis su medikais. Pavyko.

…Dvejų metukų mergytei grėsė apakimas: galvoje susiformavęs grybelis plėtėsi ir jau buvo pasiekęs akių sritį. Gydytojai buvo bejėgiai kūdikiui padėti. Per devynias paras, laikantis tikslių žolininkės nurodymų, degsnio kompresai „ištraukė“ grybelį, mergytė buvo apsaugota nuo lemties gyventi akla.

Žiniuonės pagalbos prireikė net tikrai medikei, kuri po gimdymo buvo labai nukraujavusi, jau mirtimi vadavosi. Preparatas iš degsnio sustabdė kraujavimą, išgelbėjo gimdyvei gyvybę. Štai kodėl net nenuostabu, kad pas M.Gudaitienę net medikai siųsdavę pacientus.

Tiesa, žolininkė sakydavusi, jog nereikia manyti, kad ši žolė ir jos žinojimas yra visagaliai – nuo mirties vaistų nėra… „Jei matau, kad žmogui jau niekuo negalima padėti, – sakiusi M.Gudaitienė, – tiesiog duodu savo vaistų mažiau, tik nusiraminimui…“    

Neturėjo kam perduoti savo žinojimą

Kol buvo pakankamai stipri, M.Gudaitienė pati rinko degsnio šaknis, žinojo, kur jos gausiausia auga, žinojo, kaip paimti augalo, kad nepakenkti, neišnaikinti. Žiūrėk, jau nuo balandžio jau ji būdavusi miške – mat iki Joninių augalai patys vaistingiausi, sukaupę daugiausia gydomųjų medžiagų. Vėliau, po Joninių, į vasaros pabaigą – naujas rinkimo etapas, trunkantis praktiškai iki šalnų. Beje, žolininkė ir pati šią šaknį nuolat vartodavusi: degsnio nuovirą gerdavo vietoj kavos – daug žvalumo, energijos suteikia, be to, tai puiki nervus raminanti priemonė, atstatanti nualintą nervų sistemą.

Moteris apgailestavusi, kad neturėjo kam perduoti savo žinojimą, norėjusi, kad liaudies medicinos paslaptys, susijusios su degsniu, neišnyktų, kai jau jos nebebus. „Nei mano sodinta, nei mano laistyta, kad slėpčiau viską“, – sakiusi M.Gudaitienė, trokšdama perduoti savo žinias. Deja…

Jos gyvenimas, nors paskutiniaisiais gyvenimo metais nepakylant iš invalido vežimėlio, – nuolatinis bendravimas su į ją besikreipiančiais žmonėmis. „Būtų visai neįdomu gyventi, jei tik taip sėdėčiau ir negalėčiau žmonėms padėti,“ – neslėpusi žiniuonė.

Keletas žiniuonės receptų

Degsnio miltelių paruošimas

Sudėti išdžiovintas degsnio šaknis į tankų ir stiprų audinį, po to ant medinės kulbės daužyti akmeniu. Gautą masę pilti ant sietelio, sijoti ant medinės lentos ir volioti mediniu kočėlu iki grūdeliai taps manų kruopų dydžio. Paruoštus miltelius laikyti popieriniame maišelyje (galioja 4 metus).

Nuoviro paruošimas

Vieną kubinį centimetrą degsnio miltelių užvirinti litre vandens. Užvirus vandeniui, pavirinti dar 30 min. Vaistus gerti 20 min. Prieš valgį. Negerti naudojant cheminius preparatus, esant nėštume, sergant mėnesinėmis. Pirmas dvi savaites vaistus gerti tik su pienu (1/2 stiklinės degsnio nuoviro, 1/2 stiklinės pieno).

Vonelės

Ta pati norma kaip ir gerti. Iš vakaro paruošti 3 litrus nuoviro, ryte pamaišyti, nukošti. Prieš naudojimą pašildyti emaliuotame dubenyje. Pašildytoje vonelėje sėdėti 10 min. Prieš gulant.

Vonelės naudojamos nuo hemarojaus, pūslės, gimdos uždegimo, gimdos žaizdeles gydyti, nuo sąnarių sustingimo.

Kompresai

Padeda gydyti ataugas, sąnarius, strumą. Vienas valgomasis šaukštas miltelių – vienam litrui vandens, virti ant silpnos ugnies, kol lieka 0,7 litro skysčio. Atšaldytu skysčiu suvilgyti 6 kartus sulankstytą lininį audeklą. Ant viršaus dėti polietileną ir natūralų kailį. Kompresus geriausiai dėti nakčiai. 

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

ausveitis

 

 

 

 

 

 

Komentaras “Apie stebuklingąją žolelę, padedančią gydyti visas ligas, ir jai visą gyvenimą tarnavusią žiniuonę

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.