Pirmadienis, lapkričio 12, 2018

Vasario etiudai

Viešpataujant akimirkos grožiui

…Pusnyse sustingusi vasaros šypsena metų ratu atsirito iki paskutinio žiemos mėnesio, kurio vardas skamba taip panašiai į šilčiausiojo metų laiko pavadinimą. Ne vasara dar… Už lango – grynas šalčio skambėjimas, paryčiais ant langų nutupiantis gražiausiais raštais – baltais šarmos žolynais, gėlynais padengiantis stiklą. Deja, vos saulutei aukščiau pakilus visas šis grožis iš pradžių virsta rasota dėme, o paskui išvis išnyksta. Akimirkos grožis? Būtent! Jame nelieka jokio laukimo, miglotos vilties, jog kažkas gero, gražaus dar bus: galbūt tuomet, kai nutirps sniegas, kai gurguliuojančių upokšnių šlaitai nusitaškys geltonomis purienomis, o gal tuomet, kai į patį aukščiausią tašką įkopusi saulė beveik iki galo sukarpys nakties tamsą… Gyvenimas yra čia ir dabar – ne ryt, ne po metų. Jis tikras ir neįkainojamas būtent šią akimirką – aštrią šalčio skambėjimu, perregimą ašaros tyrumu ir nepakartojamą savo veido atspindžiu brangių akių gelmėje. 

Tad nežadinkime vasaros vasaryje – temiega ji, sapnuodama baltu nuometu apsigobusį sodą, kuriuo ji ateis prieš sėsdama į žalią sostą. Džiaukimės deginančiu veidą vasario speigu – juk taip gera parėjus iš lauko šaltomis rankomis aglėbti karštą arbatos puodelį… Mėgaukimės medžių nekalta nuogybe – ji taip išryškina jų tobulą grakštumą. Trumpai šventai akimirkai pasinerkime į dangaus nakties skliauto simfonijas, grojančias apie čia pat esantį stebuklą – buvimo sau ir kitam  dabar – stebuklą, ir mylėkime – taip stipriai, kaip galime mylėti tik dabar, spaudžiant vasario šaltukui, balta skraiste ramiai plevenant laukams…

Balto tylėjimo fone

…Ar lauktas, ar nelauktas – jis čia: baltas tylėjimas, uždengęs darganos purvą, pilkos nakties aimaną ir užgesusio širdies laužo nuodėgulius. Sniego atplaišėlės, uždengusios giedru aiškumu alsavusį dangaus skliautą, – lyg tuščiai prarasto laiko smiltys – byra skubėdamos, lekia pamiršusios lengvą savo šokį, kol susilieja su tuo baltu tylėjimu, kuriame visi daiktai susilieja į pirmapradį chaosą – iš jo pasaulis dar tik bus kuriamas… Ne šiandien, gal net ne rytoj – tegul dabar karaliauja tas baltas vėlyvas tylėjimas, teištirpsta jame beprasmio nerimo klyksmas, ramybės ir pilnatvės nepažinojusi gėla.

…Įsiklausykime: tekančiame upės vandenyje savo pėdsakus slepia Laikas. Saulėje žaižaruojančiuose pursluose išdykėliškai šėlsta Svajonė. Veidrodiniame versmės atspindyje Viltį žada dangus. Akimirkos grožį, jos tobulą nepakartojamumą išduoda niekada nestovinčio vandens tekėjimas: pirmyn, į tolį, į ten, kur žaliomis vasaros skraistėmis mūsų dienas rudenų gaudesiui atiduoda tas pats Laikas – tekantis lyg upės vanduo, nepermaldaujamas lyg slenksčio akmuo…

…Nors gūdžios žiemos pūgos, atrodo, pasitraukė iš mūsų peizažo, nors vasario pusnys atbrenda tik iš prisiminimų, tas pats belikęs šviesos – dar ilgesnės dienos, dar trumpesnės nakties – laukimas. Geras jis, sušildantis Svajonę Vilties spinduliais, kad galėtų ji nešti sielą Akimirkos sparnais į Kūrybą. Pirmiausiai – savo Gyvenimo. Juk kas, jei ne mes, nuskaidrins šį pasaulį, kurs jį širdies kaitra, akių šviesa? Kas, jei ne mes, įkvėps jėgų bundančiam pumpurui, kieno, jei ne mūsų, rankos sugrąžins saulę į aukštą dangaus skliautą, kam, jei ne mums, patikėta šventa pareiga ginti vaiko svajonę nuo plėšraus žvėries – Kasdienybės – nasrų…

Tirpdant ledą širdyje

Pūguota vasario saulutė meta dar tik vieną kitą šypsnį šalčių išvargintai žemei, bet visame ore jaučiasi toks stiprus vasarėlės, šilumos ilgesys. Būtent jis šaukia iš ledo arenomis virtusių ežerų, gurgiančio vandens giesmę nutildžiusių upių, aidi jis ir iš žydro skambėjimo neatgavusio dangaus, ir iš baltų sniego patalų neišbrendančių eglių raudos.

Taip reikia šilumos… Sugrubusios rankos tiesiasi kedenti židinio ugnies karčius, tačiau vos priartėjusios atsitraukia – nudegti bijo (koks sunkus darbas – atrasti „aukso vidurį“…). Paskutinio žiemos mėnesio išeinantis grožis, sutviskęs sidabro šerkšnu, alsuojantis aiškiai juntamu laikinumu, žada šilumą. „Ak, netiesa!“ – šaukia netikėti tais pažadais gūdžiose pusnyse dūkstantis vėjas. „Tiesa…“ – ramina širdis, kuri dar taip neseniai tebuvo aštrus ledo gabalėlis – sustingęs, nejudantis, nejaučiantis. Lyg toj pasakoj – kai Sniego Karalienės šalto grožio apakintas berniukas iškeitė širdį į deimantu tvaskantį, už akmenį kietesnį ledą, jis nejautė šalčio, jam nereikėjo šilumos, kol mergaitė, savo pasiaukojimu ir beribiu švelnumu sugebėjo tą ledą ištirpdyti. Taip pasakoje kalbama apie meilę – ne deginančią, bet šildančią, pripildančią sielą pilnatvės, o širdį – geros šilumos, kuriai atsiradus jokie ledai neatlaiko…

Su meile atgis, be meilės – mirs…

Skambančio šalčio baltume – sustingęs gyvybės laukimas. Tai pačių didžiausių išbandymų metas, kada net spėlioti – mirs ar atgis (rugio želmuo, obels vainikas, pilnatve alsuojantis jausmas) – nevalia. „Stiprus atgims iš kančios stipresnis, silpną kančia paskandins, nebūtis nusineš…“ – sako  dienų tėkmėje pasiklydęs laikas, atsargiai glostydamas pūgomis kvepiantį vasario vėją – lyg neprajodinėtą žirgą. Lėks, oi, lėks tas žirgas palaidūnas, plaikstydamasis sniego karčiais, šuoliuos per laukus, drebins medžių šakas, spigiomis ledo atplaišėlėmis badys akis – padės šalčiui gyvybę kančia grūdinti.

…Atneš pūguotas vasario vėjas laiką ir prie Valentino dienos vartų. Jaunystės šėlsmas, raudonomis popierinėmis širdutėmis lyg kraujo lašais nutaškęs sniegą, kalbės ne vien apie komerciją: taip pat šauks apie vienintelės jėgos – meilės – svarbą ir sustingusiam rugio želmeniui, ir dar plikam obels vainikui, ir žmogui. Juk ji, meilė, – kantri, maloninga, nepavydi – ir yra toji gyvybės jėga: stiprus, kas turi jos, silpnas, ką ji aplenkusi… „Su meile atgis, be meilės – mirs…“ – vėl kužda laikas, metų ratu slinkdamas į pavasarį, pasauliui išduodamas  meilės formulę: meilė – tai, kas jautru ir stipru. Tik tiek, tačiau atskirti vieno nuo kito (stiprumo nuo jautrumo) nevalia (jei stiprus, bet nejautrus – stingdantis ledas, akmeninė širdis, jei jautrus nestiprus – vatinės kojos, palaida bala…). Tokia ji, meilė, gyvybinė jėga: stipri, visas kančias pakelianti, jautri, įstabaus švelnumo žiedais pasaulį apdalijanti…

…Skambančio šalčio baltume sustingęs gyvybės laukimas – meilės laukimas? Ne, jos kelias, pasakose metaforiškai vaizduojamas kaip kopimas stiklo kalnu basomis kojomis, dilgėlių skynimas plikomis rankomis ir megztinio iš jų mezgimas – daugybė kančios kupinų užduočių, kurias įveikia tik stiprūs ir jautrūs. Būtent jie ir laiko šį pasaulį, per juos sruvena šventa gyvybės jėga – meilė. Taigi po vasario speigų atgims viskas, kas bus meilės palytėta, pilnatve skleisis, ką išsūpuos tvirtos ir jautrios rankos…

 Tik – ėjimas

Pūgų išsūpuota saulelė kyla aukštyn virš storų sniego patalų, leisdama šalčiui dar paišdykauti, suverdama paskutines vasario dienas ant storų varveklių, lyg alkano vilko iltys kyšančių kiekvienoje galustogėje. Balta laukų platybė jau nekviečia laukimo (stebuklo? vilties? svajonės išsipildymo?) meditacijai, ji nebyliai moja – laikas. Nebėra laukimo, – sako ir tobulą nuogumą baltomis žiemos atraižėlėmis kur ne kur prisidengęs medis, kurio syvai pamažėl tvenkiasi pabudimui. Ne laukimas, o teisingumu matuojama kantrybė, ateinanti iš žmogiškajam suvokimui kartais nepasiekiamos išminties, kuria alsuoja visas gyvybės – mirties – gyvybės ratas, dabar plevena vis aukštėjančio dangaus fone. Jau. Dabar. Pamažu. Bet ryžtingai. Ir kantriai. Oras skamba nuo nematomų žingsnių, virpa nuo neregimų rankų, labai lėtai, atsargiai veriančių vartus pavasarinio triukšmo (klegesio, šniokštimo, vilnijimo, dudenimo, skardenimo…) prasiveržimui, baltą žiemos spalvą sukapojančių pavasario spalvų paletės pripildymui. Jau… Dabar… Išminties persunkta kantrybė nusilenkia tikėjimui – tik taip gimsta svajonės, tik taip jos pildosi. Tik-ėjimas, – šypsosi dar vasarą užsimezgęs medžio pumpuras, kurį pamažu, labai lėtai, bet ryžtingai ir kantriai laižo gyvybę žadinantys syvai (niekas nė mirktelti nespės, o jis sprogs įstabiu kvapu ir žiedu). Tik-ėjimas… – motina gamta šiurkščiais pūgos pirštais paglosto neklusnią išsipešusios kasos sruogą. „Tik-ėjimas, nieko daugiau…“ – sako ji man, tau – mums visiems, besiblaškantiems savo baimių nelaisvėje. Tik-ėjimas… Tu tyliai atsidūsti ir padėkoji šiurkštiems pūgos pirštams, išginusiems laukimą ir palikusiems kantrybe vainikuotą tik-ėjimą. Ačiū sakai ir dar ryškiam rogių keliui (per lauką, pievą, mišką, žvaigždėtą nakties dangų…) – jis tau nurodo tik-ėjimo kryptį: į šviesą, į šilumą, į nerūpestingą vaiko juoką, į prasiskleidusios žibuoklės mėlyną švelnumą, į pašėlusį vėjo kvatojimą, į žaluma pakvipusį žiemkenčių lauką. Į meilę…    

Laima GRIGAITYTĖ      

Irenos Tamulynienės nuotrauka.                 

3 komentarai(-ų) “Vasario etiudai

  1. Kaip nuostabu visada skaityti tokius gražias gamtos eiles, jausti gyvenimo pilnatvę ir gamtos didybę, tokiame gražiame Jūsų minčių apvalkale. Ačiū Jums.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.