Pagrindinis > Žmonės > Nuomonių kaleidoskopas > Vieša žinia „Facebook‘e“: „Šiandien aš mirsiu“. Kaip reaguoti?

Vieša žinia „Facebook‘e“: „Šiandien aš mirsiu“. Kaip reaguoti?

 

Kasdienybėje netrūksta situacijų, kurios net ir subrendusiam, daug šilta ir šalta mačiusiam žmogui atrodo kaip naujos ir netikėtai išmuša iš įprastų vėžių. Štai pasakoja pusamžė marijampolietė: „Vieną vėlų vakarą, sėdėdama prie kompiuterio, pasidomiu, kas naujo socialiniame tinklalapyje „Facebook“, ir mane ištinka šokas. Viena mergina iš mano puslapio draugų rato savo „sienoje“ užrašiusi: „Šiandien aš mirsiu“. Ir viskas. Mano veidas suakmenėja. Širdis pradeda daužytis lyg pamačius didžiausią pabaisą, nuo kurios įnirtingai slėpiausi. Mintys tarsi sustingsta. Po kelių akimirkų pamažu pradeda grįžti sveika nuovoka… Reikia kažką daryti! Bet mudvi su ta mergina ne tokios artimos, aš net neturiu jos telefono numerio, tad puolu skambinti jos draugei. Toji… pradeda juoktis! „Nekreipkite dėmesio – čia tik jaunimo „prikolas“, nieko rimto. Taip įprasta – čia juk ne realybė, o virtualus pasaulis. Kas ką nori, tas tą rašo – pagal nuotaiką.“ Miegoti nuėjau nerami.“

Kaip jaustumėtės ir elgtumėtės aptikę tokią „nuotaiką“?

 Mantas SAKALAUSKAS, Marijampolės marijonų gimnazijos abiturientas:

– Aš visai neseniai irgi mačiau „Facebook‘e“ kažką panašaus – gal „šiandien mano laidotuvės“. Nereagavau niekaip, nes dažnai taip būna. Ypač mėgsta kažką panašaus parašyti visai jaunos merginos, paauglės. Nemanau, kad tai rimta. Gal kol dar niekas iš artimųjų taip nepadarė, tai ir neatrodo, kad po tokio viešo pranešimo įvyks tragedija. Sakyčiau, tai tik akimirkos nuotaika. Dauguma šiame socialiniame tinkle rašo bet ką – tik tam, kad rašytų. Kad atkreiptų į save dėmesį. Taip rašinėja „įdomesni“ žmonės. Matyt, jie išties turi kažkokių problemų. Protaujantis žmogus pirmiau pagalvoja, tada parašo.

Dalė MEKIONYTĖ, Sangrūdos gimnazijos (Kalvarijos sav.) mokytoja:

 – Gavusi ar pamačiusi tokio turinio pažįstamo žmogaus žinutę ir pirmiausia susitvarkiusi su savo emocijomis, skubiai susisiekčiau su tuo žmogumi (skambinčiau, eičiau į namus, garažą, darbą…) ar su jo šeimos nariais, draugais, pažįstamais, kaimynais… Su bet kuo, kas jį pažįsta ir gali žinoti jo buvimo vietą. Tokiais pranešimais (deklaracijomis) nejuokaujama!

Aurimas MAKAUSKAS, marijampolietis, Vilniaus universiteto matematikos specialybės studentas:

– Gausios informacijos amžiuje gyvename, sunku atsirinkti tarp laikraščių, žurnalų ar interneto portalų, kur kas tiesą sako, kur kas meluoja, todėl į tokią žinutę nekreipčiau dėmesio. Žmonių nuotaikų kaita – kaip dangaus spalva: čia saulė šviečia, čia jau apsiniaukę. Dažniausiai tokiais būdais žmogus nori tik į save atkreipti kitų dėmesį (žinoma, yra ir išimčių, kai dėmesys ir pagalba išgelbsti gyvybę). Manau, jeigu žmogus tikrai bus pasiryžęs išeiti iš gyvenimo, tai jis nieko nerašinės ant „sienos“, o tai ir padarys. Taip, negalime likti visai abejingi tokiose situacijose, bet ir nekaltinkime savęs – visuomet nebūsime detektyvai ar psichologai. Kartą, kai buvau išvykęs studijuoti į Graikiją, Atėnų pagrindinėje aikštėje, prie fontano, laukiau draugo. Staiga prie fontano priėjo nepažįstamas žmogelis, išsitraukė juodą kryžių, peržegnojo fontano vandenį ir ėmė jį rankom semti bei gerti, tada atsisuko į mane ir pasakė, kad šiandien jis ruošiasi mirti. Užkabino kryžių, kuriuo žegnojo vandenį, man ant kaklo ir pasakė, jog tai jo dovana man – prieš jo mirtį. Tai šokiravo, bet iš užsimezgusio mūsų pokalbio supratau, kad žmogus tik siekė mano, kitataučio, dėmesio, norėjo pasikalbėti.

Giedrė SUJETAITĖ, marijampolietė, Anglijoje studijuojanti psichologiją:

– Esu gavusi tokią žinutę „Facebook'e“ ir aš. Bet tuo metu nesureagavau, pagalvojau – žaidžia. Tačiau pastarųjų savaičių įvykiai Lietuvoje ir savižudybių statistika rodo, kad negalima tokių užrašų laikyti žaidimu. Juk po žaidimu gali slypėti juodos mintys, tragiškas sprendimas. Dabar aš jau atsakyčiau ar bent imčiau domėtis tuo žmogumi – ar jam tikrai reikia pagalbos. Kiekvieno žmogaus bent menkiausia pastanga gali įkvėpti kitam vilties, jog yra dėl ko gyventi. Apie tai būtina kalbėti. O mąstymas, kad nekalbėdamas apie tai padedi, nes neskatini, manau, yra netinkamas. Nekalbėdami neišmoksime ir neišmokysime apie tai negalvoti.

Vytautas NACIKŪNAS, Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras:

– Jeigu pažinočiau žmogų, kuris parašė tokį kraupų sakinį, stengčiausi skubiai patikrinti ir sužinoti, kur jis yra, ką veikia, kaip jaučiasi, kokia situacija. Labai svarbu pradėti pokalbį. Jeigu žmogus tikrai turi dvasinių problemų, paskatinčiau jį kreiptis į psichologą. Ypač mokyklinio amžiaus žmogų, nes žinau, kad mokyklose yra psichologų, ir moksleiviai jais pasitiki. O kasdienybėje yra įvairiausių situacijų, ir kai kurios net netikėtai gali sukelti tokią, atrodytų, beviltišką būseną. Gal paaiškėtų, kad tas užrašas buvo tik pokštas, bet mano, dirbančio tokį darbą ir žinančio įvairių nutikimų, požiūris į tai vis tiek būtų atsakingas. Kitą kartą, nekreipęs dėmesio, gali labai nustebti ir graužti save. Manau, jaunimas turi daug problemų, bet arba jų tiesiog neatpažįsta, arba nedrįsta apie jas kalbėti.

Vilma VĖLYVIENĖ, marijampolietė psichologė:

– Būtina reaguoti į tokią žinią – juokauja ar ne, ne tai svarbu. Manau, kad tie, kurie taip juokauja, vienaip ar kitaip siunčia signalą (nors ir netiesiogiai) apie savo liūdesį, dažniausiai – vienatvę. (Pasirodo, ir neseniai anapilin išėjusį garsų Lietuvos aktorių kolegos matė kaip itin vienišą.) Sakoma, nieko nėra tikresnio kaip juokais pasakyti dalykai. Todėl visada reikia reaguoti į rimtesnes ar užmaskuotas savižudybės užuominas. Geriau sureaguoti net ir į nerimtai atrodančius gąsdinimus, negu po to gyventi su kaltės jausmu, kad nematei, nedarei, nepadėjai. Mitas yra tai, jog tas, kas nori nusižudyti, apie tai neužsimena. Užsimena, ir artimiesiems būna matomas pasikeitęs elgesys, bet tai dažnai pamatome jau tik atgaline data – kad buvo ir tas, ir kitas ženklas (pasikartojantys pamąstymai mirties tema, išsprūdusios frazės: „kai aš numirsiu“, „kai manęs neliks“…), bet jų neperskaitėme. Manau, mūsų kasdienybėje per mažai skiriama dėmesio plačiai papasakoti ar parašyti apie tuos žmones, kurie savo sunkumus įveikė kitaip.

Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų ir redakcijos archyvo nuotraukos.

Nr. 17 (21), 2013 m. balandžio 27–gegužės 3 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE