Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie klėtelę, A. Smetoną ir Vasario 16-ąją

Vinco pasikalbėjimai su Jonu apie klėtelę, A. Smetoną ir Vasario 16-ąją

 

Kai vasaros sutemos uždengia Vilkaviškio miesto gatves, prasideda stebuklingi įvykiai. Restauruotoje miesto aikštėje susitinka du tautos galiūnai: dr. V. Kudirka ir dr. Jonas Basanavičius. Jie dabar įsikūrę greta, tik Jonas Jablonskis atsisėdo prie savo vardo gimnazijos Marijampolėje.  Kaip įprasta senoliams, abu tautos išminčiai prisimena senus laikus, lygina juos su naujaisiais. Lygina ir dūsauja.

Pasiklausykime, apie ką godoja du iškiliausi vilkaviškiečiai.

– Sveikas gyvas, godotinas prieteliau Jonai. Štai ir sulaukėme gražios vasaros. Jaučiu, kaip smagu tavo tėviškėje Ožkabaliuose. Esi pagerbtas: trobos atstatytas, ąžuolynas pasodintas – ne taip kaip mano tėviškėlėje Paežeriuose.

– Vinceli, kiekgi tu ten buvai! Ar likę prisiminimų, kurie mieli širdžiai?

– Kaipgi, juk mieloje klėtelėje prabėgo mano vaikystės ir jaunystės maloniausios akimirkos. Atsimenu ir savo išdaigas. „Kartą su draugu Petruku ruošėmės nakvoti klėtelėje. Jis labai bijojo, kad vagys ar plėšikai miegančių neužpultų. Aš greitai radau išeitį: iš senų rūbų padariau baidyklę, užmoviau tėčio batus ir baidyklę su batais užkėliau ant stogo. Jei negeriečiai eis artyn, pasakiau Petrukui, pamatę žmogų ant stogo, tikrai išsigąs ir pabėgs!

Ramiai išsimiegoję iškeliavome į Paežerių mokyklą. O po pusryčių tėtis pasigedo savo batų. Na, ir suskubo visi namiškiai jų ieškoti, tik niekaip negalėjo rasti. ,,Tai jau bus Vinco darbas!“ – tarė tėvas. Grįžę iš mokyklos paaiškinome, kad batai ant stogo užkelti ne šiaip sau, o svarbiam reikalui. Visi namiškiai pradžiai pasijuokė… ir nors tėvas buvo griežto budo, bet tąsyk nesibarė ir kartu su visais linksmai pasijuokė.“ (Iš knygelės ,,Vinco Kudirkos gyvenimo keliais“)

– Pamenu ir aš ,Vinculi. Mėgau ant aslos su sesute žaisti, o tėvui ūsus pešioti. Tai ko gi dėl tos klėtelės nerimsti, juk suremontuota, muziejus tau įsteigtas.

– Ačiū mokytojui Ankevičiui! Grįžęs iš Sibirerijos saugojo ją, mano smuiką surado. O juk aš jį, pirktą Marijampolėje, labai mylėjau, valcus stygavau, Tautinę giesmę pirmą kartą sugrojau.

– Žinau, teko girdėti, kad Paežerių dvare dabar tavo smuikas, kaip ir mano skrybėlė, muziejuje.

– Taip, tai taip, bet klėtelė vieniša lyg našlaitėlė. Mano vyriausiasis brolelis Motiejus, pardavęs Kuncaičiui tėviškę, išvažiavo į Ameriką. Per karus sudegė gimtinės trobesiai, beliko klėtelė.

– Vinculi, betgi klėtelėje įsikūrė muziejus, čia sugrįžo tavo smuikas, net šaukštas. O klėtelę netgi Vytauto Landsbergio nurodymu restauravo.

– Priminei Vytautą Landsbergį. Taigi, aš Mintaujos suvažiavime jo motinos krikšto tėvu tapau. Jablonskis įkalbėjo, o krikštijo Vaižgantas. Iš klėtelės- muziejaus įkūrėjo mokytojo Stasio Ankevičiaus knygelių žinau, kad Amerikos lietuviai išleido mano raštus; juos muziejui padovanojo. O paskui…

– Kas paskui? Juk, Vincai, Lietuva stojos, neprigulimybė.

– Matai, Jonai, sodybą susigrąžino buvę savininkai – Kuncaičio dukros, irgi Sibiro tremtinės. Ir pasidalino pagal savo norus. Kai iškirpo elektrą, net prezidentas Valdas Adamkus buvo užpykęs, siūlėsi apmokėti sąskaitas.

– Žinai, Vinculi, aš taip manau, tavo klėtelė jau istorijos dalis. Ji stovėjo ir stovės, ir, manau, rasis žmonių, kurie ja pasirūpins. Da išgirsi, nesirūpink.

– Kad tavo žodžiai Dievui į ausį, Joneli…

* * *

– Ir ką, tave, bedievį, Dievas išgirsta? – kasydamasis barzdelę tarė Jonas.

– Na, ne toks aš buvau bedievis, kaip mane piešė sulenkėję kunigai, lietuvybę gyniau, davatkas apkalbėjau, tas teisybė. Bet prisimeni mūsų pokalbį apie klėtelę prieš penkerius metus?  Klėtelė atsigavo, yra elektra, per Liepos 6 d. čia mano Tautišką giesmę gieda, lyg ir viskas gerai, tik štai sumanė paveldėtoja klėtelės mane parduoti…

– Nu ką tu, Vincai? – atsiliepė Jonas. – Tave parduoti? O kaip bus su Lietuva, su dešimčia tavo  meilės priesakų Lietuvai?

– Joneli, ne mane, o mano klėtį su sklypu prie ežero parduoti ruošias. Štai nupirks koks mafijozas, ir vietoj klėtelės bus bordelis pastatytas, kaip Paryžiuje.

– Netikiu, Vincai, – atsiliepė Jonas. – O kur žiūri Vilkaviškio valdžia?

– Na, ką tu, Jonai, ar nežinai, kaip aš Vilkpėdės viršininkus kritikavau, manai, laikai pasikeitė, tai ir viršininkai kitokie? Ką tu, dar bjauresni: sako, privati nuosavybė, negalime niekuo padėti. Patys pirkti negali, biudžetas, sako, kiauras.

– Ir vis tik viltį turi.

– O kapgi, gi aš kapsas, manęs taip pigiai nepaimsi. Liepos pabaigoje Vilkaviškyje lankėsi ministras pirmininkas Skvernelis, tai meras A. Neiberka jam raštą ir sako: „Premjere, padaryk taip, kaip Jonui Basanavičiui padaryta: ir trobos atstatytos, ir ąžuolai pasodinti.“ Sako, mano užtarėjai net Valdui Adamkui skambino. Jis gi lankėsi mano klėtelėje, padėką paliko.

– Tai, Vinceli, nesirūpink, bus viskas gerai.

– Bet ką aš čia apie save. Štai tu Vasario 16-osios signataras. Skaičiau žurnale ,,Liaudies kultūra“ (2014, Nr. 1), kad per tą posėdį esi pasakęs: ,,Va, išrinkote mane į tokią aukštą vietą, aš nežinau, kas kalbėti.“

– Buvo taip, Vinculi. Va, paklausyk, ką apie 1918 m. vasario 16 d. įrašiau savo dienoraštyje:

,,(…) Galop atėjo vasario 16 d., kad, visiems 20 Lietuvos tarybos nariams susitarus, nuspręsta tapo paskelbti Lietuvos nepriklausomybė Vokietijai, Rusijai ir kitoms valstybėms. Tai buvo šeštadienis, 12 val. 30 min. dienos, kada man taryboje pirmininkaujant ir skaitant paskelbimo formulą, tai ir atlikta tapo, visiems Tarybos nariams karštai delnais plojant. Tačiau kitą dieną tą Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją ,,Lietuvos Aide“ paskelbus, laikraščio numeris su jąja vokiečių cenzūros buvo konfiskuotos, bet nežiūrint to, visgi tuojau pasisekė Berlyno laikraščiuose tą nuotykį pagarsinti.

Nors vakariečiai iš pradžių darė kliūčių mūsų nepriklausomybės paskelbimui, bet galų gale turėjo ir su tuo sutikti. (…)“.

– Girdėjau , Joneli, kad pats prezidentas Antanas Smetona kvietė tave atvykti pas jį į Kauną. Laiške rašė, girdi ,,seniai esame besimatę, daug kas nauja, daug vilčių ir abejonių, nemaža sielvarto ir vargo. Manau, kad Tamstai būtų irgi įdomu pamatyti, kaip vystosi Lietuvos nepriklausomybės idėja.“

– Dėstė man ,Vinceli, kad padėtis sunki, bet spirsis, kol gyvi. Taip pat ragino: ,,Nenusiminkite ir jūs ten Vilniuje spaudžiami.“ Padėkojau Antanui (Smetonai) už kvietimą, bet neišleido lenkų valdžia, gailestavau jam, kad saugodamas Lietuvių mokslo draugijos turtą turėjau likti Vilniuje ir negalėjau dėl to persikelti į Kauną kartu.

– Jonai, Jonai, nesuprantu, kaip tu sugebėjai nuo lenkų tuos kultūros turtus išsaugoti. Gal prisimink, ką rašei 1921 m. savo 69-ojo gimtadienio proga.

– Gerai, klausyk, čia tai, ko nerasi mano autobiografijoje:

,,Šiandien Klemenso v[ardo] d[iena] – mano gimimo diena, kurioje sukako 69 metai. Daug tai metelių, bet atsitikimai juose tarytum vakar buvę: įsteigimas ,,Aušros“, kuri pradėjo kelti tautą iš amžino miego, sugrįžimas iš Bulgarijos ir 1905 m. mano iniciatyva sušauktas Vilniuje ,,didysis“ seimas, įsteigimas 1917 m. Lietuvių valstybės su Taryba – vislab teko man pergyventi ir veikti. Dabar gyvenu po įtekme 1914 metų, būtent 5 ir antrą kartą 15 d. pagal senąjį stilių, kuomet man Niškovskio viešbutyje gyvenant nuo kūrinimo anglimis kukalyje smalkėmis nugaravau galvą ir be sąmonės mane radus, statyta man už ausų dėlės ir tokiu būdu mane atgaivina. Nuo šito pagaravimo kaipo pasekmė liko – sunku man tapo kalbėti ir mano gera omenė [atmintis] labai susilpnėjo. Vislab tai paliko didelį pėdsaką mano gyvenime, kad aš susirinkimuose priverstas esmi tylėti ir nekalbėti. Liko taipogi mažas laryngitis. Priegtam nuo kelių jau metų apsireiškė simptomai hypertrohiae prostatae, kurie pastaruoju laiku vis aiškiau puola į akis ir gal netrukus privers prie taip nepageidaujamos pilnos retentio urinae. O kaip dar norėtųsi nors kelis pragyventi metus, kad galima būtų užbaigti pradėtuosius skaitlingus rašinius! Toki mano velijimai artimiausiems metams!“

Pokalbius nugirdo vilkaviškietis istorikas iš Paežerių dvaro  Antanas Žilinskas

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite