Pagrindinis > Kitos temos > Kūryba > Vasaros puokštėj /eilėraščiai/

Vasaros puokštėj /eilėraščiai/

 

Birželis

Dar tik pradžia birželio, o jau žydi liepos.

Tiktai birželis, o tokia alsi kaitra.

Gaivinančio šešėlio nepalieka

Ši vasara žydėjimo ir nerimo pilna.

 

Orų žinovai gąsdina audrom, perkūnais.

Seni išminčiai pritaria: „Gerai nebus!“

Birželio dienos tarsi laiko skubančio malūnai

Vos spėja malti įvykius, ketinimus, planus.

 

Talpina mėnesy  garbingą Tėvo dieną,

Paparčio žiedo paslaptį, mergaičių vainikus.

Į puokštę margaspalvę sudeda po vieną

Gėles kuklias ir rausvus dobiliukus.

 

Suspindi krikštolo rasa laukų žolynai,

Miškai sustingsta, auksaplaukės saulės nušviesti.

Tarsi nuo kalno ristis vasara vėl ima,

Ir skuba džiuginti vaivorykštėm  bei lietumi.

 

  Tiktai nereikia, kaip ligi šiol, miegoti.

 Juk tokie skaidrūs paslaptingi vasaros rytai.

Branginkime negarsią žiogo dainą, bitės šokį,

Atverkim širdį Meilei, daugiabalsei ir lauktai.

 

Dar prisimena tėčio rankos

Nuskubėjo tas laikas. Nubiro.

Lyg nebuvo tada gyventa.

Tai kodėl atminimai pažiro,

Tarsi kojos palietė krantą?

Tai kodėl lyg vaikystės gėlės,

Tarsi sapnas iš miego išnyra

Praeities nuostabus šešėlis.

Šitoks tolimas. Šitoks tyras?

Tėčio rankos. Sudiržusios, sunkios

Ir tie žodžiai nesumeluoti

Dar prisimena, dar aplanko,

Tik jau skuba juos Laikas nušluoti.

Jis lyg vėjas dienas išnešioja,

Tarsi duoną metus atriekia.

Tai kas buvo, nesikartoja,

Tik širdy tarsi deimantai lieka…

 

***

Įkvėpti Vasarą su jos garsais ir spalvomis.

Atversti Vasarą lyg neskaitytą knygą.

Lai svečio teisėmis ji vieši su mumis,

 Nepakartojamas jos grožis ir platybė.

Kaip lengvą rūką te neišsklaidys,

Lai neiškris kaip trumpalaikiai lietūs

Ir šilumos atimt te nieks nedrįs,

Nebus juk tų, kurie ja abejot galėtų.

Birželis. Tik šios vasaros pradžia.

Su Joninių laužais ir su trapiom lelijom.

Atverkime duris, įženkime į ją.

Vilioja juk, kol ką surasim joj, nežinom…

 

Vasara

 Mano vasara, žaliuojanti ir žydinti.

Saule baudžianti, lietum gaivinanti.

Rudenio kryptim dienas palydinti

Ir kaip visad, Viltį atrakinanti.

 

Mūsų vasara. Skara laukų spalvota.

Debesėlių piešiniais dabinta.

 Vakarais žiemos šaltos širdy nešiota.

Krištoliniais rytmečiais nušvinta.

 

Laimės vasara. Drugeliais atplasnojusi,

Joninių vainikais apipinta.

Purpurinio vakaro rasom rasojusi,

Su aguonom ir rugiagėlėm nuskinta…

 

Pakviesk į širdį vasaros žydėjimą…

Pakviesk į širdį vasaros žydėjimą

Su saulės šiluma ir su kvapu žiedų.

Juk taip ilgai į šitą metą ėjome,

Tad pasidžiaukime nepakartojamu turtu.

Tada, kai snaigės šoko smagų  šokį,

Kai nuobodžias melodijas mums grodavo lietus,

Kai šaltas lapkritis lapus nuskynęs juokės,

Mes laukėm vasaros šiltų dienų.

Ir vakarų, apgaubiančių lyg saulės skėtis,

Ir Vaivos juostos,dangų juosiančios skersai.

Tos nuostabios, nepakartojamos paletės

Širdy  neužgesins net vasaros nutolstantys garsai.

Liepsnojo Joninių laužai, žydėjo ievos,

Ir braidė rytas po rasas gaivias,

Kvepėjo medumi  šviežiu  gimtinės pievos,

 Atvėrė meilė laimės skubančios gelmes.

Tegul tik neganda čia nesuranda kelio

O Letos upė  lai visai išdžius.

 Te šoka vasaros suktinį beržas žalias

Ir vėjai vasarinę laimę teatpūs!

 

Vaikystė

Vaikystės dienos. Jos nesikartos.

Ir jau  nebesugrįžti į tą laiką,

Nors grįžtame kasmet prie suartos dirvos,

Kasmet takais lapus smarkuolis vėjas vaikos.

Vis tiek smagu nors retkarčiais  mums prisimint:

Vaikystės pievas ir slėpynių džiaugsmą.

Taip gera būdavo gėlių vainiką pint

Ir laukti, laukti, kada mes užaugsim.

Pasaulis vėrėsi visais garsais, visom spalvom.

Jis stebino, jis džiugino, žavėjo.

Keliavome šios pasakos žaliom kalvom,

Lyg paukščiai skriejom su vaikystės vėju.

Norėjosi paskęsti žydinčioj lankoj,

Pagaut balandį ir paliest gražuolį drugį

Ir viską gaut čia pat, šiandien ir tuoj.

Argi svarbu, kokį dievulis davė ūgį?

Vaikystės gėlės nužydėjo ir, deja,

Spalvų ir kvapo jau nepakartosi.

 Tik sapnuose išliks žalia veja,

 Tik atminimais ją ir beužklosi…

 

***

Vasariniai džiaugsmai, vasariniai jausmai

Nuostabiausiom spalvom išdabinti.

Mes suprantam, kad tai greit praeis. Laikinai

Dienos džiugina, žydi ir spindi.

 

Tarsi žvaigždės danguj, lyg sidabro pilis

Trapios viltys vilioja ir keri.

Galbūt būtent dabar Laimės lietūs išlis

Ir pagirdys  mus Meilės nektaru?

 

O tyliais vakarais ant žolės nusileis

Ramios sutemos, nešančios gaivą.

Gal sėkmė atskubės vasariniais  keliais

Ir pasiūlys mums savo pagalbą?

 

Tarsi žirgas greita, tarsi žemė dosni

Auksu, deimantais žolę nukloja.

Lai  nesudega ji kaitriame židinyj

Mūsų vasara. Mūsų geroji…

Aldona MURAUSKIENĖ

Laimos Grigaitytės nuotrauka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE