Antradienis, gruodžio 11, 2018
Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > UNICEF misija Etiopijoje: pirmosios dienos dienoraščiai

UNICEF misija Etiopijoje: pirmosios dienos dienoraščiai

 

Rugpjūčio 5 d vakarą kunigas Ričardas Doveika, atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu ir socialinių tinklų žvaigždė Karolina Meschino atskrido į Etiopijos sostinę Adis Abebą. Būtent ten startavo UNICEF  kartu su TV3 rengiama gerumo misija, kovojanti už nuo bado kenčiančių vaikų ateitį. Sostinėje apsilankę Unicef būstinėje, misijos dalyviai buvo sužaindinti su sudėtinga saugumo situacija šalyje, apžiūrėjo Unicef maisto sandėlius ir išvyko į misijos vietą Oromia regione.  Šiandien dalyviai dalinasi pirmosios dienos įspūdžiais.

Ričardas Doveika – I dienoraštis

Sekmadienio ankstyvas rytas. Labai laukiau šios akimirkos, kuomet auštant bus galima visus kelionės bendražygius pasveikinti oro uoste ir leistis į dar vieną Unicef misiją. Nuoširdus ačiū misijos rengėjams už pasitikėjimą ir įsileidimą į Unicef šeimyną. Šioje šeimynoje esame visi laukiami. Ir kiekvienas esame reikalingas. Galintys keliauti į misijas, besirūpinantys Unicef misijos sklaida ir įvairiais projektais mūsų miestų ir gyvenimo kasdienybėje. Noriu padėkoti visiems Lietuvos vaikams, kurie šiemet įsijungė į bėgimo šurmulį mūsų miestų gatvėmis, kuris buvo skirtas rinkti lėšas vaikų maitinimui Afrikoje. Vaikų bėgimas už maistą… Mane tai paliečia kiekvienais metais vis giliau. Vaikai geriausiai supranta pagalbos betarpiškumą. Ačiū visiems vaikams. Jūsų gerumas tampa dar viena gyvenimo ir išgyvenimo, vilties ir svajonių, juoko ir žaismo, taip, ir sunkaus, ne visada vaiko pečiams pakeliamo darbo, bet… juk tai gyvenimo ir gyvybės šventė. Gyvenimo dienos šventimas…

Šiemet kelias veda į nuostabaus grožio, bet didelių iššūkių žemę – Etiopiją. Pasiilgau Afrikos žemės raudonumo, to ypatingo kvapo ore, kuris vėl alsuos plaučiuose. Žmonių veidų, gyvenimo šurmulio. Juk tai unikalios istorijos kraštas, krikščionybės stiprumas ir kitų religijų būtis. Vietinių genčių savitumai ir unikalumai. Skirtumai ir kontrastai. Skurdas ir turėjimas. Sustojęs laikas kaimelių kasdienybėje ir chaotiškumas didesnių miestų gatvėse. Matant gamtos peizažus, prisiliečiant prie istorijos gelmės, civilizacijos šėlsmo, atrodo, kad labai lengva užsiliūliuoti ir tiesiog pasiduoti pagundai – pasimėgauti galimybe. Bet, vos tik išlipus, Afrikos žemė atsidengia visu savo egzistenciniu nuogumu. Nieko neslepia, kaip ir nieko nesigėdija. Tiesiog yra tokia kokia yra. Graži ir žaizdota, pilna gyvybės ir mirčių pakelėse. Sklidina galimybių ir kasdieninės kovos už pragyvenimą ir išgyvenimą. Afrika nemeluoja. Čia nieko nėra per rožinius akinius. Nieko nepafotošopinsi, neuždėsi spalvų gamos, neparetušuosi. Čia viskas gyva, tikra ir dabar. Man tai kraštas, kurio keliais vaikštant suvoki, kad čia negalima meluoti ir negalima sakyti netiesos. Vykdamas į trečiąją savo misiją žinau, kad greitai būsiu panardintas į gyvenimo realybę ir teks visas misijos dienas prisiliesti prie ypatingų skaudulių, gyvenimo skurdo ir ligų. Vaikų kovos už gyvybę, gėlo vandens gyvybiškumo svarbą. Istorijas, kuriose vėl drieksis ypatingas Afrikos orumas – VILTIS. Taip, tai Afrikos žymė ir orumas. Nesugniuždomas ir neįmanomas sugniuždyti.

Kelionė iki galutinės misijos įsikūrimo vietos bus ilga. Skrydis į Frankfurtą. Iš ten, nepilnų dešimties valandų kelionė lėktuvu į Etiopijos sostinę Addis Ababa. Sekmadienio vėlyvą vakarą atskrendame į sostinę. Pasienio formalumai, bagažas ir lauke pasitinka Unicef savanoriai su mašinomis. Tik ką nulijo… vakaras vėsus. Tik apie dešimt – dvylika laipsnių šilumos. Vykstame į viešbutį. Ir pirmas Afrikos nuostabumas, sakyčiau, Afrikos bučinys – ypatingas žmonių nuoširdumas ir paslaugumas. Apie vienuoliktą val. vakaro atsiranda viešbutyje virėjas, pasiūloma vakarienė… Nakvynė. Visi tikrai pavargę. Ir tas nuovargis ne dėl ilgo skrydžio. Tai tiesiog iki paskutinės valandos visų darbai ir įsipareigojimai, kuriuos turėjome namuose, savo darbuose atlikti. Susidėliojam pirmadienio planus ir visi į kambarius. Miegas kaip kūdikio. Ir savotiškas vidinis ramumas – vėl esu čia. Sveika, Afrika…

Ankstyvas rytas, puodelis kavos ir pirmasis ryto susitikimas Unicef būstinėje. Atvykus tenka palukūriuoti susitikimo. Hm. Keista. Visada viskas būdavo laiku. Kodėl tas laukimas ir savotiškas susirūpinimas darbuotojų veiduose bei ekstra sušauktas pasitarimas?? Vis tik susitikimas su darbuotojais įvyksta. Jie pristato krašto situaciją. Be jokių pagražinimų. Ir tai priverčia suklusti. Šalyje prasidėję daug neramumų. Vidinių konfliktų tarp genčių. Valdžios pokyčiai bei kova su korupcija ir įsišaknijusiomis blogybėmis kai kam nepatinka. Kyla neramumai. Visai netoli nuo mums numatytos misijos – ginkluotas konflikas. Mieste įstrigo Jungtinių Tautų ir Unicef darbuotojai. Skubiai sprendžiama kaip juos saugiai evakuoti. Tačiau dilema – jų evakuavimas – reiškia to krašto apleidimą. Vietiniams žmonės tai dar viena nerimo žinutė, kad jie bus palikti konflikte vieni. Savanorių ir Jungtinių Tautų darbuotojų buvimas – jiems ramstis ir būtinybė. Krašte neramumus provokuoja ir liūtys bei sausros, kurios paskui save palieka pėdsakus. Žmonės išvarginti, pastoviame nepritekliuje daugelyje regionų. Ypatingai mažų kaimelių. Vidinė žmonių migracija. Apie du milijonai žmonių priversti palikti gyvenamąsias vietas ir ieškotis saugesnių vietų. Pristatoma labai konkrečiai ir aiškiai. Susirūpinimas veide. Bet tai kasdienybė čia būti susirūpinusiu būtina. Bet mane paliečia viena detalė – visų akyse džiaugsmas, kad esame ir ne tik akyse, bet veiduose viltis. Visos problemos išsisprendžia. Tereikia išmintingų sprendimų. Greitų pozityviems sprendiniams ir labai apgalvotų kraštutiniems.

Suprantame, kad situacija karšta. Bet mūsų sąmonėje viena mintis – kuo greičiau pasiekti misijos vietą ir pasinerti į žmonių gyvenimo kasdienybę. Todėl prie mūsų komandos prisijungia nuostabaus gerumo žmogus Zarihun, kuris lydės visos misijos metu. Po pokalbio Unicef būstineje, skubėdami į oro uostą, nes laukia dar vienas vidinis skrydis, aplankome Unicef pagalbos sandėlius. Tai dvi vietos sostinėje, į kurias suplaukia parama ir iš šių vietų vyksta paskirstymas pagal poreikius į visos regionus. Aplankome šiuos sandėlius. Juose pilna dirbančių savanorių, kurie pakuoja medikamentus ir maistą. Gyvenimas vyksta. Pagalba visada judėjime. Skubame ir mes į oro uostą skrydžiui į Hawassa. Mažas lėktuvėlis. Bet beveik pilnas žmonių. Kartu skrenda ir viena turistų grupelė. Atskridus ir išlipus iš lėktuvo, visi žvalgomės kur čia oro uosto terminalas. Juk reikia pasiimti lagaminus. O pasirodo…. išlipus pėsčiomis per pievą nueiname iš lėktuvo i aikštelę. Joje mūsų laukia automobiliai. Pasiteiravus, kur reikia pasiimti lagaminus, mus nuramina ir paaiškina, kad jie netrukus bus atvežti tiesiai iš lėktuvo į aikštelę šalia pievos. Niekas nebestebina… bet nustebina. Sužinome, kad iki mūsų misjos vietos keliauti su automobiliais teks kokias penkias valandas. O kadangi yra neramumų, vakarais sutemus, nuo šeštos valandos vakaro neleidžiama važiuoti keliais. Nes nesaugu… Sužinome, kad teks pakeliui nakvoti Bale Robe miestelyje. Čia būtinas paklusnumas ir kantrybė. Nors visų veiduose perskaitau žinutę – kodėl čia nesustoja laikas ir saulė užleidžia eilę nakčiai…

Atvykus į viešbutį įsikuriame. Susiburiame drauge pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais, pabendrauti su mus lydinčiais žmonėmis, suvalgyti po lėkštę salotų ir patiekalą. Aplink ypatingas vietinių žmonių nuoširdumas. Kažkaip visi sutartinai konstatuojame, kad esame atpratę nuo tokio nuoširdumo ir tikrumo. O mus lydintis Zarihun pašnabžda, kad čia nepadėti kitam yra tabu. Čia visi padeda. Net jei  tiki šio krašto gerumo charakteriu, sutinki ir tai kas išduoda savo tapatumą – tie, kurie savo veiksmais mažina saugumo, pasitikėjimo jausmą ir vis priverčia pastoviai pasitikrinti, ar visi daiktai šalia. Nežiūrint nieko, esame visi kartu apgaubti vietinių smalsių žvilgsnių, kuriuos jauti pastoviai. Šnekučiuojamės, o ant viešbučio stogo įsitaisęs ypatingo dyžio paukštis. Medžiuose didingi ereliai, o aplink stalus išdykauja…. pulkas bedžionėlių. Tai taip ir sėdi – apgaubtas gamtos, stebėdamas erelio plačius sparnų mostus ir saugodamas visus daiktus nuo, kaip vijurkai zujančių ir nerūpestingai žaidžiančių bedžionėlių. Sutemsta. Dangų pradeda raižyti žaibai ir ptratrūksta lietus… dabar čia lietaus sezonas. Jo labai visi laukia. Tai reiškia, kad bus bent trumpą laiką vandens laukams ir gyvūnams. Vis tiek sausroje yra lietaus – gyvybės ir vilties bei auštančios kitos dienos ženklas.

Karolina Meschino – I dienoraštis

Kol kas jaučiuosi dar keistai, nes vis dar negaliu suvokti, jog iš tiesų esame Afrikoje! Po visų skrydžių ir ilgos kelionės naktis atrodo truko 10min., o atsibudus iš ryto lietingas, drėgnas oras dar labiau atitolino realybės suvokimą, kad taip – aš Etiopijoje. Šiandien dieną galėčiau apibūdinti kaip apšilimą. Lankėmės Unicefo ofise, susipažinome su komanda, pasiklausėme saugumo instruktažo ir išgirdome daugiau ‘vidinės’ informacijos apie politinę šalies padėtį… Viskas kažkaip blogiau nei tikėjomės, keista, kad apie tai kalbama tiek mažai, nes šaliai žūt būt reikalinga pagalba, bet kokia minimali parama jiems reikštų labai daug. Taip pat dėl saugumo negalvojau, kad reiks perdaug sukti galvą, bet tarp instruktažo punktų buvo ir tokie sakiniai kaip „nevaikščioti po vieną“, „neatidarinėti mašinos langų, nes tai pavojinga“ ir pan. Ypatingai rekomenduoja saugotis vaikų grupelių gatvėse, mat jie yra profesionaliausi vagiukai, kurie tau visiškai to nepastebint ištuštins visas kišenes. Taip pat lankėmės Unicef maisto sandėliuose, kuriuose matėme tonas dėžių riešutų kremo ir pirmosios pagalbos rinkinių, kasdien siunčiamų sunkiai gyvenančioms šeimoms ir badaujantiems vaikams…. Kolkas visa tai atrodo tarsi netikra, sunku suvokti kiek jų daug ir kad tai vyksta realybėje, o ne per televiziją ar kokiam vadovėlyje.

Ryt bus pirma misijos diena, kur oficialiai pradėsime pažindintis su visu tuo, kas vyksta ir ko čia atvažiavome. Labai jaudinuosi. Nors begalo smalsu ir labai laukiu rytojaus, žinau, kad lengva nebus. Šiandien atskridus į Oromia regioną iškart pasijuto skirtumas nuo sostinės Addis Ababa, oro uosto net nepavadinsi oro uostu, nusileidome atrodo į atvirus laukus ir aplink iškart pasimatė skurdas. Kas labiausiai sužavėjo – jog žmonės čia beveik nieko neturėdami visi atrodė tokie ramūs, draugiški ir laimingi, be galo tvarkingi, aplink iš medžių šakų pintų ar molinių namukų nerastum nei šiukšlės, visi susitvarkę ir sunkiai dirbantys. Tvoros iš apsodintų kaktusų, o darbuojasi visi – nuo pačių mažiausių iki senyvo amžiaus žmonių, visi vairuoja priekabėles su asilais ir nešioja milžiniškus kibirus bei šakų krūvas ant pečių. Jaučiausi kaip filme.

Turėjome važiuoti porą valandų iki vietos, kurioje planavome apsistoti visai savaitei, bet dėl saugumo sumetimų, nes anksti temsta, teko pakeisti planus ir likome nakvoti jaukiame vietiniame viešbutuke apie 30 minučių nuo vietos, kur nusileidome lėktuvu. Vakarieniaudami lauke su mūsų nuostabia kompanija turėjome galimybę pasigrožėti aplink šokinėjančiomis beždžionėmis ir milžiniškais paukščiais, kurie atrodo kaip kažkoks hibridas tarp flamingo ir erelio, kurių pavadinimo taip ir nepavyko išsiaiškinti iki dabar. „Vyšnia ant torto“ buvo vakarienės pabaigoje užklupusi liūtis ir dingusi elektra. Dabar sėdžiu su mūsu vietinio gido paskolintu interneto blokeliu ir bandau šiaip ne taip pranešti visiems Lietuvoje kaip man sekėsi kelionės pradžia ir kad aš visdar gyva! Tikiuosi viskas bus okei ir koks uodas neužkrės maliarija hahah labanaktis

Sandelys. Atvykimas. Jau masinoje. Susitikimas Adis Abeboje. Susitikimas Adis Abeboje. Vaizdai aplinkui. lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.