Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Vinco pasikalbėjimai su Jonu dar kartą apie V. Kudirkos klėtelę ir Vinco „atsivertinimą“ į lietuvius

Vinco pasikalbėjimai su Jonu dar kartą apie V. Kudirkos klėtelę ir Vinco „atsivertinimą“ į lietuvius

 

– Godotinas broli Vincai! Man visai neramu dėl tavo klėtelės, gal ką ministeriai sostapilėje Vilniuje nutarė?

– Vai, Joneli, – tik suaimanavo Vincas, nešinas Steigiamojo Seimo nario Albino Rimkos knygele „Vincas Kudirka savo raštuose“, (Kaunas 1924). – Mušasi sesutės dėl mano tėviškėlės. Žaibais viena kitą vanoja. Štai anądien prie klėtelės atbirbė du automobiliai su žurnalistais iš televizijos LRT ir TV-3. Ir ką tu manai, atbėgo ten, mano tėviškėje, atstatytame mane gyvenanti Nijolė Dainauskienė ir rypaudama pareiškė, kad klėtelė ir molinis tvartas yra jos nuosavybė, kad klėtelė priklauso Lietuvai, o ne jos seseriai Elvyrai Taujinskienei. Ir kad Lietuvoje teismai yra papirkti ir sesuo, užvaldžiusi klėtelę, nori ją ir jos buvusį turtą parduoti.

– Nieko nesuprantu, Vincai. Girdėjau, kad istorikas iš Paežerių dvaro Antanas Žilinskas buvo susitikęs su trečiuoju savininku – A. Cigansku iš Geisteriškių, kur netoli mano Bartninkų.

– Susitiko ir kalbėjo. Supratingas vyras tas Ciganskutis. Sako: tegu mą atrėžia valstybinės žemės, kiek aš čia turiu prie Kudirkynės, ir aš atiduodu savo dalį. Ir pridūrė, kad dėl visos mano tėviškės reikia kalbėtis su jo tetulėmis. Nijolę, kaip labiausiai užsispyrusią, gali paprotinti jos giminaitė Aldona Kičienė iš Marijampolės.

– Na, ir ką sesutės…?

– Tai štai Elvyra ir sako: sutinku klėtelę keisti į nekilnojamąjį turtą, t. y. butą Vilniuje.

– Dievuliau tu mano, tai kiekgi ta klėtelė Registrų centre įvertinta? Gal auksinė?

– Mielasis, tik 45 eurus.

– O Vilniuje butai nuo 30 tūkstančių eurų iki milijono.

– Na, norai beveik kaip Krašto apsaugos ministro pirkinys – auksiniai šaukštai.

– Ir dar girdėjau, kad Elvyra sakiusi klėtelę remontavusi.

– Kažkiek. Stogą perdengė, o elektrą po klėtelę išvedžiojo Krašto muziejus, gavęs subsidiją iš Vyriausybės kanceliarijos.

– Bet girdėjau, kad ir čia Elvyrai koją kaišiojo Nijolė.

– Na, tep. Elektros tinklai nejungė prie elektros stulpo, kol parašo nepadėjo ir Nijolė, kaip bendrasavininkė. O ta užsispyrė ir nė krust. Ir Pilviškių seniūnas V. Judickas, ir pats A. Žilinskas kalbino – nedėjo parašo. Tuomet Elvyra į teismą seserį. Tik teismo sprendimu įjungė elektrą. O stendų įrengimą klėtelėje finansavo verslininkas Gintautas Plečkaitis. Paežerių dvaro muziejininkai papildė ekspozicijas.

– Gražu ir smagu. O juk dar 1992 metais, V. Landsbergiui padedant, klėtelė buvo restauruota, mainais už klėtelę valstybė skyrė „vagnorkų“ naujo tvarto statybai.

– Nesuprantu, tai kaip čia išeina, valstybė turi išsipirkti tai, ką savo lėšomis remontavo?

– Tai taip išeina. Bet ką gi tu čia rankose per knygelę laikai? Matau, mano pavardę mini.

– Tai, Vinculi, Albinas Rimka iš Lankeliškių parapijos, Steigiamojo Seimo narys, ją parašė. Tas, kur su M. Krupavičiumi žemės reformą Lietuvoje pravedė.

– Nu, i ką jis apie mane rašo?

– Visą teisybę, be pagražinimų. Ir kad tu lenku buvai virtęs, kad kunigus, žydus ir davatkas savo aštria satyra pliekei.

– Paskaityk, i mą indomu, – suvalkiuodamas kapsų tarme, išsitarė Vincas.

– Skaitau, kap tu atsivertei: „Žinoma, išlikimo instinktas liepė mane, patekusį į Marijampolės gimnaziją, niekad neatsiliepti lietuviškai ir saugotis, idant niekas nematytų, kad mano tėvas dėvi sermėgą ir moka lietuviškai. Dėltogi stengiausi, nors blogai, bet kalbėti lenkiškai, o nuo tėvų ir giminių, kurie atvažiuodavo manęs aplankyti, šalindavausi iš tolo. Jeigu tik pamatydavau, kad kas iš draugų ar ponų mato, šnekėdavausi su jais ramiau tik pasislėpęs kur užkampyje. Tapau mat lenku ir sykiu ponu su lenkiška dvasia“. (V. Kudirka, II. 211-214, A. Rimka, Vincas Kudirka savo raštuose, K. 1924, psl. 2).

– Prisimenu i aš kap tu su manimi bijojai lietuviškai kalbėti. Antai rašai: „Paleido ant Velykų. Keletas mokinių susitarėme pasisamdyti arklius ir keliauti drauge namon. Tarp mūs buvo Basanavičius ir mokinys iš vyriausios klesos. Bevažiuojant jis atsiliepia: „Panowie, zaspiewajmy!” Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti. Tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: „Augin tėvas du sūneliu…“ Rodos, kas man gerklę užėmė iš gėdos. „Chlop“, – pamislijau sau lenkiškai ir, nuleidęs nosį, tylėjau…“

– Ir vis tik, Vinculi, aš tave atlietuvinau.

– Kaipgi, tas tiesa. „Tėvynės sarguose“ rašiau: „Po tam ar į pusmetį gavau pirmą numerį laikraščio „Aušra“. Žiūriu, ant pirmojo puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“, – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai… Ėmiau skubiai vartyti „Auszrą“ ir… neprisimenu jau visko, kas su manimi paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… Paskui man pasidarė taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau… Po tam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos jėgos pradėjo rastis… Rodos, išaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man per ankšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs…

Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatūra, ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu…“

– Gerai, Vinculi, padarei. Po tam tu Lietuvos viziją sukūrei, „Varpą“ redagavai. Bet va, girdėjau, tavo klėtelės gynėjui Antanui Žilinskui jau pikti žmonės skambina ir grasina jo veiksmus apskųsti merui, Etikos komisijai, Prezidentui.

– Tai tep, pasakysiu tiesiai. Lietuva graži, daug mielo jaunimo, ale i skundikų da valiai…

Pokalbį nugirdo ir užrašė istorikas Antanas Žilinskas iš Paežerių dvaro

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.