Pagrindinis > Naujienos > Vaikai, kuriuos augina… aerodromas

Vaikai, kuriuos augina… aerodromas

 

…Laimė šiems vaikams sulaukti savaitgalio ir su tėvais lėkti į aerodromą. Ten saulė akyse, vėjas plaukuose, didžiulės erdvės ir laisvė, specialiai jiems įrengtos žaidimų aikštelės. Ten skrydžio svaigumas patiriamas ir patiems lekiant plačiai ištiesus rankas, ir priešinantis stipriam oro srautui, kylančiam nuo ant žemės dar stovinčio įjungto lėktuvo variklio. Aerodromas – ir nusiraminimo uostas, poilsis nuo miesto triukšmo, gamtos prieglobstis, galingos traukos laukas – įdomus, užburiantis, savas…

Aerodromo vaikai – neatsiejama Sasnavos aerodromo aktyvaus sezono gyvenimo dalis. Beje, ne vienas iš tų vaikų dabar – jau patys tėvai, į aerodromą atsivežantys savo vaikus, čia juos ir auginantys.

Aerodromo trauka paveldima?

Sasnavos aerodromo Mauglis – ketverių metų basakojis ilgaplaukis garbanius Justas Danilaitis (tiesa, neseniai vaikas su savo garbanomis atsisveikino…) – visada pilnas reikalų: tai jam oro srautą reikia atlaikyti, tai tėtį po šuolio pasitikti arba parašiutą pasimatuoti. O kur dar gaudynės su kitais vaikais, voliojimasis smėlio dėžėje – ar reikia stebėtis, kad į aerodromą vaikas veržte veržiasi? Visai taip pat, kaip prieš daugelį metų ir jo tėtis, Edgaras Danilaitis. „Vaikas gimė sausio mėnesį, o parašiutininkų sezonas tais metais prasidėjo balandį, – pasakoja Edgaro mama Nina Danilaitienė, buvusi aktyvi parašiutininkė, – tad jo pirmoji pažintis su aerodromu buvo vos sulaukus kelių mėnesių.“ Kai gimė Edgaras, N. Danilaitienė jau turėjo per 800 šuolių. Parašiutininkai Danilaičiai savo atžalą ir augino aerodrome – už priekabos. Tėvų gyvenimo būdas jį nuo pat mažumės lydėjo, priėmė jis jį besąlygiškai. Visur kartu: ir aerodrome, ir parašiutininkų varžybose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Latvijoje, Baltarusijoje… Lėktuvo variklio gaudimas vaiką ne gąsdindavo, o migdydavo. Tėvai pamena: reikia dvejų metų vaiką užmigdyti, geriausia vieta – lėktuvas. Ir tikrai: vos AN-2 pakyla, mažylis, palaimingai šypsodamasis, užmiega, lėktuvui nusileidus tėvai jį išsineša jau miegantį.

Vos sulaukęs trejų metukų Edgaras apie parašiutus žinojo pakankamai daug: laisvai vartojo specifinę terminologiją, o nuo 10 metų puikiausiai sudėdavo parašiutus. 12 metų būdamas berniukas išsizyzė, kad ir jam leistų šokti parašiutu. Šiuo metu pripažintas sportininkas, parašiutininkas instruktorius, šioje srityje nuskynęs daug laurų, – tėvas, kurio sūnus laimingiausias laiką leisdamas aerodrome, visai kaip ir pats Edgaras vaikystėje…

Tėčio medaliai – mėgstamiausi žaisliukai

„Tėtė darė pum!“ – visa gerkle šaukdamas lėkdavo šalia parašiutu nusileidusio Algimanto Ragucko jo mažametis sūnus Deividas, kuriam aerodromas buvo kone šventovė. Netgi lankydamas vaikų darželį, neduok Dieve, išėjęs į lauką pamatys pro medžius skrendantį lėktuvą – rėks iki pamėlynavimo, springs ašaromis, kad tėtis jo į aerodromą nepasiėmė… „Būtent aerodrome prabėgo pačios gražiausios vaikystės dienos, – sako Deividas Raguckas, šiandien – parašiutininkas instruktorius, vienas iš perspektyviausių šios srities sportininkų ne tik Marijampolės aeroklube. – Ten išmokau plaukti, važiuoti dviračiu…“ Deividas tėvo pėdomis pasekė sulaukęs šešiolikos: pirmasis šuolis, po jo – tvirtas žinojimas, kad nei su parašiutu, nei su aerodromu jau nesiskirs. Aerodrome dabar vaikyste mėgaujasi ir D. Ragucko dukra Nikolė. Mergaitė taip pat nuo kūdikystės sūpuota būtent čia: aerodrome ji ir vaikščioti išmoko. Čia jau šešiametės geriausia žaidimų vieta, o tėčio per parašiutininkų varžybas pelnyti medaliai buvo mėgstamiausi žaisliukai, kurių mažajai būdavo vis negana: mergaitė laukdavo vis naujų varžybų, o ypač tėčio, lipančio ant garbės pakylos atsiimti dar vieno apdovanojimo. Deividas nekelia sau klausimo, ar dukra seks jo pėdomis – šoks parašiutu, jam svarbiausia, kad mergaitei aerodrome pilna veiklos, mat vaiko užimtumas, įsitikinęs jis, – svarbiausias dalykas asmenybės formavimuisi.

Per aerodromo žalią pievą – ir į brandos amžių

Parašiutininkas instruktorius, stiprus sportininkas Gediminas Jankauskas (1021 šuolis) su aerodromu susipažino parašiutininkės mamos, kuri sūnų gana dažnai vežiodavosi į aerodromą, dėka. Mažamečiui, kaip dabar pamena, didžiausia pramoga būdavo „pasikabinti“ ant oro srauto, lekiančio iš užkurto ant žemės lėktuvo. Būdamas septynerių mamai pareiškė, kad ir jis šoks parašiutu, kai užaugs. O kol užaugo, bandė save realizuoti visur: labai aktyvus vaikas lankė daugybę būrelių (plaukiojo baseine, breiką šoko…). Būdamas 13 metų, Gediminas išgirdo apie parašiutininkų rengimo kursus tuometėje Marijampolės 2-ojoje vidurinėje mokykloje. Nedvejojo –prisijungė prie kitų vaikų, panorusių patirti adrenaliną, ir, sėkmingai baigęs kursus, metus laukė pirmojo šuolio. Taigi pirmąkart parašiutu G. Jankauskas šoko būdamas 14 metų. Neslepia: buvo baisu, tačiau išsiskleidus parašiutui baimę nustelbė žinojimas: „Čia liksiu.“ Ir liko: atsisveikinti su prabėgusia paauglyste, pasitikti brandos ir siekti kaskart vis didesnių tikslų.

Parašiutininkas instruktorius Šarūnas Šulčius aerodromą prieš daugiau nei septynerius metus atrado, kai Šarūno senelio brolis, parašiutininkas Albinas Marčiukaitis, pakvietė savo brolį atlikti šuolį parašiutu. Kad būtų drąsiau, 75-erių metų brolis pasivadino penkiolikmetį anūką Šarūną. Taigi tuomet abu ir iššoko pirmą kartą. Seneliui to šuolio adrenalino ilgam pakako, o štai Šarūnas jau kitą savaitgalį dviračiu savarankiškai atmynė į aerodromą. Šiuo metu Š. Šulčiaus sąskaitoje – 720 šuolių ir įsitikinimas, kad aerodromas – pati geriausia vieta tiek jaunam, tiek senam, tiek mažam: mat amžius čia visiškai nesvarbu, svarbiausia, kad visi šioje vietoje gerai jaučiasi.

* * *

Vaikystės pasaulis, ko gero – pats tikriausias ir spalvingiausias, o vaiko ašara ir juokas – patys galingiausi ginklai, gebantys sutrupinti visas sienas. Mažo žmogaus kelias į pažinimą, atsakomybę, pareigą tiesesnis, jei jis kupinas meilės ir laisvės, jei tėvų gyvenimo būdas – priimtinas pavyzdys. Aerodromo vaikams būtent taip ir yra. „Dukroms bausmė, jei pasakau, kad nesivešiu į aerodromą, – sako parašiutininkas Artūras Matusevičius. – Čia joms gera: laisvė, užimtumas, bendravimas, įdomu“. Marijampolės aeroklube (vadovas Alvydas Danilaitis), kuriant Sasnavos aerodromo infrastruktūrą, vaikams skiriama labai daug dėmesio: jiems čia kiekvienais metais vis naujai įrengtas žaidimų kampelis. Tiesa, šie vaikai – aerodromo vaikai: kai leidžiasi parašiutai, jie jau nevalingai kelia akis į padangę, žvalgosi į debesis skrodžiantį lėktuvą, o patys mažiausieji mielai „plaukioja“ išskleisto parašiuto skraistėse…

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninių albumų nuotraukos.

Nr. 22 (26), 2013 m. birželio 1–7 d.

10 komentarai(-ų) “Vaikai, kuriuos augina… aerodromas

  1. labai liūdna, kad tas pats žmogus, rašantis skirtingais “vardais”, apsėstas tiek pykčio, pagiežos, kad negeba matyti nieko gražaus. Norėtųsi tam žmogui palinkėti bent kažkiek būti laimingam…

  2. Aštuonios klasės,proftechninis išsilavinimas,sargo pareigos…ir begalinis troškulys pinigėliam.Kaip juos gauti? KAIP PASIEKTI? YRA BŪDAS.RIZIKINGAS,BET GAL PASISEKS…

  3. Senelis atliko antrą šuolį.Be parašiuto. Iš trečio aukšto.Paskutinį.Nuo tada aerodromas man košmaras.

Komentuoti: Draugas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE