Pagrindinis > Žmonės > Ad memoriam > Vincas Žemaitis – Lietuvos girių karalius

Vincas Žemaitis – Lietuvos girių karalius

Kas buvo Vincas Žemaitis? Vyresniosios, ,,ikikarinės“, kartos inteligentai atsakytų: ,,Žymus miškininkas, visuomenės veikėjas. Pirmasis diplomuotas Vasario 16-osios respublikos miškininkas.“ Tai jis įvedė daug naujovių, kurios atnešė didžiulės naudos miškotvarkai, užkirto kelią miško grobstymui, nesąžiningiems pirkliams, piktnaudžiaujantiems girių turtais. Jo moksliniai darbai miškininkystės srityje skatino jaunimą gilintis į svarbias ūkines problemas, naujoviškai tvarkytis plečiant jaunuolynus. Už nuopelnus miškininkystėje Vincas Žemaitis 1931 m. vasario 16 d. buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu. Taip trumpai įvardijama šio žymaus miškininko veikla leidinyje „Nuo Šeimenos krantų“, parengtame jo atminimo įamžinime.

Po antrojo pasaulinio karo Vincas Žemaitis pratęsė savo darbus gyvendamas JAV. Ten jis išgarsėjo ir kaip etnologas, Lietuvos istorikas.

 Iš sodybos Šeimenos vingyje – į mokslo viršūnes

Važiuojant iš Vilkaviškio į Kudirkos Naumiestį, privažiavus Žaliosios miškelį ir to paties pavadinimo gyvenvietę, išvystame ženklą ,,Vinco Žemaičio gimtinė.“ Pasukęs į kairę lauko keliukas atveda į buvusią V. Žemaičio tėviškę. Paminklinis akmuo ir jo atminimui pasodinti medžiai mena, kad šioje  gražiame Šeimenos vingiu apjuostoje sodyboje 1893 m. lapkričio 21 d. gimė būsimasis miškų karalius. Iš gimtojo Andriškių kaimo iškeliavęs, mokslus tęsė Marijampolės gimnazijoje, vėliau mokslus baigė 1917 m. Voroneže. Studijavo Charkovo universitete, o grįžęs į Lietuvą pradėjo miškininkystės studijas Drezdene, kur įgijo miškų inžinieriaus diplomą.

Nuo 1926 m. pradžios – Kazlų Rūdos miškų urėdas, nuo 1929 m. – revizorius urėdas ir miškų departamento tarybos narys, 1940-1941 m. – Mažeikių miškų urėdas, 1941-1944 m. – vėl Kazlų Rūdos miškų urėdas.

1944 m. pasitraukia į Vokietiją. Dirbdamas Kazlų Rūdoje aktyviai būrė Lietuvos miškininkus. Net du kartus buvo išrinktas Miškininkų sąjungos pirmininku. Šiai sąjungai 1952-1983 m. vadovavo ir išeivijoje. Šios sąjungos iniciatyva buvo leidžiamas lietuviškas žurnalas ,,Girios aidas“. Išeivijoje V. Žemaitis išverčia ir išleidžia vertingą istorinį darbą 1559 m. Grigaliaus Valavičiaus Lietuvos ,,Girių revizijos“ didesnę dalį (pavadinta ,,Pietinė Lietuva“).

Pasaulinio garso lenkų istorikas J. Ochmanskis Vincą Žemaitį vertino kaip rūpestingą ir gilų Lietuvos bei Europos praeities tyrinėtoją.

Tad kartu su Vincu Žemaičiu pakeliaukime jo gyvenimo ir kūrybos takais.

Kerėjo ir žavėjo gimtinės miškeliai

Netoli gimtinės augusi Žaliosios giraitė buvo tapusi vaikystės pasakų karalija. Čia jis pažino ir tyrinėjo giraitėje augančius medžius ir krūmus. ,,Nepaprastai širdžiai malonų jausmą, akimis pasigėrėtiną vaizdą teikė giraitės kelelis. Juo eidamas galėjai kartoti Anykščių šilelio žodžius“, – vėliau teigs. Vinco tėvas mėgo sodinti medžius. V. Žemaitis rašė: ,,Galbūt šis iš tėvo paveldėta, praktiškai išreikšta meilė medžiui ar tas sąlytis su Žaliosios giraite mane paskatino tapti miškininku.“

Surengė pirmąjį Vasario 16-osios minėjimą Vilkaviškyje

Rengdamas Vasario 16-osios minėjimą, parengė renginio eigos tvarką. Po iškilmingų pamaldų surengta eisena su bažnyčios altorėliais ir vėliavomis drauge su bažnyčios choristais.

Eisenos priekyje, laikydamas tautinių spalvų vėliavą. jojo raitelis. Paskui jį – trimitininkas-vaidila. Paskui eisena su valdžios atstovais, orkestras. Iš šono jojo raitelis su tautinių spalvų karpiniais ant rankovių. V. Žemaitis prisimena: „Pirmiausiai pakviečiau aiškios tarties ir stipraus balso vyrą perskaityti Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės aktą. Po to trumpai paaiškinau perskaityto akto reikšmę visai Lietuvai. Lietuvą palyginau su pasakos karalaite, kurią nuožmus iš Rytų kaimynas rusas buvo 120 metų užmigdęs ir paguldęs į geležinį karstą.“

Siekdamas paskatinti patriotines nuotaikas, V. Žemaitis priminė, kad pirmeivių, atkūrusių Lietuvą,  gretose buvo vilkaviškiečiai dr. J. Basanavičius ir dr. V. Kudirka. ,,Todėl mes, vilkaviškiečiai, turime likti pavyzdžiu visur, kol neprikelsime į laisvę mūsų brangios Lietuvos“, – kalbą užbaigė V. Žemaitis.

Kaip Vištytis prisijungė prie Lietuvos

Vilkaviškio apskrities valdybos pasiųstas į Vištytį, V. Žemaitis turėjo surengti valsčiaus viršaičio rinkimus. Pretendavo su kandidatai: Biliavičius ir Kalvaitis.

Rinkimai pavirto kautynėmis tarp lenkuojančių ir į Lietuvą linkusių vištytiečių. ,,Vienas jų, išplėšęs statinį, kirto kitam. Akimirksniu minia nuplėšė ne tik tvoros statinius, bet ir balžienus… Prasidėjo mūšis“, – prisimena V. Žemaitis.

Prisijungti prie Vilkaviškio apskrities siekė ir  Vižainis, bet, pasak V. Žemaičio, ,,mūsų valdininkų nepaslankumas ar neapdairumas tai sukliudė.“

Žemaitis – Sūduvos istorikas

,,Kiekvieno lietuvio pareiga – pažinti visų baltų (aisčių) gimtinės istoriją, ypač tų genčių ir kraštų, kurie likimo buvo susiję su senąja Lietuva“, – rašė V. Žemaitis. Jo iniciatyva išvestas ir išleistas garsusis G. Valavičiaus veikalas, aprašęs  Lietuvos girias (išleistas 1579 m.) Pasak V. Žemaičio, XVI šimtmetis Lietuvai buvo reikšmingas ir lemtingas. Jį mena Oršos  mūšis 1514 m., kuriame nugalėta Maskvos kariuomenė. 1529 m. išleistas Lietuvos statutas. 1547 m. išspausdinta pirmoji lietuviška knyga ,,Mažvydo katekizmas“, 1569 m. Liublino unija, 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas. Šiuos įvykius papildo ir Gr. Valavičiaus Lietuvos girių aprašymas (1559 m.). Gr. Valavičius aprašo 41 medę (girią), kur nurodo daugelio girių plotus, jų ribas, einančias upėmis, keliais, ežerais ir raistais. Čia jis mini ir daugelį Sūduvos miestelių, kaimų dvarų pavadinimų (Pilviškiai, Keturvalakiai ir kt.). V. Žemaitis Gr. Valavičių pavadino ,,pirmuoju Lietuvos miškininku-rašytoju, lietuviu.“

Čikagoje 1964 m. išėjo V. Žemaičio veikalas ,,Sūduvos praeitis“. Jame apžvelgiama archeologinė, politinė bei istorinė Sūduvos praeitis. Be kita ko, V. Žemaitis turi atskirą nuomonę kai kuriais Lietuvos istorijos įvykiais. Jis rašo, jog ,,Kriavos“ (Krėvos) aktas – paprasčiausias falsifikatas.

Knygos autorius šventai įsitikinęs, jog „Sūduvos-Jotvos-Dainavos kraštas jau tūkstantį metų esąs kryžminėje rusų, vokiečių, lenkų ugnyje, nors ir daug nukentėjęs (plotu sumažėjęs), ne tik ištvėrė, bet ir tapo lietuvių tautinio atgimimo židiniu, davė lietuvių tautai bendrinę kalbą, ir, tikėkime, kad jis taps likimo grandimi, kuri sujungs Didžiąją ir Mažąją Lietuvą į vieną valstybinį kūną, kas sąjungoje su latvių tauta ir kitais kaimynais sudarys brolišką, stiprų politinį vienetą Laisvųjų Europos tautų šeimoje (federacijoje).“ V. Žemaitis dar 1964 m. išpranašavo Europos Sąjungą, kurioje suklestės Lietuva.

Lietuva – karalių žemė

Pats V. Žemaitis save įvardijo istorijos mėgėju. Tačiau jo įžvalgos daug gilesnės nei kai kurių lietuvių, o ypač lenkų istorikų darbuose. Jis ypač išsiskiria požiūriu į Lietuvos karalystės fenomeną. Pasak jo, „su viešai karaliumi vainikuotu Mindaugu (1253 m.) Lietuva tapo karalyste. Jam mirus niekas – nei jo įpėdiniams, nei Lietuvos valstybė – to titulo neatėmė. Visi Lietuvos valdovai, kurie po Mindaugo sėdėjo Vilniaus soste: Traidenis, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir pagaliau Vytautas, titulavosi ir buvo tituluojami Lietuvos karaliais, kaip visiškai savarankiški monarchai( …). Pagaliau pats Jogaila sutiko, kad Vytautas yra savarankiškas Lietuvos karalius ir tą titulą jam pripažino Šv. Romos imperijos imperatoriaus Žygimantas I“.

Didžiuoju kunigaikščiu Gediminą pirmą kartą pavadino XV a. lenkų istorikas J. Dlugošas. Tad Vincas Žemaitis rašo, jog „žinomo valstybės niekintojo ir menkintojo J. Dlugošo sprendimas istorikų buvo priimtas ir nekeičiamas.“ Su tuo nesutikdamas V. Žemaitis reikalauja istorinio teisingumo ,,Lietuvos didžiuosius kunigaikščius vadinti karaliais“. Nors V. Žemaitis nebuvo profesionalus istorikas, bet jo įžvalgos apie Lietuvos karalius buvo toliaregišoas. Vakarų civilizacijoje Lietuvos valdovai įvardijami rex, o slavai savo metraščiuose rašė didieji kunigaikščiai.

2019 m. ,,Vagos“ leidykla išleido literatūrologo prof. Algimanto Bučo veikalą ,,Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Šis istorinę reikšmę turintis veikalas skirtas senovės Lietuvos valdovų iki XV a. pr. istorinių titulų analizei.

Atlikto tyrimo išvados griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253-1263 m.) egzistavusią Lietuvos karalystę. Šio karališko titulo niekas nepanaikino,  tad Vytenis, Gediminas ir Vytautas turi atgauti karalių vardus.

Tai ir skelbė Vincas Žemaitis dar 1970 m. savo studijoje ,,Pavėluotas Lietuvos krikštas“, klausdamas ,,Kas grąžins garbę Lietuvos karaliams?“

Lietuvos girių puoselėtojas

Išeivijoje V. Žemaičio rūpesčiu per 19 metų išleisti 26 ,,Girių aido“ numeriai. Be straipsnių apie Lietuvos miškininkus ir girias, daug rašė istorinėmis temomis. 1952 m. pranašiškai skelbė: ,,Mes privalome sparčiai ruoštis tai valandai, kai Lietuva bus laisva. Turime šiam momentui pasiruošti visapusiškai: dvasiškai, profesiškai  ir organizuotai. Kad grįžę į tėvų, sesių, brolių krauju aplaistytą žemę sugebėtume atkurti žaliąsias girias, o šėtono nualintose žmonių širdyse mokėtume pasėti naują tikėjimo, vilties ir meilės grūdą.“

,,Girioje jaučiuosi lyg nuostabioje užburtoje pilyje, – rašė V. Žemaitis. – Pajutau jos pulsą, kvėpavimą ir svarbiausia – pasijuntu lietuvis esąs. Išgirstu skundų, kad priešai per amžius per girias mūsų tautą naikina, kraštą plėšia. Ir prašo, ir ragina mane giria žalioji ją, saugoti.“

Prasmingiausi ir kūrybingiausi Vinco Žemaičio gyvenimo ir veiklos metai susiję su Kazlų Rūdos miškų urėdija. Jaunas, ką tik mokslus Drezdene baigęs miškininkas, į Šalniškės kaimą, kuriame buvo Kazlų Rūdos urėdija, atvyko 1926 m. pradžioje. Daugiau kaip 30000 ha urėdijos plotus pradėjo tvarkyti naujoviškai, vadovaudamasis Vakarų Europoje įgytomis žiniomis.

Naujai pertvarkytos urėdijos girininkijose miškininkai tapo savųjų  plotų savininkais.

Daug sveikatos ir jėgų panaudojo gindamas Lietuvos girias, kovodamas su  brakonieriais, miško  pirkliais.

,,Aš ginu Lietuvą. Be miškų Lietuva tuojau pat mirs“, – kartodavo urėdas.

Šalniškės medelyne urėdas buvo užsimojęs išauginti daug įvairių sodmenų pakelėms apželdinti ir vaismedžių sodams įveisti.

Sūnaus Kęstučio Žemaičio rūpesčiu ir lėšomis Šalniškėjė pastatytas V. Žemaičiui ir Kazlų Rūdos urėdijai skirtas žemaitiškas koplytstulpis

Atminimo lenta tauraus miškininko atminimas įamžintas ir Kazlų Rūdoje.

V. Žemaičio rūpesčiu Kazlų Rūdoje iškilo naujas urėdijos pastatas ir šaulių namai. V. Žemaitis, kaip LMS (Lietuvos miškų sąjungos) pirmininkas, 1935 m. dalyvavo žemės ūkio rūmų suvažiavime, jo paskatintas miškotvarkininkas Antanas Laužadis parengė LMS vėliavos projektą.

Mirė Vincas Žemaitis 1983 m. vasario 15 d. Čikagoje.

Vinco Žemaičio vardu pavadinta Žaliosios pagrindinė mokykla. Klausučių seniūnija (seniūnė Gema Skystimienė) kartu su miškininko sūnumi kunigu Kęstučiu Žemaičiu saugo ir puoselėja Vinco Žemaičio istorinį paveldą, jo tėviškę ir atminimą.

Nuotraukoje: Lietuvos miškininkystės ,,girių karalius“ Vincas Žemaitis. (Iš leidinio ,,Nuo Šeimenos krantų,) 1931 metais.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite