Mėgstantys keliauti tikrai žino, kad beveik kiekviena šalis turi savo „Veneciją“: „Vokietijos Venecija“ – Šprės upė, išsibėgiojanti į daugybę mažų upeliukų, kurie teka per miškus, civilizacijos nepaliestas pievas; Lenkiškoji Venecija – Augustavas, besididžiuojantis savo kanalų sistema; Setas – miestas pietų Prancūzijoje, prie Viduržemio jūros, žinomas kaip Prancūziškoji Venecija; „Šiaurės Venecija“ arba „Venecija iš Nyderlandų“ vadinamas Giethoornas – ramus, mažas ir žavus Olandijos miestelis; Lietuva savąja Venecija vadina Mingės kaimą, esantį Nemuno deltos regioniniame parke.
Visų „Venecijų“ nebeišvardinsiu – šį kartą kviečiu į tą vienintelę ir tikrąją Veneciją Italijoje, Veneto regiono sostinę. Tai – miestas, įkurtas V a. Venecijos įlankoje ir išsidėstęs ant 118 dumblinų Adrijos jūros lagūnos salelių. Venecijoje yra apie 150 kanalų, kuriuos jungia net 400 tiltų. Įdomu tai, kad kiekviena gatvelė turi savo tiltelį – ne šiaip kokį, o gražiai išriestą kuprele. Pastatai stovi ant alpinio maumedžio polių – ši mediena ypač atspari puvimui. Automobilių čia labai mažai, didžiausias transporto srautas – kanaluose: didesni ar mažesni laivai, gondolos, vandens autobusai.
Bėgant metams, kadaise buvęs mažas žvejų kaimelis tapo reikšmingu ir svarbiu prekybos miestu šiaurės Italijoje ir rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje. Nuostabaus grožio Venecija 1987 m. įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Venecijoje dar visai neseniai buvo priskaičiuojama 60 tūkstančių gyventojų, o 2007 m. surašymo duomenimis joje liko tik 48 tūkstančių. Kas dieną daugelis venecijiečių dirbti vyksta į žemyną – Venecijoje likusieji sukasi turizmo sferoje. Miestą kas metai aplanko daugiau kaip 30 tūkstančių turistų. Vieni jame užsibūna savaitėmis ar mėnesiais, kiti, pasigrožėję miesto architektūra bei pasiplaukioję gondolomis, jau vakarop patraukia žemyno link. Venecija turistus priimti pasiruošusi ištisus metus. Čia priskaičiuojama apie 450 suvenyrų parduotuvių, kuriose dirba beveik pusė miesto gyventojų. Pramogų taip pat netrūksta. Unikali ir jokiame kitame mieste nesutinkama pramoga – pasiplaukiojimas gondolomis, kurias vairuoja įgudę gondolininkai. Venecijoje jų yra 425 – šis skaičius nesikeičia – vienam išėjus į pensiją jį kaipmat pakeičia kitas. Tai – vyriška, prestižinė profesija. Reikia paminėti, kad gondolomis naudojasi tik turistai arba vietiniai gyventojai vestuvių bei kitų švenčių proga. Ši paslauga ne iš pigiųjų – apie 40 min. pasiplaukiojimas gondola kainuoja 80 eurų. Tiesa, vienoje gondoloje gali plaukti iki 6 žmonių kompanija: suradus draugiją, pajusti Venecijos gyvenimo pulsą – visai priimtinos išlaidos. Beje, iš praplaukiančių gondolų dažnai gali išgirsti gyvai atliekamas itališkas dainas. Argi, tai ne nuostabu? Argi, tai ne romantiška?
Venecijos gyventojai naudojasi vandens autobusais, kurie reguliariai plaukioja miesto kanalais ir pageidaujančius plukdo į netoliese esančias salas – jų paslaugų kainos ženkliai mažesnės nei plaukimo gondolomis. Pavėžėti jus gali ir nedidelės privačios valtelės, kurių čia apstu. Didžiausias vandens transporto srautas – Didžiajame kanale. Tai – Venecijos gondolų greitkelis, vingiuojantis apie 4 km per visą miestą. Juo kursuoja vandens autobusai, skrieja gelbėjimų tarnybų – greitosios pagalbos, gaisrinės, policijos – motorizuoti laiveliai. Didžiuoju kanalu perplaukti miestą užtrunka vos 30 minučių, tačiau pamatyti prie jo įsikūrusius pastatys iš tiesų verta. Jie mena miesto pradžią. Tai – anuomet buvusių įtakingiausių ir turtingiausių venecijiečių šeimų namai, kuriuose šiuo metu įsikūrę muziejai, miesto įstaigos, viešbučiai.
Didžiojo kanalo abu krantus savo glėbyje apglėbęs laiko Rialto tiltas, pastatytas XVI a. pabaigoje. Dengtas architektūrinis statinys, susiliejęs su krantinėje esančiais pastatais, dažnai pasitarnauja kaip kvieslys į tarptautinius renginius – ant jo puikuojasi parodų ir koncertų grandiozinės reklaminės iškabos. Tiltą galima apžiūrėti ir nuo krantinių, tačiau plaukiant kanalu jis dar įspūdingesnis. Teigiama, kad Rialto tiltas pats seniausias Venecijoje bei labiausiai lankomas turistų. Jis tapęs miesto simboliu, kurį tikriausia kiekvienas iš mūsų esame matę ant turistinių atvirukų.
Venecijoje gausybė rūmų, muziejų, bažnyčių, kur galima pasigrožėti žinomų menininkų darbais. Siauros miesto gatvelės užburia atvykusį turistą ir jį… paklaidina. Sakoma, kad ir geriausiais mokantis skaityti žemėlapius bei puikiai besiorientuojantis aplinkoje vis tiek pasiklys šiame mieste. Ir nežinia kas tai įtakoja: siaurų gatvelių labirintų panašumas, parduotuvių vitrinose besipuikuojančios karnavalinės kaukės, nėrinių ir išsiuvinėtų grožybių iš Burano bei skaidriausio krištolo ar stiklo dirbinių iš Murano — dviejų lagūnos salų – gausa. Tikriausia – viskas viename. Tačiau, klaidžiojant Venecijos senamiesčio gatvėmis, kurias jungia vis kitoks kuprotas tiltelis, visai nesigėdini savo žioplumo ir nepyksti pasiklydęs, nes būtent todėl surandi ir pamatai visa tai, ko būtum kitaip ir nepamatęs.
Mano pažintis su Venecija prasidėjo Šv. Morkaus aikštėje – netoli jos prisišvartavo iš žemyno atplukdęs laivelis. Pirmas įspūdis – begalės žmonių, didžiulis šurmulys, kiek atsainoki ir vangūs suvenyrus siūlantys prekeiviai. Šv. Morkaus aikštė – didžiulė, turistų labai mėgstama, pati svarbiausia miesto aikštė. Napoleonas ją kadaise pavadino „elegantiškiausia Europos svetaine“. Joje – gausybė kavinių, turistų ir … balandžių. Pastarieji drąsiai vaikštinėja tarp žmonių, išsiprašydami skanesnį bandelės gabalėlį, maudosi prie seno aikštės šulinio palietoje balutėje, paskui pakyla, didžiuliais būriais suka ratus virš Šv. Morkaus bazilikos bei Dožų rūmų. Toks jausmas, kad vietos šioje aikštėje užtenka visiems. Žmonių čia – ypač daug, kišenvagių – taip pat. Todėl nereikėtų ilgėliau užsižiopsoti į nerūpestingus ir karališkai vaikštinėjančius ar sklandančius balandžius…
Šv. Morkaus aikštėje yra kur akis paganyti. Dožų rūmai – vienas iš Venecijos miesto simbolių. XIV-XV a. juose buvo įsikūrusi miesto valdžia. Todėl visai nenuostabu, kad rūmuose gyvena Venecijos istorija, sklando kultūros ir meno dvasia: čia galima pamatyti žymiausių to meto tapytojų dekoruotus kambarius ir sales, primenančias apie Venecijos klestėjimą, pristatančias miestą kaip labai turtingą, turintį subtilaus meninį skonį.
Dožų rūmai su buvusiu kalėjimu sujungti tilteliu, vadinamu „Atodūsių tiltu“. Manoma, kad toks pavadinimas „prigijo“ dėl juo į kalėjimą vedamų kalinių paskutinių atodūsių laisvėje. Kalbama, kad nuteistieji ant šio tiltelio paskutinį kartą įkvėpdavo gryno oro ir atsisveikindavo su laisve, saule, o dažnai ir su gyvenimu. Į egzekucijos vietą vedamiems nuteistiesiems vaizdas nuo šio tiltelio būdavo paskutinis. Galbūt todėl dauguma skulptūrų ant jo pavaizduotos liūdnais arba piktais veidais.
Venecijoje yra apie du šimtai bažnyčių. Viena populiariausių ir lankomiausių – Šv. Morkaus bazilika. Tai pagrindinė miesto šventovė, kuri puošia Šv. Morkaus aikštę: tiek fasadas, tiek kupolai bei sienos gausiai išpuošti mozaikomis, atspindinčiomis bizantinio meno tradicijas. Įspūdingas bažnyčios vidus – gausu nuostabių mozaikų, vaizduojančių šventųjų gyvenimą. Žvilgsnį prikausto auksu ir brangakmeniais išpuoštas bazilikos altorius, vadinamas Aukso altorius. Bazilikos lobyne sukaupta bažnytinių vertybių ir brangakmenių kolekcija, kurioje saugoma daugiau kaip 100 relikvijų. Viena svarbiausia iš jų – šv. Morkaus palaikai. Šventasis – kilimo iš Venecijos, nuvykęs į Egiptą tapęs pirmuoju Aleksandrijos vyskupu, sukūrė stiprią krikščionių bendruomenę, vėliau pagarsėjusią visam pasauliui žinomais šventaisiais. Šv. Morkus buvo nukankintas: Aleksandrijos stabmeldžiai, pavydėdami jam pasisekimo, šventąjį užpuolė, surišo ir porą dienų valkiojo gatvėmis. Visą sumuštą, žaizdotą įmetė į kalėjimą, kur jis ir mirė. Tikintieji šv. Morkaus palaikus palaidojo netoli Aleksandrijos, iš kur juos išvogė du Venecijos pirkliai – Buonas Malamokietis ir Rustikas Torčelietis. Pargabenti relikvijas į Veneciją buvo nelengva – šventojo kūną nuo skvarbių kitatikių muitininkų akių pirkliai paslėpė pintinėje, apkraudami jį kiaulių skerdienos gabalais. Taip, 828 m. sausio 31 dieną relikvijos buvo atgabentos į šventojo gimtąjį miestą. Prabėgus metams, venecijiečiai nusprendė šv. Morkaus garbei pastatyti baziliką, kurioje amžinam poilsiui turėjo atgulti jo palaikai. Kol buvo statoma šventovė (o tai užtruko ne vieną šimtmetį), žmonės pamiršo, kur paslėpė relikvijas. Todėl, 1094 m. dožas Vitale Falieris paskelbė trijų dienų pasninką su intencija jas surasti. Birželio 25 dieną, pasibaigus pasninkui ir vyskupui paaukojus šv. Mišias, po kelių valandų nuo piliastro atskilęs marmuro luitas atidengė pintinę su relikvijomis. Bazilikoje pasklido malonus kvapas. Nuo tada Venecijoje švenčiama palaikų perkėlimo ir atradimo šventė, pavadinta Kvapiuoju šv. Morkaus Apsireiškimu. Šventasis tapo Venecijos miesto globėju, kuris vaizduojamas kaip evangelistas, o pagrindinis jo atributas yra sparnuotas liūtas.
Sparnuotų liūtų, dar kitaip vadinamų šv. Morkaus liūtais, Venecijoje tikrai daug. Jie puošia pastatų sienas, stogus, puikaujasi ant kolonų. Ypač jų gausu Šv. Morkaus aikštėje. Sparnuotas liūtas vaizduojamas ir Venecijos miesto herbe.
Venecijoje (beje, ir visoje Italijoje) mišių metu turistai į bažnyčias neįleidžiami: tai reikėtų atsiminti ir tinkamai susiplanuoti maršrutą po miestą, susidėlioti lankytinų objektų eiliškumą. Kitaip nutiks taip, kaip nutiko mums – bažnyčią apžiūrėjome iš išorės, o vėliau, mišioms pasibaigus, pasinaudoję mums paskirtu nuo ekskursijos laisvu laiku (o jo būna labai mažai, kartais visiškai nebūna), apsilankėme jos viduje. Šv. Morkaus baziliką verta lankyti ne vieną ir ne du kartus. Šie maldos namai palieka neišdildomą įspūdį.
Bevaikštinėdami Šv. Morkaus aikštėje tikrai pastabėsite Šv. Morkaus varpinę, arba kitaip Kampanilę. Tai aukščiausias pastatas Venecijoje – bokšto aukštis siekia apie 99 metrus. Pasikėlus į jį atsiveria nuostabi Venecijos miesto ir lagūnos bei aplinkinių salų panorama.
Šv. Morkaus varpinė pastatyta XII a., dažnai nukentėdavo nuo žemės drebėjimų. Bokštas paskutinį kartą buvo atstatytas XX a. pradžioje ir toks išliko iki šių dienų. Jis turistus žavi ne tik savo aukščiu ar vaizdais iš apžvalgos aikštelės, bet ir jame įrengtu laikrodžiu, tebeskaičiuojančiu valandas. Legenda pasakoja, kad Šv. Morkaus aikštėje laikrodį įrengusiems meistrams buvo išdurtos akys, kad daugiau niekam ir niekad negalėtų sukurti tokio šedevro.
Pažinti Veneciją, pajusti jos gyvenimo pulsą, gėrėtis nuolat kintančiomis miesto spalvomis bei mėgautis žaismingomis šventėmis, prireiks ne vieno apsilankymo. Apie Veneciją galima pasakoti ir rašyti daug: šį kartą – tik mažytis trupinėlis nuostabaus miesto paveikslo. Daug įspūdingų objektų, siaurų gatvelių, mažų kavinukių liko šio rašinio paraštėse.
Jeigu Veneciją aplankėte ir ten pabuvote vieną dieną, nemanykit, jog galit sakyti – buvau ir mačiau Veneciją. Tai tas pats, kaip jausti skonį saldainio, esančio parduotuvės vitrinoje. Venecija mėgautis reikia ilgai ir iš lėto: įvairiais metų laikais ji vis kitokia, įvairiose šventėse juntamas vis kitos jos pulsas…
Į Veneciją ketinu vykti dar ne vieną kartą… Tik reikėtų paskubėti… Pasak mokslininkų, Venecija kasmet po vandeniu panyra 5 mm. Jie paskaičiavo, kad miestas 2028 metais gali tapti netinkamas gyventi, o apie 2100 metus gali visiškai nugrimzti po vandeniu. Venecija lėtai skęsta.
Reikėtų paskubėti… Laiko lieka vis mažiau.
Autorės nuotraukos.
