Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie Vilkaviškio 400 metų jubiliejų

Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie Vilkaviškio 400 metų jubiliejų

– Godotinas broli Vincai! Pakaks tau rymoti ir į Vilkaviškio savivaldybės pastatą žvairuoti. Geriau pakalbėkime apie kitus metus, 2020-uosius. Ar žinai, kad mūsų miestas minės 400 metų jubiliejų?

– Žinoti tai žinau. Bet, Jonai, čia tu esi gudriausias. Paporink ką nors apie Vilkaviškio miesto pradžią.

– Vinculi, čia reikia į Sūduvos – Suvalkijos istorijos autorių J. Totoraitį kreiptis. Jis gi pirmasis senuosius raštus skaitinėjo.

– O, sakyk, prabočiau, ar ne kunigas Augustaitis pirmasis mini Vilkaviškį? Jis rašė, kad Jogaila iš Lietuvos į Krokuvą keliavęs per Vilkaviškį.

– Pramanai tai, Vinculi. Tikriausiai jis sumaišė su gudų miestu Volkovysku. Jogailos laikais čia girios ošė be gyvenamųjų vietovių. Tos girios paprūsę siekė, vilkai jose kaukė.

– Tai va, kodėl jis Vilkaujiškiu savo istorijose rašė.

– Istorikas kunigas J. Totoraitis – tikras suvalkietis, iš Bliūviškių kaimo, iš Zanavykijos. Jis, Vinculi, rašė, kad Vilkaviškis ,,negalėjęs atsirasti anksčiau kaip XVI a. pabaigoje, o gal tik XVII a. pradžioje, kai Sūduvos girios buvo pradėtos kolonizuoti ir jos pakraščiuose imta kurtis sodybos“. Jis mano, kad miesto pradžia sietina su pirmosios Romos katalikų bažnyčios, kuri padėjo vietovei augti, statyba.

– Tai ar ne 1620 metai?

– Taigi, XVI a. visa Sūduva ją apgyvendinant buvo suskirstyta į girias, pavadintas didžiojo kunigaikščio dvarų vardais. Vilkaviškio kraštas priskirtas Darsūniškio, Punios, Alytaus girioms. Istorikas J. Totoraitis mini šias pirmąsias gyvenvietes: Vištytį (1538), Kybartus (1561), Pajevonį (1586), Gražiškius (1598), Lankeliškius (1609), Bartninkus , Keturvalakius (1613) , Alvitą (1617) ir Vilkaviškį (1620).

– Jonuli, sako, kad vienas pirmųjų minimas ir Virbalio miestelis. Ar ne 1540 m.? Tai, girdi, karalienės Bonos nuopelnas.

– Išskirtiniu karalienės Bonos rūpesčiu buvo suteikta skatinti nelaisvus žmones keltis į Sūduvą iš kitų vietovių. Priimdavo šis kraštas ir iš Žemaitijos, pabėgusius nuo savo ponų. Karalienė Bona iš savo vyro karaliaus Žygimanto Senojo išsirūpino raštą leidusį pabėgėliams pasilikti kolonizuojamose žemėse ir nebegrįžti į Žemaitiją. Naujakuriai trejiems metams buvo atleidžiami nuo mokesčių. O kadangi daug pabėgėlių, atvykdavo iš Jurbarko seniūnijos, tai Virbalio kraštas priklausė Jurbarko seniūnijos Pašešupio vaitijai.

– Ačiū, Joneli, už tokį istorinį pasakojimą. Tikriausiai vilkaviškiečiai iškilmingai ir triukšmingai paminės miesto 400 jubiliejų. Juk tokią gražią aikštę turime, tu joje lyg koks valdovas iškilmingai sėdi. Sakyk, ar visuomet ji tokia buvo?

– Vinculi, ilgai pasakoti tektų. Ir apie turgaus dienas čia, kai arklių ir vežimų prigurgėdavo per jomarkus ir senkromius  su žydeliais, paminėti  ir kaizerio laikais per Didįjį karą (1915 m.) čia mano vietoje vokiečių karių šlovės paminklą  prisiminti.

– Neseniai skaičiau Vilkaviškio karo komendanto 1940 m. sovietų valdžios čia priskirto Kleofo Michalausko sūnaus Valdemaro atsiminimus. Va, jis rašo: ,,Štai jau ir Vilkaviškio geležinkelio stotyje. Bene Edmundo Fryko gražus, modernios architektūros pasienio miestui gėdos nedarantis pastatas.

Apvažiavome miesto aikštę, kur buvo matyti prekymetis suvažiavusių valstiečių vežimai. Beveik šalia tiltuko per mažutę Šeimeną, dažnai vasaros karščiui išdžiovinamą Šeimeną, sustojome prie ne per seno dviaukščio mūro su iškabas: ,,Chalmanovičienė Tamara. Valgykla ir nakvynė.“ Aikštė bene Vienybės. Joje žmonės, susėdę ant šviesiomis spalvomis dažytų suoliukų, šnekasi, aptaria reikalus, klauso, ką per garsiakalbį kalba Kauno radijas… Malonu pasižvalgyti po aikštę. Daug gėlių, stebino rožių gausumas. Aikštė, kaip ir dauguma mūsų miestuose ir miesteliuose, – ketvirtainė. Šalia jaukaus skvero – akmenimi grįstas plotas, kur prekymečių dienomis su vežimais sustodavo atvežę savo gėrybių parduoti sodiečiai. Už aikštę juosusios  gatvės – visu pakraščiu namai, vieno, dviejų aukštų, tinkuoti ir netinkuoti, su mansardomis ir be jų. Beveik visuose parduotuvės.

Nuo Šeimenos pusės ant vienaukščio mūrinio namo virš durų kabėjo skardinė iškaba, sakanti, kad name esąs restoranas, kurio savininkas – Kazys Sruoginis.“

– Girdėjau, kas Smetonos laikais Vilkaviškį puošė miesto parkas. Ką apie tai rašė Valdemaras?

– O taip, tai buvo nuostabi vieta. Valdemaras prisimena: ,,Vilkaviškio poilsio parkas – žaidimų aikštelės, krūmai, medžiai eilėmis ir ne eilėmis susodinti – plytėjo lygiame kelių hektarų lauke. Kiekvienam medžiui sava vieta – ar kur nors viename gėlyno kampe augti, ar griežtoje alėjos rikiuotėje stovėti. Matėme, kaip parko darbininkės, čeksėdamos žirklėmis, rūpestingai karpė gyvatvores. Žavėjo žmogaus rankomis sukurtas grožis, parko viduryje trykštantis fontanas ir kiek tolėliau nedidukas vandens baseinas. Pilnutėlis vaikų, krykštančių, vandenyje besitaškančių, mėgdžiojančių suaugusius plaukikus, sieksniais mėtančių rankas į priekį. Kai tėtis paklausė baseine mirkstančius vaikus prižiūrėjusį budėtoją, ar baseino vanduo pakankamai švarus, atsakė, kad miesto vandentiekis jį kiekvieną rytą keičia. Vaikai žaidė netoliese su smėliu jiems įrengtoje aikštelėje, džiūgavo mėtydami sviedinius, karuselėje skriejo ratu ant arkliukų, dramblių, liūtų nugarų. Geru žodžiu mokėjusių sutelkti miestiečius į miestui pagrąžinti talkas, veiklą.“

– Puikūs atsiminimai ir mūsų miestas vėl gali džiaugtis išgražėjusia aikšte, kylančia autobusų stotimi, sporto kompleksu, – pasidžiaugė abu veteranai, prisiminę 400 metų miesto istoriją.

Tautos šviesuolių dr. Jono Basanavičiaus ir dr. Vinco Kudirkos pokalbį nugirdo istorikas Antanas Žilinskas

Nuotraukoje – prieškarinė turgaus aikštė Vilkaviškyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite