Ką daryti? Ši mintis gali kilti galvoje, kuri išsiblaivė nuo iliuzionistinių narkotikų. Kaip atgauti tą išsvajotąją tikrą laisvę? Juk kartą atmerkęs akis žmogus jau niekad nesutiks savo noru būti aklas – jis ieškos ir nenurims. Visą tą situaciją gražiai aprašė Ričardas Bachas (Richard Bach) savo knygoje „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Knygelė plona, rekomenduoju paskaityti*4 . Cituoju gabaliuką iš tos knygos: „ –… ateis diena, Džonatanai Livingstonai Žuvėdra, kada tu suprasi, jog neatsakingai elgdamasis neprasimaitinsi. Gyvenimas nesuprantamas, jo prasmės suvokti mes negalime; mes žinome tik viena – atsiradome šiame pasaulyje tam, kad valgytume ir kiek įmanoma ilgiau gyventume.
Žuvėdra niekada neprieštarauja Būrio Tarybai, bet Džonatano balsas suskambėjo garsiai:
– Neatsakingai elgiausi? Broliai mano! – sušuko jis. – Kas atsakingesnis už tą žuvėdrą, kuri suranda gyvenimo prasmę, kuri siekia aukščiausio tikslo? Tūkstančius metų mes ieškome žuvų galvų, bet dabar man paaiškėjo, kam gyvename tam, kad pažintume, atrastume, išsivaduotume! Duokit man galimybę, leiskit man parodyti, ką atradau…
Būrys tarytum suakmenėjo.
– Tu mums daugiau ne brolis, – nutęsė žuvėdrų choras, ir visos sykiu užsikimšo ausis ir atsuko jam nugaras.
Likusias savo gyvenimo dienas Džonatanas Žuvėdra praleido vienas, nuskridęs net už Tolimųjų Uolų. Ne vienatvė jam slėgė širdį, bet tai, kad kitos žuvėdros nepanoro suprasti, kaip nuostabiai džiugu skraidyti; jos nepanoro atsimerkti ir pamatyti.
Kiekvieną dieną jis sužinodavo ką nors nauja. Jis patyrė, kad suteikęs kūnui aptakią formą gali nerti labai dideliu greičiu ir pasigauti reto skanumo žuvį iš tų, kurios plaukioja dešimties pėdų gelmėje: jo gyvybė visai nebepriklausė nuo žvejų laivų ar sužiedėjusios duonos kąsnelio….“
Taip, išeitis yra. Reikia siekti to, ko apmokestinti dar neįsigudrino niekas. Tegu pabando apmokestinti vidinį žmogaus pasaulį, dvasinį tobulėjimą, vidines projekcijas ir t.t. Norint tapti laisvais žmonėmis, reikia pakeisti savo dėmesio projekciją iš materialiųjų dalykų į dvasinius arba nematerialius. Nes mus paverčia vergais ir prikausto grandinėm vienintelis dalykas – mūsų norai, suprojektuoti į materialųjį pradą. Tai grandinės, kurios laiko vergą prikaustytą prie anglių šachtos urvo. [bar id=”14607″] Norai – tai vergvaldžių įrankiai ir visų kančių bei depresijų priežastis. Išminčiai pataria: jei negali pakeisti situacijos, į kurią papuolei, pakeisk požiūrį į ją. Paradoksas, bet kai kurie kaliniai yra daug laisvesni už absoliučią daugumą laisvųjų, mat pakeitę požiūrį į problemą ir išsivadavę iš jos.
Taigi, viskas priklauso nuo požiūrio, nuo to požiūrio taško, į kurį surenki savąjį AŠ. Tereikia tik pakeisti požiūrį, ir atsivers naujosios platybės. Įsivaizduokime aukštesnio dvasinio lygmens pilietį, kuris „nulipęs“ nuo jam primestos iliuzijos adatos. Jis nepažeidžiamas. Jam beveik nieko nereikia iš šio pasaulio. Nepainiokite to su depresijos sukelta apatija: tik iš išorės panašu, bet iš vidaus – ne. Tas „prasilukštenęs“ pilietis turi visą vidinę pilnatvę, pilnas vidinio džiaugsmo, kuris liejasi pro kraštus, jis visą save suprojektavęs į vidinius dalykus. Jis beveik nevartoja, nes kūno poreikiams palaikyti tereikia 4–6 dienų fizinio darbo per mėnesį. O patobulėjus galima išsiversti ir su 1 diena. Ką su tokiu valdžia gali padaryti? Kaip „skūrą“ nuo jo nulupti? Ogi niekaip – jis neturi ką prarasti!
Romas ŠIMANAUSKAS
Išnašos:
*1 sofistika [gr. sophistikē – gudravimo menas]: 1. sen. Graikijos auklėjimo, švietimo ir filosofijos kryptis, kuriai būdinga individualizmas, sensualizmas, reliatyvizmas, rel. ir etinių vertybių, visuom. santvarkos kritika;2. Romos imperijos laikotarpio gr. literatūros srovė; būdinga senųjų siužetų perdirbinėjimas, rel. patriotiniai, buitiniai ir nuotykių motyvai; 3. sofizmų vartojimas norint įrodyti melagingą tezę. Šaltinis – http://www.tzz.lt/s/sofistika
*2 skaldyk ir valdyk! (lot. Divide et impera) apie pavaldinių, soc. grupių ar valstybių kiršinimą, kad kiršintojui būtų lengviau jomis manipuliuoti. Manoma, kad toks buvęs sen. Romos vidaus politikos devizas, nors niekur neužrašytas. Pirmasis, pavartojęs šios reikšmės posakį, buvo intrigomis garsėjęs Prancūzijos karalius Liudvikas XI (Louis XI, 1423–1483), pasakęs diviser pour regner ‘skaldyk, kad valdytum’. Lotynišką posakį išpopuliarinęs prancūzų ekonomistas ir filosofas P. Prudonas (Pierre-Joseph Proudhon, 1809–1865) knygoje „Kas yra nuosavybė?“, kurioje jis ironizuoja: „Divide et impera – skaldyk, ir galėsi įsakinėti; skaldyk, ir turtėsi; skaldyk, ir mulkinsi žmones, temdysi jiems protą, tyčiosies iš teisingumo!“.
*3 baudžiava https://lt.wikipedia.org/wiki/Baud%C5%BEiava
*4„Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ http://www.taikoskelias.lt/aikido_files/zuvedra.htm
Straipsniai straipsniai.org