Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie kunigus, žydus, davatkas ir inteligentų kinkų drebėjimą

Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie kunigus, žydus, davatkas ir inteligentų kinkų drebėjimą

– Godotinas broli Jonai! Vakar mačiau Tave, sėdintį Vilkaviškio centre, lankomą turistų iš Maironio apdainuotų Raseinių krašto. Ma ukvatnu buvo veizyti, kap Tave gražiai jie pagerbė. Fotografavosi net sustoję prie Tavo kojų, Lietuvos himną sugiedojo.

– Vinculi, kad ir tave pagerbia. Juk prie merijos tiekos žmonių susibūva. Tik, sako, kažko tu sprandą susukęs į meriją žiūri. Gal kad čia iki karo žydukai mokėsi. Na, juk tu žydukus penzeliavai, visaip aprašinėjai. O ko jau tau jie neįtiko?

– Ai, Joneli. Skauda man galvą nuo tokių šnekų. Nei žydukų, nei kunigų aš nemėgau. Tai tiesa. Bet tik tudė, kad jie Lietuvos nemylėjo. Daug kunigėlių mano laikais lenkiškai šnektą guldė, ruskiui pataikavo. Negi už tai aš juos girti turėjau. Buvau pabažnas, kaip ir visi, ir geri kunigai mano „Varpui“ pinigėlių duodavo.

– Tikrai, tep ir yra. Va, ir A. Rimka rašo: „Kudirka buvo didžiausias tolerantas. Dar daugiau. Būdamas visokios priespaudos didžiausiu priešu, Kudirka visa savo energija stodavo ginti sąžinės laisvės ir, nežiūrint, kad kunigų buvo nekenčiamas, katalikų tikėjimą nuo valdžios persekiojimų  jis karščiausiai gynė. Ir tai iš giliausio įsitikinimo. Kudirka užstodavo dėl lietuvystės, kad prigimtoji kalba bent tikybos pamokose galėtų būti vartojama“ (A. Rimka, psl. 11).

– Teisybę Albinas parašė. Tebūna jam lengva Rasų kapinių žemelė Vilniuje.

– Mudu abu daktarais buvome. Abelnai, tai buvo puiki profesija. Daug lietuvių ne tik kunigais, bet ir daktarais pastojo.

– Bet mūsų laikais miestuose lietuvių mažai gyventa, tik lenkai, rusai, žydai. Va, mano Šakiuose, Vladislavove (Kudirkos Naumiestis), Vilkaviškyje, Pilviškiuose, Vištytyje, Virbalyje, iki 60 nuošimčių buvo žydais apgyventa. Gi lietuviai – baugūs. Verslų neišmano, bankų nesteigia, tik iš žydaujos skolinasi pinigėlį, jiems turtus krauja. Tai matydamas aš rašiau ne suvisam gražius žodžius. Žydai – gudri tauta. Iš savo krašto prieš tūkstančius metų išvyta, sugebėjo išlikti, kalbą, papročius, tikėjimą išsaugoti. Mokytis iš jų reikia, mokytis.

Anava, Vytauto atvežti iš Krymo totoriai, karaimai, prarado kalbą, tikėjimą, vyrai vedė lenkaites, kiti net katalikais patapo. Prie Bartninkų Vinkšnupiuose jų daug gyventa. Dar aš, grįžęs iš Bulgarijos, juos miestelyje sutikdavau. Darbštūs buvo, daržoves, žąsis, avis augino, koldūnus skanius gamino, ūkininkams avikailius išdirbdavo, rimoriai buvo. Geri amatininkai, kariai, nors ir musulmonai.

A. Rimka gerai apie tave parašė. Veizėk, ką jis notija (rašo): „Šitokios Kudirkos pažiūros į žydus turi tam tikras savo priežastis. Kudirkos laikais lietuviai katalikai užsiimti prekyba dar laikė nuodėme. Lietuvos sodžiuose buvo pilna žydų-karčiamninkų, „paktorių“ ir kitų, kurie paslaptomis prekiauja degtine, užsiima pinigų skolinimais, perka nuo valsčionių vogtus daiktus, audeklą, javus ir t. t., o už viską moka degtine“.

– Na, tep, i aš, kai į Šakius atkakau,  nuo jų kentėjau. Teisybę A. Rimka rašo: „Asmeniškai Kudirka nuo žydų taipgi daug nukentė, nes atvažiavęs į Šakius praktikuoti, atrado žydų sutarimą, kurie už jokius pinigus neparsamdė buto ir ilgai baikotavo, dėlei ko Kudirka per žiemą turėjo vargti klebonijos svirne (tuomet beveik visi Šakių namai buvo žydijos rankose“ (A. Rimka, psl. 15).

– Tep Vincai, i da tie gydytojai žydeliai, lenkai, ruskeliai žmonelius apgaudinėdavo.

– Buvo tep, buvo. Va, ir A. Rimka rašo: „Kudirka vėl išgirsta, kad koks tai geležinkelio gydytojas žemesniajam tarnautojui ligoniui pasakęs: „Tavo liga sunki. Jeigu duosi 5 rb., tai atsiųsiu gerą liekarstą, o jei ne – tai „rundavų“, ir tas tau nieko nemačys“. Ir Kudirka pasipiktinęs sušunka: „Kur sąžinė daktaro?  Pravardę jo reikėtų įstatyti ant visų grįžkelių, idant žmonės žinotų nuo ko saugotis!” Buvau girdėjęs, kiek aptiekoriai parduoda neapšviestiems žmonėms „giliukus“, „raganas“ ,  „vuodo taukus“, „velnių mėšlą“, „aliejų, kad būtų vaikų“, „meilevaisių“ ir kt. Negalėjau įtikėti, kad apšviesti žmonės taip begėdiškai ir besąžiningai naudotų iš tamsumo prastų žmogelių. Perkūne! turbūt jau tavęs nėra, jeigu tu nenutrenki žmogų, tiesiantį ranką dėl nuskriaudimo mažutėlio!..

– Va, šaunuolis, Vincai. O ko tau davatkėlės neįtiko?

– Pletkininkės. Va, ir A. Rimka tai pastebėjo: „Kas pažįsta Lietuvos davatkas ir jų gyvenimą, kas žino kaip ištisos „armijos“ pačiame stiprume esančių moterų  Lietuvos bažnytkaimiuose „Dievą rankomis gaudydamos“, minta beveik vien tik iš žmonių apkalbėjimo ir  „pletkų nešiojimo“, visokio rimto darbo šalindamosios“.

– Inteligentus tu, Vincai,  kinkadrebiais vadindavai. Ko tau jie užankštė (neįtiko)?

– Tai kad bijo kiekvieno viršininkėlio, dėl almužnos (atlygio) pagatavi viršininkams į klyną įlįsti. A. Rimka teisingai pastebi: „Išskyrus iš mūsų inteligentą, labai, labai mažai skaitlelį, ką tikrai rūpinasi apie savo tėvynės reikalus, nesigaili darbo, nei paskutinio skatiko dėl jos gero, kiti visi „inteligentai“ lyg ledais apsikrovę savo krūtines, idant kartais neužtvinksėtų širdis, prisiminus Lietuvą“.

Pokalbį nugirdo ir užrašė istorikas Antanas Žilinskas iš Paežerių dvaro.

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.