Vasario 16-oji: ar laimė gimti Lietuvai svarbią dieną?

Vasario 16-oji – Lietuvos Valstybės atkūrimo diena. Šią dieną 1918-aisiais Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Svarbus dokumentas skelbia, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.

Vėliau Lietuvos istorijoje buvo nemažai faktų, kurie įrodė, kad Lietuvos nepriklausomybės akto, švelniai tariant, nepaisyta. Tai tęsėsi iki 1990 metų kovo 11 dienos. Nuo tada Vasario 16-oji – vėl džiugi nepriklausomos Lietuvos valstybės šventė, ją garbingai mini visa tauta.

Šią dieną yra gimę nemažai Lietuvoje žinomų žmonių: švietėjas ir rašytojas Motiejus Valančius (1801 m.), politikas Bronislovas Genzelis (1934 m.), advokatas Vytautas Stanislovas Sviderskis (1940 m.), rašytoja Bitė Vilimaitė (1943 m.), politikas Vaclovas Karbauskis (1958 m.), mados dizainerė Julija Žilėnienė (1970 m.), TV laidų režisierius ir vedėjas Gediminas Jaunius (1978 m.). Visų neišvardysime…

Tarybiniais metais šie žmonės negalėjo laisvai švęsti savo gimtadienio, kad nužiūrėjusi „negera akis“ ar nugirdusi „negera ausis“ nepridarytų problemų – nereikėtų aiškintis įstaigos vadovams ir partijos aktyvistams. Štai Šakių policijos pareigūnai kaip anekdotą prisimena pernai Anapilin išėjusio kolegos Jono, gimusio vasario 16 dieną, atkaklumą. Jis tais laikais po kasmečio vadovų perspėjimo nemėginti švęsti Vasario 16-osios kuo rimčiausiai pareikšdavo: „Aš švęsiu!“ ir po minutės, gaubiamos mirtinos kolegų tylos, lyg po daugtaškio pridurdavo: „…savo gimtadienį“.

Dviguba šventė tą dieną būna ir didesniam būriui mūsų regiono žmonių, tarp kurių – Vilkaviškyje gimęs aukštaūgis (210 cm) krepšininkas Alvydas Tenys (1975 m.), marijampolietė gydytoja Viktorija Jakovleva (1955 m.), marijampolietė teisėja Eridana Paltanavičienė (1975 m.), Mokolų pagrindinės mokyklos mokytoja Diana Vaišutienė (g. 1973 m.), gydytojas psichiatras Arūnas Jasionis (1952 m.), Kazlų Rūdoje gyvenanti konditerė Irena Naruševičienė (1959 m.) ir kiti. Kai kurie jų gimtadienio išvakarėse „Mūsų savaitei“ atsakė, ar laimė gimti Vasario 16-ąją.

Eridana PALTANAVIČIENĖ, Marijampolės teismo teisėja:

– Labai didžiuojuosi, kad gimiau vasario 16 dieną! Aš tikiu, kad žmogus, paženklintas viena ar kita pasauliui ar šaliai reikšminga data, turi būti kažkuo išskirtinis. Jis apdovanotas jau vien tuo, kad yra gimęs tokią dieną. Be to, ne kiekvienam Lietuvoje gyvenančiam žmogui gimtadieniui švęsti yra suteikta laisva nuo darbo diena. Juokauju! Man tėvai visada akcentavo mano gimtadienio svarbą ir labai tuo didžiavosi. Mama pasakojo, jog net reikėjo kovoti už įrašą gimimo liudijime, nes jame buvo įrašyta ne ta diena, kurią gimiau. Toks buvo laikmetis. Tiesa, tuomet mūsų šeima po mano gimtadienio priedanga labiau švęsdavo valstybės dieną, nei mano. Turbūt nėra metų, kad mano gimimo data neatkreiptų kitų dėmesio – kad ir šiokią dieną, pavyzdžiui, tvarkantis kokius nors dokumentus, lankantis pas gydytojus. O švenčiu savo gimimo dieną mieliau tik su man artimais žmonėmis, nes tai – asmeninė šventė. Didesnei kompanijai skirti tik jubiliejai – čia jau neišvengsi. Bet išvis nešvęsti gimtadienio neįmanoma, nes tą dieną ir mieste būna įvairių renginių, kuriuose mes su šeima dalyvaujame. Per gimtadienį labiausiai vertinu neapglėbiamą ir nepačiupinėjamą dovaną – artimųjų ir draugų dėmesį bei sveikinimus. Materialūs dalykai kažkaip išblėsta, bet labai gerai atsimenu vieną brangintiną dovaną – tėvų man dovanotus pirmuosius auksinius auskariukus 16-ojo gimtadienio proga. Tada tai buvo kažkas tokio! O šiaip tai tikrai – žodžiai, kuriuos išgirstu iš man svarbių žmonių, kurie man tik patvirtina, kad esu laiminga, jog juos turiu, yra pati reikšmingiausia gimtadienio dovana.

Snieguolė KAMINSKIENĖ, Marijampolės vaikų darželio „Šaltinėlis“ auklėtoja-metodininkė:

– Taip, dabar mano gimtadienis – tikrai dviguba šventė! Bet kai mokiausi mokykloje, mano gimtadieniai būdavo liūdni: aš pavydėjau draugei, kuri gimusi tik viena diena vėliau, nes jos gimimo šventės būdavo linksmos, su būriu draugų, o į mano gimtadienį – vasario 16-ąją – tėvai savo vaikų tiesiog neišleisdavo. Panašiai elgdavosi ir mokytojai, šią dieną būtinai organizuodavę renginius, ekskursijas į kitas respublikas, kad tik jaunimas Vilniuje, kur tada gyvenau, nesiburtų į mitingus, ko nors neiškrėstų. Ir tik vėliau, kai jau buvau suaugusi, mano gimtadieniai galėdavo būti tokie pat linksmi kaip kitų. Štai galiu sau leisti pasakyti, kad visa Lietuva švenčia mano gimtadienį ir kelia vėliavas, nes tą dieną televizijos rodo daug koncertų, būna nuotaikinga programa – linksma! Žinoma, gaunu daug sveikinimų, ir tai labai džiugina. O švęsti mėgstu su pačiais artimiausiais žmonėmis – jaukiai ir šiltai susibūrus.

Arūnas JASIONIS, Marijampolės PSPC Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas:

– Žinoma, mūsų šeimoje mano gimtadienis svarbus ir dėl tokios datos, ir dėl to, kad esu šeimos galva! Pastaraisiais dešimtmečiais gimtadienį švenčiu tradiciškai – su būriu artimų žmonių, draugų. Jiems jau iš anksto viskas aišku, ką veiks vasario 16 dieną. Būna smagu! Žinoma, pirmasis tostas, pradėjus švęsti, būna „Už Lietuvą!“ Tai reiškia viską kartu – ir Lietuvos šventę, ir mano. O anksčiau, tarybiniais laikais, būta visko. Mano tėvas iki 1957 metų buvo aukštas mūsų apskrities valdininkas, švietimo skyriaus vadovas, tad mano gimtadienį tekdavo paminėti labai kukliai. Kartą tokią dieną švenčiant, saugumo žmonės griebė tėvą ir pareikalavo net mano gimimo liudijimą parodyti. Pamatę įsitikino, kad švenčiamas mano gimtadienis, bet vis tiek liepė daugiau taip nedaryti. Žinoma, mes to nepaisėme. Šis įspūdis išliko visam gyvenimui.

Vilija GELEŽIŪTĖ, marijampolietė medikė, nuo 1999-ųjų gyvenanti Čikagoje (JAV):

– Man labai svarbi mano gimimo data dar ir dėl to, kad ir mano dėdė, gyvenantis Klaipėdoje, taip pat gimęs šią dieną – jam dabar 85 metai. Man – 33-eji. Nesu mėgėja švęsti savo gimtadienį – ir nesinori brangų laiką iš draugų atimti, ir nemėgstu būti dėmesio centre. Čia mano draugų būrys nežino, kad mano gimtadienis sutampa su Lietuvos valstybės švente. Bet galiu pasidžiaugti, kad, čia gyvendama, turiu galimybę savo gimtadienį sutikti vis kitoje šalyje. Kartą keliavome po Kosta Riką, kur būtent per gimtadienį įveikiau aukščio baimę, kitą kartą šią dieną lankėmės Panamoje, kur aplankėme vietos gyventojų kaimus, kuriuos galima pasiekti tik plaukiant upe. Ten žmonės neturi telefonų, elektros, visa šeima gyvena ir miega ant medinių grindų – viename kambaryje. Emocionalus, įsimintinas gimtadienis! Kartu su manimi visada „dalyvauja“ Lietuvos vėliava – ji yra ant mano mašinos lango. Čikagoje, maždaug valanda kelio nuo miesto, yra Lemont miestelis, kuriame gyvena ir Vasario 16-ąją švęsti susirenka labai daug lietuvių. Ne tik šv. Mišios būna aukojamos, bet ir vyksta įvairių renginių. Mes irgi dalyvaujame – tai tik pastiprina gimtadienio šventės įspūdžius. Aš neprisimenu laikų, kai Lietuvoje drausta švęsti Vasario 16-ąją, nes tėveliai visada darydavo man šventę. Didžiuojuosi, kad esu lietuvaitė, – tai visada pasakau savo pacientams, kai jie susidomi mano akcentu. Beje, mano sesuo gimusi kovo 11 dieną – mes tarsi pasirinktos!

Zita OBELIENIENĖ, UAB „Marijampolės butų ūkis“ vadybininkė:

– Jau 32-eji metai, kai Vasario 16-oji man yra svarbi dar ir tuo, kad tada tapau mama – pagimdžiau sūnų Paulių, kuris dabar laimingai gyvena, turi savo šeimą, augina sūnų. Pagal medikų prognozes sūnus tada turėjo gimti kitą dieną, o vasario 16-ąją turėjo ir labai norėjo (!) gimdyti mano artima draugė. Bet ji pagimdė sūnų kiek vėliau, tad iki šiol atvirai man pasako pavydinti tos svarbios datos! Aišku, iš to tik pasijuokiame. Tais laikais buvo draudžiama švęsti vasario 16 dieną, tad mano vyras, kol aš su naujagimiu dar gulėjau ligoninėje, įsigijęs raketų ir nutaręs taip išreikšti savo džiaugsmą, paleido jas į orą. Tai buvo Šakių rajone. Kilo triukšmas, daug kam buvo neaišku, kas vyksta, o raketų liekanos nusileido lyg tyčia prie kontoros. Po to turėjome daug nerimo, nes žinojome, kad aplinkui jau teiraujamasi, kas čia šaudė ir ką šventė… Vėliau, pamenu, dar ne kartą šventėme namie sūnaus gimtadienį užsidangstę langus, kad nebūtų matyti žvakučių liepsnelių ir niekas neapkaltintų garbinant kitokią šventę. Todėl ši diena visai mūsų šeimai – svarbi, ypatinga šventė, susijusi su neišdildomais prisiminimais! Sveikindama sūnų, visada primindavau ir tebeprimenu jam, kad jis gimęs tokią reikšmingą Lietuvai dieną.

Vytenis KIČAS, Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijos abiturientas:

– Kai buvau mažas, vasario 16-ąją švęsdavau tik savo gimtadienį. Augdamas iš savo dabar jau amžiną atilsį senelio sužinodavau vis daugiau apie Lietuvos istoriją, kartu – apie Vasario 16-osios svarbą Lietuvai. Mano senelis kadaise buvo partizanų ryšininkas, tai ne tik turėdavo ką įdomiai papasakoti, bet ir man perdavė savo supratimą, idėjas. Galbūt todėl vėliau noriai dalyvavau jūrų skautų veikloje. Tada mano gimtadienis būdavo džiugi šventė – laisva diena, gausūs renginiai mieste, skautų eitynės… Po renginių su draugais pareidavome pas mus valgyti torto, pyrago. Kadangi esu gimęs tokią dieną, kartais save pavadinu Nepriklausomuku. Beje, ir mano vardas susijęs su Lietuvos istorija: kai gimiau, tėvai sugalvojo mane pavadinti Vyteniu ne šiaip sau – pagal Vytį, Lietuvos herbą. Pastaruosius trejus metus savo gimtadienį švenčiu tik su artimiausiais žmonėmis – šeima, giminaičiais. Aišku, sulaukiu daug draugų sveikinimų. Sveikindami kai kurie priduria, kad kartu sveikina ir su visos Lietuvos švente, garbingu žmogumi pavadina. Aš didžiuojuosi gimęs vasario 16 dieną!

Viktorija JAKOVLEVA, Marijampolės ligoninės Vidaus ligų skyriaus gydytoja ir gydytoja endoskopuotoja:

– Žinoma, kad ir džiaugiuosi, ir didžiuojuosi gimusi vasario 16 dieną, nes taip surėdė gamta, taip sukrito istoriniai įvykiai, ir taip turi būti. Ir vardas dar toks – su Pergalės dvelksmu! Niekada neišsikalbėjau su tėvais, ar jiems buvo problemų įregistruoti mano gimimą būtent tą dieną, bet turbūt nebuvo – antraip būčiau žinojusi. Ir visada švęsdavau savo gimtadienį gražiai, linksmai, be jokios baimės ar priedangų. Kai jau buvau gudresnė, studentė, tai, eidama švęsti į kokią nors kavinę, būtinai pasiimdavau pasą, kad galėčiau parodyti, jeigu kam atrodytų įtartina proga. O pastaruoju metu dar džiaugiuosi ir dėl to, kad mano gimtadienis – laisva diena. Būna, kad išvakarėse, su kuo nors atsisveikindama, būtinai juokaudama primenu: „Tik nepamirškite rytoj iškelti vėliavų mano gimtadienio proga!“ Tą dieną paprastai nenutyla mano telefonas, visada sulaukiu svečių. Kviesti nė nereikia, nes visi mano aplinkos žmonės ir taip žino, bet ir vietos užtenka, ir vaišių. Labai linkiu visiems, kad bent gimtadieniai visada būtų linksmi ir džiugūs, nes liūdnų, sunkių dienų mūsų kasdienybėje ir taip užtenka!