Pagrindinis > Naujienos > Vėlinės – dvasinio šventumo, susikaupimo ir atminimo metas

Vėlinės – dvasinio šventumo, susikaupimo ir atminimo metas

 

Kažkada tu vaikščiojai siaurais takeliais,

Šiandien netikėtai aš ten praėjau…

Kažkada tu plaukiojai giliais upeliais,

Šiandien netikėtai aš ten panirau…

Kažkada tu klaidžiojai aukštais kalneliais,

Šiandien netikėtai aš ten pakilau…

Kažkada ten ilgesį įžiebdavai žvakelėm,

Na, o šiandien aš tą ilgesį įžiebus palikau…

Šis laikas, kai ryškios rudens spalvos maišosi su pilkais lietaus debesimis, kai vėjas nugali saulę, rytai nebe šviesūs, o ir vakarai tamsūs, daugeliui mūsų sukasi poetinės mintys primenančios išėjusiųjų Amžinybėn atminimą ir ilgesį. Vėlinės (lapkričio 2d.) – virsmo taškas žmogaus dvasioje ir gamtoje.

Dažnai išgirstame kitą Vėlinių pavadinimą, archajiškesnį – tai Ilgės. Tačiau šie pavadinimai nėra sinonimai. Pavadinimas Vėlinės – mirusiųjų paminėjimo laikas, kuris išreiškia žmogaus kūno bei socialinio-kultūrinio gyvumo lygmenį. O Ilgės savyje slepia rudenišką liūdesį bei mirties nuojautą, ilgesį. Vaižgantas yra pasakęs, jog lietuvio širdyje liūdesys dera su ilgesiu. Pakeli galvą aukštyn ir apima liūdesys, girdint išskrendančių paukščių balsus, tačiau labiau įsiklausę į save pajuntame ilgesį, kviečiantį su paukščiais kažkur tolyn.

Ilges reikėtų priskirti Visų šventųjų šventės (lapkričio 1 d.) lygmeniui, kuriame išryškėja šventumo ilgesys, skaistaus gyvenimo ilgesys, kurį gyveno šventieji. XX amžiaus viduryje žmonės pradėjo visuotinai eiti į kapines Visų šventųjų dieną, ją paversdami mirusiųjų minėjimo švente. O dar vienas dvasinio nuosmukio laiptelis peržengtas, kai Lietuvoje pradėtas švęsti Helovinas (Visų šventųjų išvakarės). Žmogus, neįsigilinęs į šventės prasmę, puola ją švęsti ir dar savo mažamečius vaikus tai verčia daryti. Helovinas įsigali, kai žmogus pamiršta pomirtinį, Amžinąjį gyvenimą ir mirtį suvokia kaip visa ko pabaigą. Tada mirtis tampa priešu, kurio bijomasi, su kuo reikia kovoti, jį nuvyti. Kodėl katalikiškoje Lietuvoje šis reiškinys darosi gajus, tiesiog nesuvokiama. Ar tikrai lietuvis yra tas žmogus, kuriam svetima kultūra geresnė, svetimos dainos skambesnės ir pasakų turinys priimtinesnis? Gal gimtoji kultūra šiuolaikiniam lietuviui yra per gili? Į šį klausimą turime atsakyti kiekvienas sau.

Prioritetus reikia dėlioti ne tik savo vidinėse gelmėse, pusiausvyra turi būti ir materialiniame lygmenyje, ypač ruošiantis Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms. Saikas prie stalo, neskubėjimas kelyje, nuoširdumas bendravime, kuklumas puošiant kapus. Svarbiausia susikurti dvasinio šventumo, susikaupimo ir atminimo nuotaiką.

Reikia pabrėžti, jog anksčiau kapinių lankymo ir tvarkymo samprata buvo ne tokia, kaip dabar. Iki XIX amžiaus pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Užkurdavo bendrą laužą, kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius. Deginimas – seno sunaikinimas, tai, kas deginama, virsta šviesa ir šiluma. Iki šių dienų laužų paprotys dar išlikęs kai kur Dzūkijoje. Prie laužo susirinkę žmonės meldžiasi ir gieda.

Žvakės pirmą kartą pradėtos deginti 1880 metais Varėnos apylinkėse. Suvalkijoje žvakės paplito XX amžiaus pradžioje (rašytiniuose šaltiniuose 1913 metais). Visuotiniu reiškiniu žvakių deginimas kapinėse tapo XX a. 7-ajame dešimtmetyje.

Iki žvakių deginimo ir personalinių darželių kūrimo kapinėse dažniausiai kapą žymėdavo koks nors medis arba kitas daugiametis augalas, pavyzdžiui, bijūnų krūmas ar diemedis. Kaimo žmonės neturėjo laiko kas trečią dieną lakstyti į kapines ir laistyti gėlių, taigi nebuvo nei reikmės, nei mados, nei papročio. O kapas gražiai žolyte užaugdavo ir niekas jo neravėdavo. „Šiais laikais žmonės pradėjo nemėgti medžių kapinėse – kadangi lapai byra ant kapo, pradėjo medžius kapinėse naikinti. Tai labai skaudu, nes medis yra esminis pomirtinio gyvenimo įvaizdis. Lietuviai įsivaizduodavo, kad vėlė kyla medžiu į dausas, o kosminis medis tampa vėliau Paukščių taku. Šito nebelieka“, – apgailestauja etnologas L. Klimka. XX amžiuje išpopuliarėjusi akmeninių paminklų mada taip pat yra svetima lietuviškajai kultūrai. Lietuviškas paminklas – medinis kryžius, vėliau kalvio darbo metalinis kryžius. Mistiniu lygmeniu akmuo buvo gyvųjų atskyrimas nuo mirusiųjų pasaulio. Taigi, užritinus didžiulį akmens luitą ant kapo, turbūt žmogus vargiai bepareis prisiminimuose.

Apibendrinant Vėlinių tradicijas, norisi dar kartą paraginti būti sąmoningais, saikingais ir  saugančiais praeities gijas, kurios jungia su protėviais.

 Etnologė Eglė ALENSKAITĖ

Komentaras “Vėlinės – dvasinio šventumo, susikaupimo ir atminimo metas

  1. Kodėl aptariamos lietuviškos pagoniškos (arba sakyčiau – baltiškos)tradicijos prisidengiant krikščioniškos šventės esme? Sutinku, tai gan subtilu: etnologui aiškinti savo tiesas semiant puodeliu iš vieno ir kito puodo pilant turinį į kiaurą puodą. Sarkastiška ar ne? Tačiau mano nuomonė tokia: tegu etnologai aiškina savo tiriamas teorijas, o krikščioniškas šventes ir jų esmę tegul paaiškina tikintieji.

    Pagarbiai, Angelė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite