Pirmadienis, lapkričio 12, 2018
Pagrindinis > Žmonės > Kūrėjas > Viktorija Kajokaitė: kūrybos esmė – dalintis meile

Viktorija Kajokaitė: kūrybos esmė – dalintis meile

 

…Jauna, žavinga ir be proto talentinga – tokia klišė, ko gero, būtų klijuotina prie daugelio merginų, kažkaip, kažkodėl (?) išdrįsusių save pateikti visuomenės „teismui“. Taip trumpai galima būtų pristatyti ir ją, profesionalią fotografę, muzikantę, dainų atlikėją, aktorystės meno mokslus bekremtančią studentę ir literatę Viktoriją KAJOKAITĘ (g. 1995 m.), kilusią iš Marijampolės. Vis tik čia norėtųsi stabtelti. Viktorija, gausiai apdovanota Dangaus, šias dovanas vertina ir puoselėja, nors jos ne tik fanfarų šviesą žada, bet ir begalinės kančios, vienatvės akimirkas, klaidžiojimą savo iliuzijų ir saviapgaulės labirintuose, iš kurių į šviesą ją nuolat išveda ta pati Dangaus duota kibirkštis – kūryba.

Paklūstant „vidinio varikliuko“ traukai

Gyvenimo kelias, kaip jau nuo mažens patyrė Viktorija, būtinai bus susijęs su menu: muzika, fotografija, literatūra, kitaip tariant, kitoks nei „normalių“ žmonių. „Visada traukė kažkokie keisti dalykai, kurių normaliai neįmanoma paaiškinti, – pasakoja mergina. – Labai domėjausi tuo, kas kitiems buvo visiškai neaktualu, jau nuo mažens traukė kažkoks vidinis varikliukas galvoti ne tik apie šį pasaulį, bet kad be jo yra dar kažkas daugiau ir stipriau… Pernelyg daug nepamenu, tačiau, bent jau iš tėvų pasakojimų, buvau ta, kuri mokėdavo atsidurti skirtingose vietose tuo pačiu metu. Žinoma, perkeltine prasme.“

Nors ir mėgdavusi vienatvę, su kitais žmonėmis mielai bendravusi: bendraudavo su kiemo draugais, broliais ir seserimis (Viktorija turi tris brolius ir dvi seseris), daug laiko praleisdavo kaime, stovyklose, taip pat labai bendraudavo su vaikų namų globos auklėtiniais.

Bet „vidinis varikliukas“ nenumaldomai vijo ją į jos pačios gyvenimo esmę, kurią dar mokyklos suole ji pati įvardijo penkiomis sritimis, vesiančiomis ją tolyn. Tos sritys – muzika, fotografija, scenos menas, filosofija ir psichologija. Bet vienu metu gali tik vieną rinktis, tad abiturientė Viktorija iš pradžių pasirinko fotografiją. Ir neprašovė! Nors tai – jokiu būdu ne galutinė stotelė…

Fotografija: kai šiluma ir įvairūs pojūčiai prasimuša net ir pro tamsius atspalvius

„Fotografija domėjausi jau labai seniai, – pasakoja Viktorija. – Dar pamenu pirmąsias savo ,,muilines“ , kurias laikydama džiūgavau kaip vaikas, fotografavau ir telefonu, o apie veidrodinį fotoaparatą tuo metu galėjau tik pasvajoti… O štai šiandien juos, veidrodinius, turiu net du!“

Vos 2014 m. baigusi Marijampolės Sūduvos gimnaziją, Viktorija pasuko į Kauno taikomosios dailės mokyklą studijuoti fotografijos. Dveji metai, mokantis fotografijos amato bei meno, davė labai daug. Be techninių žinių, tobulėjo fotografavimo įgūdžiai, didėjo įdomių pažinčių ratas, kol naujai iškepta profesionali fotografė (įgijo fotografo-laboranto laipsnį, tačiau ateityje norėtų pabaigti ir bakalauro studijas) iš fotografijos ėmė duoną valgyti. Asmeninės fotosesijos, įvairiausi renginiai (krikštynos, vestuvės, jubiliejai…), kuriuos įamžinti samdomas fotografas, tapo Viktorijos įprastu darbu, kuriam ji atsiduoda su meile – mat kitaip nemoka.

Šiuo metu merginos „įskaitoje“ – taip pat jau ir penkios personalinės fotografijos parodos. „Jos visos buvo tokios skirtingos… – sako fotografė. – Paskutinioji, visuomenei pristatyta 2016–08–12. Jos pavadinimas – ,,Ar nespalvotas pasaulis moka šypsotis?“ Į šį pavadinimo klausimą aš neatsakiau, nes norėjau, kad kiekvienas, atėjęs į parodą, atsakytų pats sau. Darbų pristatymas vyko Marijampolės kultūros centre, jau antrą kartą šioje vietoje rengiau savo personalinę parodą. Tarp pirmos ir penktos parodos matau žymų pasikeitimą savo fotografijose: pradėjau labiau pažinti save, naudoju mažiau spalvų nuotaikai išreikšti, matau daug daugiau, nei mačiau anksčiau, atradau širdžiai mielas temas, išmokau elgtis su technika, taip pat pradėjau vertinti save kritiškai. Didžiąją dalį nuotraukų darau baltai juodas. Vos dvidešimt ar trisdešimt procentų nuotraukų palieku spalvotas, išskyrus tuos atvejus, kai fotografuoju šventes, nes ten žmonės tikisi šilumos ir kiekvienos detalės išryškinimo. Kai lyginu save prieš keletą metų ir dabar, tai esu visiškas kontrastas pati sau: jeigu seniau dominuodavo sodrios, ryškios ir šiltos spalvos, dabar dominuoja tik tamsūs ir pilki atspalviai. Galbūt ši permaina įvyko tada, kai pati pajaučiau pasikeitimą savo viduje, kada pakito požiūris į gyvenimą, tam tikrose situacijose pradėjau elgtis visiškai kitaip? Fotografuodama nespalvotai noriu parodyti, kad šiluma ir įvairūs pojūčiai gali prasimušti net ir pro tamsius atspalvius.“

Viktorijai gera, kad fotografijos dėka yra labai didelės galimybės pasaulį galima matyti kitaip, nei dauguma žmonių mato, įamžinti tai, ko dauguma žmonių paprastai nemato. Tai menas? Talentinga mergina atsakytų kukliai: ėjimas link jo…

 „Jeigu reikėtų įvardinti mėgstamiausią temą ar žanrą, kurį aš labiausiai mėgstu, tai nedvejodama atsakyčiau du pirmas vietas užimančius fotografijos žanrus: reportažas ir autoportretas, – atvirauja fotografė. – Reportaže vyksta nesuvaidintos emocijos, akimirkos, trumpalaikiai įvykiai, vienetinės sekundės, kurios gali daugiau niekada nepasikartoti. Jos būna šilčiausios ir priimtiniausios žmogui, kadangi atskleidžia tikroviškumą, gyvumą, grynumą. Tokios nuotraukos priverčia anapus objektyvo švelniai nusišypsoti, o gal net prisiminti savos praeities įvykius, įsijausti į nuotraukos galią ir sukelti įvairių jausmų ar klausimų. O autoportretą labai mėgstu todėl, kad į save galiu pažiūrėti iš įvairiausių pozicijų. Be to, kompleksų nugalėjimas dingsta būtent čia, autoportrete, mat gali pamatyti save tokį, kokio netikėjai pamatysiant.“

„Fotografija man – tarsi oras, kuriuo kvėpuoju kiekvieną akimirką. Akys mato ir fiksuoja menkiausią krustelėjimą, o fotoaparatas stovi šalia ir laukia, kol rankos jį paims“, – reziumuoja savo patirtį šiame kelyje Viktorija.

„Muzika man yra kaip oras, be kurio uždusčiau“

Muzika, kaip dieviškųjų garsų harmonija, Viktoriją „pasisavino“ kone nuo kūdikystės. „Nuo pat mažens visada kartodavau, kai sesuo grodavo pianinu, – prisimena ji. – Iš klausos atkurdavau tą pačią melodiją. Jausdavau ritmą, šokau, dainavau – domino viskas.“ O ir sceną Viktorija pažino nuo pat mažumės: dar darželį lankanti muzikali mergaitė (muzikalumą, matyt, iš senelių paveldėjusi) buvo pastebėta, taigi šventės, renginukai neapsieidavo be mažosios dainininkės pasirodymų. „Pirmoji mano vaikystės daina buvo ,,Teka saulelė“ , kuri man labiausiai įsiminusi, ją atlikau darželyje, „prieš žmones“, – prisiminimais dalijasi Viktorija. – Scenoje vaidindavau, grodavau, šokdavau, dainuodavau, auklėtojos vaidinimams patikėdavo man svarbius vaidmenis…“

Su muzika ji ir užaugo. 7 metus lankė Marijampolės muzikos mokyklą, baigė fortepijono specialybę. Nuo 8 klasės, besimokant Marijampolės Sūduvos gimnazijoje, ją „pasigavo“ „Klevelis“, vadovaujamas Danutės Klevienės. Scena, scena, scena… – toks buvęs šis laikotarpis, o 2012 m. – didžioji scena: Viktorija tapo respublikinio konkurso „Dainų dainelė“ laureate!

„Kai atsistoju ant scenos, jaučiu, kad turiu atsiduoti visiškai ir nuoširdžiai, nes tik tada galėsiu perduoti savo mintis, tikslingai išreikšti emocijas, suvirpinti širdį… – sako Viktorija, kurios sceninė patirtis vis didėja. – Scenos jaudulys niekur nedingsta, jis keliauja su manimi. Kartais mes pasipykstame, kartais labai gerai sutariame – priklauso nuo to, ką nešiojuosi su savimi. Nusiraminti padeda šypsena, su ja daug lengviau gyventi, net jei ir kažkur labai skauda…“

Jau tuomet, besimokant Marijampolės Sūduvos gimnazijoje ir buvus šios mokymo įstaigos scenos ašimi, mokyklos garantuojamos scenos talentingai merginai neužteko: ji taip pat giedojo bažnyčios chore, o Alvito parapijoje (Vilkaviškio raj.) vargonininkavo, netgi buvo įkūrusi parapijos choriuką pati.

Viktorija skambina fortepijonu, groja gitara, suvalkietiškomis kanklėmis, šiek tiek būgnais. „Kai instrumentas man paklūsta, nežinau, ar tai įmanoma nusakyti žodžiais… – apie savo patirtį draugaujant su muzikos instrumentu kalba Viktorija, – bet tikriausiai tinkamiausi būtų tie, jog aš tuomet nebejaučiu, kad instrumentą valdau, nes atrodo, kad su juo susilieju, ir jis pradeda jausti mane lygiai taip pat, kaip aš jį jaučiu. Mums nereikia žodžių, viskas gaunasi savaime…“

„Muzika man yra kaip oras, be kurio uždusčiau, – sako Viktorija. – Neįsivaizduoju savęs ir visko, ką darau, be kiekviename mano žingsnyje esančio skambėjimo… Net atlikdama paprastus namų ruošos darbus, stipriai jaučiu kiekvieną garsą, kuris, rodos, pereina per mano gyslas ir teka vis gilyn, pakyla iki smegenų, ir jos pradeda kurti įvairiausias simfonijas.“

Daliniesi meile – pradedi tapti geresniu žmogumi

Lietuvių kalba, literatūra Viktorijai visada patiko, nors į knygų skaitymą įniko tik baigusi vidurinę mokyklą. Jau mokyklos suole pasireiškė ir literatūriniai Viktorijos bandymai: eilėraščiai, kurie vėliau virsdavo ir dainuojamąja poezija. Tiesa, savo kūrybos mergina ilgai buvo nelinkusi viešinti. Ne, ne kritikos baimė sulaikydavo, o baimė, kad kas nors pažiūrės į ją iš giliau, mat kūryba, pasak Viktorijos, – labai asmeniškas dalykas. O to asmeniškumo niekaip negali išvengti, kai savyje sukaupta, rodos, tiek daug, o dalintis lyg ir nėra su kuo… Tuomet, kai neturi kam pasipasakoti, lieka rašiklis ir popieriaus lapas – daugybė lapų… Nuo 2011 m. Viktorija ima rašyti dienoraštį. Jam, kaip artimiausiam draugui, išguldo visas savo svajones, lūkesčius, pastebėjimus, baimes, su juo tariasi, jam netgi priekaištauja, bet žino viena: jie – geriausi draugai (prirašiusi jau 15 sąsiuvinių 96 lapų apimties).

Štai tie dienoraščiai padėjo gimti knygai, kurią Viktorija pavadino „Draugystė su perfekcionistu“. Perfekcionistas – visur siekiantis tobulybės asmuo, bet per tą savo siekimą prarandantis netgi pačius svarbiausius dalykus: meilę, draugystę, supratimą… Ši dienoraščio tipo knyga – tai ir savotiškas paaugliams skirtas vadovėlis, padėsiantis kovoti su vidiniais demonais, kurie jauną žmogų apninka tuomet, kai trūksta meilės. „Meilė yra tarsi muzika, – sako Viktorija, – kurios melodija turėtų skambėti kiekviename žingsnyje. Jei skamba ir įmanoma sukurti visą simfoniją, atsiranda nuostabi harmonija, ir ta meilė išsikeroja po aplinką. Pasakyčiau taip pat, jog meilė yra paslaptis, ir tą prie tos paslapties visi vieni daugiau ar mažiau priliečia… Aš ypač jaučiu meilę, kai su kitais žmonėmis dalinuosi savo kūryba, kai galiu dovanoti tai, ką stipriai ištraukiu iš savo vidaus. Ir užtenka pamatyti žmonių žvilgsnį, emociją, šypseną… Tada pradedi suvokti, kad ,,pilnėja“ tavo vidus, ir kažkaip nesuprantamai pradedi tapti geresniu žmogumi…“

Su dėkingumu širdyje

Daugybe talentų apdovanota Viktorija viduje brandina išmintį, suvokdama seną kaip šis pasaulis tiesą: vienas lauke – ne karys, kitais žodžiais tariant, kad ir koks talentingas žmogus bebūtų, jo saviraiška neįmanoma be kitų žmonių pagalbos. Taigi ir talentinga mergina turi kam padėkoti. „Norėčiau padėkoti, – sako Viktorija, – Lilijai Kavaliauskienei ir Petrui Kajokui: žmonėms, kurie, net nebūdami šalia, buvo šalia, kai man to labiausiai reikėjo: šių žmonių širdys yra didžiulės, mokančios apkabinti net ir tada, kai patiems sunku. Taip pat noriu padėkoti Tėvams už didžiausią dovaną – gyvybę. Taip pat Danutei Klevienei ir Gintarui Petraškai – už dovanotą dar platesnį ir įdomesnį kelią link muzikos širdies. Dar labai ačiū Laimai Grigaitytei – už nuostabią išmintį, pagalbą, tikėjimą manimi ir gilius pokalbius.“

Talentingos merginos dėkingumas ir jos paprastas buvimas savimi – talento, arba Dangaus dovanų, įprasminimas čia, šioje žemėje, konkrečiu laiku, mat visa tai – iš meilės!

Asmeninio Viktorijos Kajokaitės archyvo nuotraukos.

jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

3 komentarai(-ų) “Viktorija Kajokaitė: kūrybos esmė – dalintis meile

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.