Penktadienis, lapkričio 16, 2018
Pagrindinis > Naujienos > Vieta, laikas ir saikas: kai baltas virsta juodu ir – atvirkščiai

Vieta, laikas ir saikas: kai baltas virsta juodu ir – atvirkščiai

 

Šįkart su Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistu gydytoju kardiologu Vitu VYŠNIAUSKU, puikiu savo srities specialistu bei žmogumi, kuris domisi ne vien medicina, visų laikų mokslu, bet ir dvasiniais, penkiais pojūčiais neapčiuopiamais dalykais, kalbamės apie gėrį ir blogį. Argi to reikia? – paklaustų ne vienas: juk ir taip aišku – gėris yra gėris, na, o blogis – blogis. Tikrai to nereikėtų, jeigu pasaulyje būtų tik dvi spalvos – juoda ir balta. Tuomet būtų labai lengva viską sudėlioti į tam skirtas lentynėles. Bet spalvų yra daug, dar daugiau atspalvių. Taigi ir gėris su blogiu dažnai tarp tų atspalvių taip pasiklysta, kad išties sunku atpažinti, kas yra kas…

Blogis slypi santykyje, ne materijoje

„Gėrio apibrėžimas būtų paprastas, – sako V. Vyšniauskas,  – tai teigiama žmogaus valios dorovinė išraiška. Dorovė filosofijoje – savarankiškas apsisprendimas ar pasirinkimas, kylantis ne iš asmeninių nuostatų ar tam tikrų taisyklių, bet visuomenės primestas apsisprendimas, aplinkos suponuotos taisyklės. Vis tik dorovė – ne pareiga, ne įstatymas, ne primetimas, ji kyla iš paties subjekto noro ar valios. Dorybė – etikos kategorija, kuri žymi individo dvasinį ar intelektualinį gebėjimą pasiekti ar puoselėti gėrį. Tai veiksmas, kuris yra nukreiptas į gėrio realizavimą.“  

Pasak gydytojo, medžiagos struktūra tiek mikro, tiek makro pasaulyje pati savaime yra gėris. Tai iliustruoja ir Pradžios knyga (Senasis Testamentas), kur po kiekvienos pasaulio kūrimo dienos Dievas teigęs, kad buvo labai gera, matęs, kad viskas yra gera. Apskritai visa Dievo kūryba yra gėris. Blogis atsiranda tada, kai atsiranda intelektas, mąstymas, santykis. Blogis pirmiausiai reiškiasi mąstyme, paskui veikloje, paskui – bendravime. Filosofine prasme blogis – gėrio priešingybė, tai, kas dorovės požiūriu yra atmestina. „Blogis slypi santykyje, ne materijoje“, – akcentuoja V. Vyšniauskas. Kodėl blogis didėjo? Gyvybei amžių tėkmėje reikėjo išsilaikyti, išgyventi, maitintis, ilsėtis. Visa tai pasiekti gamtoje vien gėrio neužtenka. Evoliucijos variklis – priešybių vienybė ir kova. Jei nori pats maitintis – žudai kitą, jei nori didesnės teritorijos, kažką išveji. Tai reikalauja tam tikro aštrumo, jėgos, nes tik stipriausias išlieka, o silpnas išnyksta, todėl kitos būtybės tavo atžvilgiu neša blogį. Liaudies išmintis sako: „Žuvis – kur giliau, žmogus – kur geriau“, ir tai atspindi tą pačią išlikimo tiesą.

Vieta, laikas ir saikas

Vertinant blogį ir gėrį, anot gydytojo, labai svarbu vieta, laikas ir saikas. Medicininis pavyzdys: visi vaistai yra nuodai, ir visi nuodai yra vaistai. Atrinkti, kada, kokia dozė gydo, kokia žudo – tai ir yra gėrio ar blogio tiesioginė išraiška. O štai ir socialinis pavyzdys: „Darbas išlaisvina!“ Kaip groteskiškai beskambėtų, šis šūkis buvo panaudotas Aušvencimo koncentracijos stovykloje, ir tai jau turėjo visiškai kitokią prasmę. Tai fetišizmas, spjovimas moralę, dorovę, cinizmas, mat tai darbas žudyti…

Gėris virsta blogiu ir tyomet, kai juo piktnaudžiaujama, ypač tarpusavio santykiuose. Pavyzdžiui, tik kvailys pasakys, jog rūpintis neįgaliais yra blogis. O kai prieš rinkimus kandidatas vežioja senukus, su dovanomis lanko neįgaliuosius, jis viso labo kaupia sau gėrio kapitalą, nieko bendro neturintį su tikruoju gėriu. Kitas pavyzdys. Žmogus neteko darbo. Tai – blogis, kuriam įveikti kurį laiką padeda pašalpų sistema. Bet būna, kad tos pašalpos virsta šiurkščiu piktnaudžiavimu gėriu, kai žmogus visiškai nededa pastangų susirasti darbo, o gyvena vien reikalaudamas pašalpų.

„O kartais blogio pavidale slypi gėris, – sako V. Vyšniauskas, – kartais būtent blogis būna labiau pamokantis nei nenuoširdžiai paskubomis atbumbėta malda.“ Pavyzdžiui, mirtis – vienareikšmiškai blogis? Tikrai ne. Kaip teigė Platonas, ji, mirtis, ateina ir nepasilieka, iškart jos veiksmas tampa praeitimi. Pirmieji gydytojai labai daug išmokdavo būtent iš mirties – tokiais atvejais mirtis tarnauja gyvybei, gėriui, taigi net mirtis gali būti gera.

Kartais reikia blogio, balagano, kad prasivėdintum nuo per didelio minties apsėdimo (baliai, vakarėliai), mat net ir vien gėrio apsėdimas veda į blogį. Pavyzdžiui, niekas neginčytų, jog keiktis – blogai. Tačiau kartais būtent išsprūdęs keiksmažodis sustabdo chaosą, su juo išsilieja susikaupusi įtampa. Net ir Šventajame Rašte yra keiksmažodžių: apaštalas Paulius vyriausiąjį kunigą išvadina pabalinta siena, reikalui esant, pasako: „Kvaily, tu!“, o „Laiške galatams“, pritrūkęs kantrybės  besiginčydamas  su fariziejais apie apipjaustymą,  apaštalas tiesiai šviesiai rėžia, „kad jie, fariziejai, ne tik apsipjaustytų, bet.. visai nusipjautų“.

Nereikia ir negalima pataikauti blogiui

Kaip greitai gėris gali virsti blogiu, gydytojas iliustruoja kone kasdiene situacija: štai stengiesi būti geras, padėti, išlaikyti dorovę, bet ateina koks viršininkėlis, dėl niekų kabinasi prie tavęs, tave žemina, paisto niekus. Tu jam tiesiai atsakai: „Tu – smulkus niekšelis!“ Ir to užtenka, kad prasidėtų kerštas, blogio – gėrio kaita.

Būnant tarp kitų žmonių, esant veikiamam aplinkos, dažnai būna sudėtinga išlaikyti vidinį gėrį. Fenotipas (organizmo savybių, požymių, sandaros struktūrų ir funkcijų visuma, susidariusi per jo individualaus vystymosi procesą) į aplinką, kuri yra bloga, reaguoja įvairiai: 1) aplinka slopina gėrį, verčia žmogų pasiduoti blogio bangai (silpnas gėris), 2) žmogus priešinasi blogiui, kovoja, kad sumažintų jo laipsnį (stiprus gėris), 3) žmogus pasiaukoja dėl gėrio (labai stiprus gėrio pradas), 4) žmogus išeina iš blogio nugalėtoju, sunaikina jį, pasėja gėrį. Dažnai toks žmogus charizmatiškas (charizma – kaip aukščiausias gėris, nepelnyta malonė, dovana), o 70–80 proc. visuomenės sudaro vadinamasis vidutinysis sluoksnis, kuris, deja, dažniausiai plaukia pasroviui…

„Lex talionis“ – keršto įstatymas (Hamurabio kodeksas, vienas seniausių pasaulio teisynų) kalba: kas sužalotų artimą, padaryti jam tą patį, ką jis padarė artimam savo (žaizda už žaizdą). Naujieji laikai tokių įstatymų nesilaiko, čia vadovaujamasi nuostata nemokėti piktumu už pikta: nereikia ir negalima pataikauti blogiui (atmokėdamas žaizda už žaizdą, tiesiog didini blogio lauką, taigi pataikauji jam). Taigi keršto įstatymas mūsų teisėje išlikęs kitokia, daug švelnesne forma.

Gėrio ir blogio kova medicinoje

Gėrio ir blogio kovą V. Vyšniauskas mato kasdieniame savo, kaip mediko, darbe, mat liga – tai blogis, kuris į kovą iškviečia pacientą. Medicina, teigia pašnekovas, į pradinę būklę, buvusią iki ligos, nesugrąžina. Buvo uždegimas, užgijo ir nieko nepasikeitė? Ne, jis paliko pėdsakus. Taigi visos medicinos procedūros – vienareikšmiškai – ir gėris, ir… blogis. Štai, pavyzdžiui, baisi liga – vėžys. Vėžio ląstelė – „pasiklydusi“ ląstelė. Gėris tampa blogiu: ta pati geroji ląstelė „pasiklydo“, o paklydusi tapo savarankiška, pradėjo engti buvusį šeimininką, nepasiduoda ji vadovavimui, bet iš organizmo ima viską…

Gydytojas, kalbėdamas su pacientu, kenčiančiu dėl pašlijusios sveikatos, sako: „Keisk mitybą, gyvenimo būdą…“, mat netinkamas gyvenimo būdas – blogis, prišaukiantis ligas, silpninantis apsaugines jėgas. Žmogaus apsauginės jėgos – humoralinis ir ląstelinis imunitetas. Kuo žmogaus didesnis vidinis pasipriešinimas ligai, tuo liga silpnesnė. Tokie atvejai vadinami savaiminiu išgijimu.

Deja, kaip liūdnai juokauja V. Vyšniauskas, medicinos tikslumas – trečias nuo galo po religijos ir astrologijos: kišamės į žmogaus organizmą, daug ko nežinodami. Štai prieš kurį laiką visi garsiai rėkė, kad riebalai – blogis, skatinantis senėjimą, o angliavandeniai – gėris. Šių metų duomenimis, tie, kas laikosi angliavandenių dietos, greičiau išmiršta nei tie, kurie laikosi riebalinės dietos…

Autorės nuotrakoje – Vitas Vyšniauskas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.