Pagrindinis > Naujienos > Užrašai miške. Kovo vidurys

Užrašai miške. Kovo vidurys

 

Rašau miške. Taip jau yra, kad laiko čia turiu. Ilgokai užtrunka, kol miške prasisklaido praėjusio žmogaus kvapas. Miškas – ne miestas, ir žmogus jam svetimas. Geriausiu atveju svečias. Įsivaizduokite lapę Laisvės alėjoje Kaune. Taip atrodo žmogus miško glūdumoje.

Šiais metais pavasaris labai ankstyvas, jau žiemos pabaigoje grįžo pavasariniai paukščiai. Gamta skuba beveik mėnesiu. Keista prisiminti 2013 metų balandžio antrąją pusę, kai sniego pusnys siekė kelius ir pavasaris, atrodė, net nesiruošė grįžti.

Šiandien rytas be vėjo, garsai sklinda labai toli. Girdžiu už 5–6 kilometrų keliu pravažiuojančius sunkvežimius, o garsesni ar tylesni gervių balsai su nedidelėmis pertraukėlėmis skamba iš visų pusių. Girdisi ir pavieniai mažųjų giesmininkų balseliai, bet dar labai labai nedrąsūs. Toli jiems iki to visą erdvę užpildančio rytinio choro, kuris čia skambės pasitinkant saulę vos po poros mėnesių.

Pusė septintos. Brėkšta. Gervių trimitai netyla, netoliese kažką pajutęs suloja stirninas. Tikrai ne mane, nes vėjas man palankus, o jau senokai sėdžiu be garso… Ne vienas aš miške. Prieš keletą dienų tokiu metu auštant girdėjau perkūno oželį. Keista sutikti jį miške. Gal kokioje užmirkusioje kirtavietėje sustojo pailsėti? Vakar vos prisėdus dar tamsoje pora metrų virš galvos prašvilpė juodoji meleta. Tai – didžiausias Lietuvos geninis paukštis. Gausu Buktos miške šių ir kitų genių. Štai ir dabar vienas jų šalimais beldžia stuobrį. Čiulbėti nemoka, tik suklykia kartais. Ir toliau tobulina būgnininko įgūdžius… TRRRrrrr…. Tra ta ta ta ta ta….

Kairėje sucypsi, sučirškia būreliu keliaujančios zylės, kiek dešiniau šūkteli suopis. Miško koncertas tęsiasi. Gaila, kad iš balso atpažįstu tiek nedaug paukščių.

Trumpam buvau padėjęs užrašų knygutę. Kažkoks žvėris praėjo mišku gal šimto metrų atstumu prieš mane. Nieko nemačiau, girdėjau tik keletą lūžtančių šakelių. Keletą kartų pasėdėjus tampa daug lengviau atskirti miško garsus, tačiau labai dažnai žvėrys atsiranda lyg iš niekur… Taip buvo ir prieš savaitę su usūriniu šunimi, kurį, uostinėjantį mano pėdas vos už dešimties metrų nuo manęs, atsisukęs pastebėjau. Drėgna minkšta penykštė žolė puikiai slopino jo keliamus garsus. Vakar gi sulaukiau nedidelės šernų kompanijos – aplankė šernė su dviem šerniukais. Tuos tai puikiai girdėjau artėjančius, kol galiausiai išlindo už keturiasdešimties metrų nuo manęs. Pastovėjo, apžiūrėjo. Pirmoji, kaip išlindo, taip ir į mišką nulindo, šernė. Kiek palaukę iš paskos nusekė ir šerniukai.

O miškas bunda toliau. Jungtinis genių ir meletų mušamųjų instrumentų orkestras kartais nustelbia net ir gervių chorą. Dar tik kažkiek po septintos, o rytas jau įsibėgėja. Ir ne tik miške. Pavieniai pravažiuojančių mašinų garsai virsta nepertraukiamu gausmu, toli toli loja šunys. Aplink tiek traškesio, kad išgirsti žvėris galima tik iš labai nedidelio atstumo. Nors saulė oficialiai jau patekėjo, bet dangus apniukęs, vis dar tamsoka.

Sulaukiau aštuntos. Ryto magija baigėsi. Saulė taip ir nepasirodė, niūroka. Atrodo, kad ir paukščiai triukšmauja daugiau iš pareigos… Panašu, kad šiandien (ir vėl!) teks grįžti be kadro. Ne, Buktos girioje žvėrys neišnyko, tiesiog šiuo metu jų mažiausia. Tuoj atšils, šernės per vasarą vedžios šerniukus, briedės – briedžiukus. Po to ateis ruduo, elnių ir briedžių kovų metas. Ir vėl į girią „nuimti derliaus“ ateis medžiotojai. Taip buvo visada. Po to – ir vėl žiema, pavasaris. Ir vėl šerniukai, stirniukai, briedžiukai užpildys medžiotojų padarytas spragas, vėl suksis amžina gamtos spiralė. Ne ratu, o vis į priekį, vis pirmyn.

Viena vertus, suprantu, kad Lietuvoje, be medžioklės, žvėrių populiacijos reguliavimas neįmanomas: juk stambiųjų plėšrūnų, kurie tuo galėtų užsiimti, – katės ašaros… Juo labiau, kad ir tie patys plėšrūnai – geidžiamas medžiotojų grobis. Kita vertus, man gaila žvėrelių. Ir nesinori veltis į diskusijas apie medžioklės naudą. Ar žalą. Čia jau kaip pažiūrėsi. Buktos girioje elnių praktiškai nelikę. O juk dar dirbdamas girininkijoje kelis kartus mačiau tikrai didelius būrius, dabar gi tik pėdas terandu, ir tai tik pavienių ar labai mažų grupelių. „Išselekcino“, matyt. Gal ir ne medžiotojai kalti, tačiau kai tą patį miško masyvą dalinasi keli būreliai, trintis neišvengiama. O kur dar brakonieriai? Nesitiki, kad būtų tiesiog šiaip sau iškeliavę kitur… Tokios mintys sukasi galvoje ištisas valandas sėdint miško tyloje.

Artėja devinta. Eisiu jau. Bet tikrai vėl ir vėl grįšiu, kad išgirsčiau meletos trelę, gervės klyksmą, stirno lojimą, lūžtančios po žvėries koja sausos šalelės trakštelėjimą, sunerimusios voveraitės čirškimą…

Vaidas KARPAVIČIUS

Autoriaus nuotraukos.

Sengirės kampelis. Pirmoji surasta žibuoklė. Pamiškės laukuose klykauja gervės. Džiūstančiame dumble po nakties liko barsuko pėdos. Eglės kankorėžiai voverės valgykloje. Išlindę iš eglynėlio mane nepatikliai stebi šernai. Žibutės miške jau žydi beveik visur. Šakų krūvoje pavasariu džiaugiasi karietaitė. jquery photo viewerby VisualLightBox.com v6.1

3 komentarai(-ų) “Užrašai miške. Kovo vidurys

  1. labai džiaugiuosi tokiais žmonėmis, kaip jūs.Tikras gamtos mylėtojas, rašytojas, fotografas.Ir dėkui už nuostabius kadrus iš gamtos pasaulio.:)

  2. Visa sirdimi su tavo mintimis apie nuostabu miska ir jo gyventojus. Aciu tau kad rasai , fotografuoji , daliniesi tuo su kitais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite