Antradienis, lapkričio 20, 2018
Pagrindinis > Toli - arti > Kelionės > UNICEF misija Etiopijoje: ketvirtosios dienos dienoraščiai

UNICEF misija Etiopijoje: ketvirtosios dienos dienoraščiai

 

Karolina Meschino – dienoraštis, 4 diena

Paskutinės dvi dienos buvo skirtos Justės ir Ričardo misijoms. Abi istorijos buvo be galo stiprios ir sunkios, ypač Justei, kuri yra jautresnė nei aš, nebuvo lengva viską išgyventi.

Mano pareiga tuo tarpu buvo visiems asistuoti, prireikus pagalbos filmavimų metu, tad tuo pačiu turėjau galimybę iš labai arti susipažinti su visais ten sunkiom sąlygom gyvenančiais vaikais. Mes gilinamės į vienetus istorijų, jas vėliau jums ir transliuosime, bet tokių pat ir dar žiauresnių yra tūkstančiai… Mamos su 8 ar daugiau vaikų, kurios, neturėdamos beveik nieko, turi išmaitinti visą savo šeimą ir malti bei gaminti visus metus tuos pačius nemaistingus grūdus dar dvylikai šeimų, o pačios badauja… Vaikai, visi išsipūtusiais pilvukais, plinkančiom ir žaizdotom galvytėm, nes gauna tik tą mažytę dozę angliavandenių ir trūksta kitų maistinių medžiagų…. Dauguma vaikučių turi išsivystymo problemų, gimsta neišnešioti ar būna sukaustomi paralyžiaus nuo mažų dienų,  nes ne visi kūdikystėje gavo skiepą nuo poliomielito.

Vieną iš dviejų paskutinių dienų praleidome dėl etninių konfliktų savo namus turėjusių palikti pabėgėlių stovyklavietėje. Ten vaikai pradžioje mus pamatę bėgo ir bijojo mūsų, nes galvojo, kad esame tie blogi žmonės, kurie praeitą kartą išžudė jų šeimas ir sunaikino namus… Prireikė laiko ir kantrybės, kad šypsenomis ir šiluma prisipratintume juos, o kai pavyko – tai atrodė plyš širdis iš meilės! Pradžioje po du, po tris priėjo manęs apžiūrėti, kas čia per baltas ateivis rožiniais plaukais, aš su jais kalbėjau, jie ne – tik analizavo. Kai išsitraukiau baltų popieriaus lapų ir flomasterių negalėjau patikėti… Jie net nesuprato ką su jais daryti kol neparodžiau.

Galų gale po poros valandų kol Justė filmavosi, mes su Ričardu taip susidraugavome su stovyklavietės vaikais, jog stovėjome apsupti gal 40 vaikų, abi mano rankas laikė vienu metu iš abiejų pusių po 5 vaikučius! Vieni čiupinėjo, lietė, kiti bučiavo, laižė, bandė seilėmis nutrinti tatuiruotes, apžiūrinėjo auskarus, nagus, kiti tiesiog norėjo stovėti apkabinę ir tom milžiniškom akytėm viltingai žiūrėjo, ir tirpdė man širdį. Su Ričardu visiškai pamiršome, jog lauke beveik 40 laipsnių, šokome, juokėmės, išdainavome visas įmanomas lietuviškas daineles, viską ką sakėme – jie idealiai atkartodavo ir dainuodavo choru, aš jaučiausi kaip sapne.

Tie vaikučiai turi tiek daug meilės savyje ir jiems taip trūksta artumo, jie tokie imlūs ir dėmesingi, nori išmokti, bet tiesiog neturi tam jokių galimybių. Ant spygliuotais neaiškiais augalais apaugusios dykumos smėlio didžioji dalis jų lakstė be batų, o aš atvažiavusi dar skundžiausi būdama su sportbačiais, kad susibraižiau kojas…

Visi murzini, apdriskę, dulkėti, sergantys, kosintys, bet su šypsena veide ir spinduliuojantys neapibūdinama šviesa ir gėriu. Taip pikta, kad gyvenimas yra toks neteisingas ir kad vieni turi perdaug, o kiti neturi nieko. Ir kas baisiausia ir ironiška, kad tie turintys viską ir daugiau negu reikia, yra tie nelaimingesni ir nieko nevertinantys, sugadinti pinigų ir galios, galvoja tik apie save, ne apie kitus, o nieko neturintys ir kasdien kovojantys už gyvybę sugeba rūpintis kitu labiau negu savim, besąlygiškai mylėti ir įrodo, kad laimė slypi kituose dalykuose, nors jų problemos tikrai yra milijoną kartų didesnės ir svarbesnės. Norėčiau tiesiog …. galėti viską pakeisti.

Ričardas Doveika – dienoraštis, 4 diena

Ankstyvas rytas. 05.30 val. Aušta nauja misijos diena. Dar viena istorija. Dar viena tikrovė dabartyje. Dar viena kovos už būtį diena. Dar viena viltis… 

Ryto malda kambarėlyje… Dieve, palaimink šiandieną. Visus, kuriuos sutiksiu, kuriems patarnausiu. Laimink visus mūsų misijos dalyvius. Dieve, leisk ir padėk šiandien mums visiems būti gerumo skleidėjais, taikos mokiniais, vilties puoselėtojais. Trokštam būti Tavo gerumo rankomis, Tavo mylinčiomis akimis, Tavo rūpestingu glėbiu tiems, kuriuos šiandien lankysim, guosim. Tiesiog būsim kartu. Leisk nešti meilę, kur siaučia neapykanta, gyvenimą, į kurį kabinasi milijonai stokojančių žmonių. Padrąsink būti atlauštos duonos riekele… Tėve mūsų…
Sutartą valandą visi susitinkame puodeliui ryto kavos arba arbatos. Kuklūs pusryčiai, dienos veiklos aptarimas. Susidedame reikalingus daiktus į automobilius. Džiugu, kad kuprinė paruošta iš vakaro. Ir leidžiamės į šiandieną. Link dar vienos istorijos maždaug trys valandos kelio. Dulkių kamuoliai lydi visą kelią. Važiuojant miškingomis vietovėmis mus lydi laukinės kavos medžiai. Pakelėse sutinkame keletą bezdžionių pulkų. Pulke kokios 15-20 bezdžionių… Neįtikėtina. Staiga, prieš pat automobilį, iš tankmės į kelią išbėga hiena. Pakeliui laukinis šernas ieškosi pusryčių.

Artėjant miestelio ir kaimų link daugėja žmonių. Piemenukai gina karvių bandas, ieškodami kur dar galima atrasti žalumos. Moterys su dideliais plastikiniais indais leidžiasi link geriamo vandens vietų. Jos šį kelią šiandien eis ne vieną kartą. Vaikų ryto klegesys, asiliukų su nešuliais gausa. Karvės, avys… atrodo, dar viena chaotiškumo diena. Ypač apie tai pradedi mąstyti matydamas vietinio transporto vairavimo ypatumus.

Šiomis dienomis susiduriame su tikru iššūkiu – interneto nebuvimu. Mūsų visų telefonai be jokios teisės būti interneto ryšyje. Žygdarbis ir didelės ovacijos, jei kuriam nors iš grupės pavyksta išsiųsti sms žinutę. Kadangi turime pastoviai perduoti žinias, interviu, nuotraukas, tai interneto nebuvimas tikrai erzina. Pakeliui sustojame miestelyje. Įeiname į vietinį bankelį. Gal čia bent Wi-Fi bus. Deja… Gatvėje kažkuriam pavyksta prisijungti prie mus lydinčių žmonių telefone esančio interneto. Trumpas džiaugsmas… Kitiems – prisijungta, bet nėra interneto. Užklausiam vietinių… Parodo vieną pastatą. Vėliau bandėme suprasti, kad ta patalpa mūsuose būtų kaip interneto kavinė… Pavyksta. Atliekam visus skubos darbus perduodant medžiagą į Lietuvą ir judam link savo šiandienos istorijos tikslo.

Platesnį kelią pakeičia siauresnis, o jį bekelio ruožas, kuris mus atveda į nedidelį, užkampio kaimelį. Šiandien lankome šio kaimelio medicinos punktą. Čia ateina mamos su savo mažais vaikais, kuriems dėl maisto stokos ir išsekimo yra reikalinga pagalba. Čia vartojami tokie terminai kaip „medicinos punktas“, „medicininė pagalba“ yra viso labo tik terminai. Visa tai reikia pamatyti. Apgriuvęs pastatėlis. Laukiamasis – suolas lauke. Gydytojo kabinetas – tai patalpa be grindų. Visur dulkės. Apie būtiną švarą ir sterilumą gal geriau ir nerašysiu…

Bet tai svarbi šio kaimelio žmonėms vieta. Svarbi kaip viltis, kaip išgyvenimas, kaip galimybė. Mums svarbi, nes tokiose atokiausiuose ir labiausiai pagalbos reikalingose vietovėse Unicef steigia misijas, aprūpina būtiniausia pirmine medicinos pagalba ir pastovia priežiūra. Čia visų aukojančių šiai organizacijai gerumo dėka išsekusiems nuo bado vaikams yra suteikiama galimybė stiprėti, juos maitinant riešutų pasta. Ši pasta yra ypatingos svarbos. Taip vaikas gauna reikalingą kiekį svarbių medžiagų. Nors daugeliui išsekusių vaikų yra sudėtinga nuryti net ir šio mišinio. Mamos pirštais po mažą gabalėlį šios pastos deda vaikui į burną. Ir jei vaikas bent jau geba nuryti ir įveikia bent dalį šios pastos porcijos, visų akyse džiaugsmas – geras ženklas. O gal įsikabins ir išgyvens… 

Šiame medicinos punkte vaikams patikrinama kūno temperatūra, rankyčių apimtis. Tai elementari priežiūra, kuri būtina ir svarbi stebėsenai, tinkamam reagavimui ar gydytojo sprendimui kuo skubiau ieškoti būdų vaiką išvežti į ligoninę.

Lauke, tarp medžio šakų įtaisytos svarstyklės su dideliu plastikiniu indu. Sveriami vaikai. Vaizdas tikrai nėra džiuginantis. Kai kas pasakys, kad primityvu, netobula. Bet. Juk svarbiausia, kad bus nustatytas vaiko svoris. O kiekvienas priaugtas gramas yra šventė, kiekviena svorio padalos netektis – susirūpinimas ir tyla. Stebėjau kaip sveriami vaikai. Ir pagalvojau. Koks skirtumas kokios tai svarstyklės ir kur jos randasi.

Čia svarbiausia vaiko gyvybė ir tinkama, skubi, tikslinga pagalba. Dejavimams, sentimentams ir nuostabai čia vietos nėra. Nėra kada nei užuojautai pasireikšti. Čia reikia skubaus supratimo ir pagalbos. Šio kaimelio žmonių kasdienybė. Čia jų žemė. Jų buitis. Jų šeimos. Džiaugsmai ir ašaros. Juokas ir tyla. Pokalbiai ir malda. Vienatvė neturėjime ir solidarumas kaimynų artumoje. Čia jų gyvenimas. Ir kaip viduje gera, kad gali būti čia. Juk pagrindinė meilės pareiga – būti kartu su savo mylimuoju. Mūsų gerumo kelias – būti kartu šių žmonių kasdienybėje.

Renkasi vis daugiau mamų su kūdikiais. Atvažiavus mums subėga kaimo vaikai, ateina paaugliai. Smalsumas… O gal solidarus artumas? Manau, kad taip. Čia labai svarbu būti kartu. Šeimos ir giminės bendrystė ir daro juos stipresniais. Tikrai ne smalsumas… Solidarus artumas. Juk visi šiandien darys tą patį – eis vandens, visų kiemuose ant laužo katilėlyje vienodas valgis –  vandenyje užplikytų miltų sauja. Arbatos puodelis. Jie čia valgo, vadinkim tai valgymu, du kartus per dieną. 27 procentai Etiopijos žmonių, pagal šio krašto skurdo skalę gyvena žemiau skurdo ribos. O tai reiškia, kad tenka išgyventi už 0,60 USD centų dienai.

Kiek žmonių savyje nešioja viltį iš šio lygmens pereiti į skurdo lygmenį. Tai daugeliui suteiks galimybę dar vieną kartą suvalgyti dienos bėgyje tų pačių miltų saujelę. Bėgioja kelios vištos. Jos nevalgomos. Nes jos svarbios. Deda po kiaušinį. O jis tampa svarbus šeimos dienos racione. Įsigyti karvę yra brangu. Net maža avytė kainuoja 86 EUR. Čia tai milžiniški pinigai, kai reikia išgyventi už keliolika centų.

Unicef vykdo įvairias programas. Suteikia galimybes auginti gyvūną. Bet juk jį reikia prižiūrėti, saugoti. Ir tai tampa nelengva užduotimi. Vaikštinėdamas ir visą tai stebėdamas suprantu, kad skurdas nesumenkina jų orumo. Nepadaro antrarūšiais žmonėmis, menkesniais ar bukesniais. Jiems labai sunku ištiesti ranką išmaldai. Tai jiems teikia skausmą. Jiems reikia galimybės ir pagalbos. Teisingumo ir ekonominio subsidiarumo. Jie nori mokytis, nori kurti savo kraštą. Nori oriai gyventi. Kad ir skurde, kuklume ir be prabangos. Nes puikiai šie žmonės suvokia, kad laimingu būti nereikia daug turėti. Norint būti laimingu, reikia apskritai turėti galimybę būti.

Šios dienos istorija – mažos mergaitės, vardu Rumena, istorija. Tai ketverių metukų mergytė. Rudų, gilių ir didelių akių princesė. Buvusi guvi, viena iš gausios šeimos dukterų. Yra abu tėvai, broliukai ir sesutės. Sava mažytė iš šakų ir molio drėbta bakužėlė. Be langų ir su plukta asla. Iš vytelių pagaminta lova, kurioje, matyt, nakties poilsiui sugula daug asmenų. Net nesvarbu, kad nepriteklius, kad toli eiti vandens, kad visa tai dyglių augalų dykumoje. Bet visa tai sava. Viskas priimta kaip tikrovė. Tik… tik laiku negautas skiepas, kurį gauną viso pasaulio vaikai ir įtariama diagnozė –  poliomielitas. Kai atrodytų, kad ši problema yra įveikta ir pažabota. Kai besivystančios šalys kaip progreso rodiklį akcentuoja įveikę šią ligą, ši maža mergaitė gali tapti šios ligos įkaite. Sutriko vystymasis, prasidėjo kūno paralyžius, nustota judėti. Net galvą išlaikyti yra sunku. Visa paguoda – mamos ir sesers glėbys. O pastovus nepriteklius ir maisto stoka šią mergaite pavertė mirties ir gyvenimo kovos arena. Šiandien ji buvo apžiūrėta medicinos punkte. Rankučių apimtis blogėjanti. Situacija tampa vis sudėtingesnė. Ir globa bei priežiūra tampa kova už gyvybę. Ji pasveriama lauke po medžiu esančiose svarstyklėse. Negaliu patikėti…. septyni su puse kilogramų. Bandant duoti riešutų pastos pavyksta truputį sumaitinti. Dar gali pati nuryti gurkšnį vandens. Bet gydytojo sprendimas kuo skubiau vežti į ligoninę. Įvertinus visus stebėjimo duomenis tampa aišku – mergytė pamažu gęsta…

Kol tėtis ir sesuo pasakojo šeimos istoriją, laikiau Rumeną savo glėbyje. Bandžiau nuvyti muses, kurios įkyriai kėsinosi į jos akis. Ji negali net jų nubaidyti. Laikiau ir galvojau, kad rankose laikau viltį. Šeimos, kad užaugs, jos, kad gyvens. Šiandien rankose laikiau viltį. Ir jai iškeliavus į Dievo artumą sugrįš Viltis, kurią Dievas troško pasidalinti su pasauliu, kurios negebėjom apginti. Bet kažkur šiandien gims kūdikis. Dievas nenustoja teikęs Viltį pasauliui. Juk viltis – tai galimybė sutriuškinti egoistiškumo ir ekonominės naudos vergystės pančius. Kai žmogaus vertė priklauso nuo sukurtos ekonominės naudos.

Laikant gęstančią Rumeną ant rankų, kyla daug minčių. Kodėl taip? Ko reikia, kad įveiktume problemas? Ko reikia, kad turėtume drąsos būti kūriniais ir būti laisviems iš  Dievo Meilės ateinantiems. Ko reikia, kad tikėtume? Žvelgiu į Rumeną ir dar kartą suprantu, kad jei nori pradėti tikėti Dievu, reikia išmokti tikėti žmogumi. Taip. Tai būtina. Tikėti žmogumi. Rumena prašo mūsų visų – patikėk manimi. Aš žmogus. Tikėk žmogumi. Jei tikėsi žmogumi, atrasi kelią į Dievą kaip Kūrėją ir gyvensi tiesoje su savimi – esi kūrinys.

Tiesa dar nė vieno nepavertė daiktu. O kai pradėsi tikėti Dievu, tada atsitiks labai unikalus dalykas: tas, kuris tikrai tiki Dievu, niekada nepastums jokio žmogaus. Niekada nepastums. Atrasti Dievą reikia tikėti žmogumi. Tikint Dievu, nebeįmanoma pastumti žmogaus. Ir kiekvienas, kuris pastumia žmogų, o deklaruoja tikėjimą, yra melagis ir apgailėtinas savo egoistiškumo ir tamsos įkaitas. Būtina kiekvienam glėbyje laikyti Viltį, kad patikėtum žmogumi, atrastum Dievą ir žmogų priglaustum prie širdies. Apsispręskim vieni už kitus. Atraskim ne apeigų ar tradicijų Dievą, bet Gyvąjį Dievą. Kūrėją ir Įsikūnijusią meilę, ir neteks pastumti nė vieno žmogaus.

Kadangi gydytojas skubiai siunčia Rumeną į ligoninę, palydim šią šeimą iki jų namų. Juk reikia susiruošti. Raudonos Afrikos žemės siauras takelis kelis kilometrus vingiuoja aštrių ir dūriančių krūmokšnių dykine. Mintyse pagalvojau. Juk šeima šią mergaitę po kelis kilometrus 35 – 45 laipsnių karštyje turi gabenti ant rankų į medicinos punktą ir grįžti atgal… Ir tai daryti pastoviai. Kas, jei ne viltis, tampa šios šeimos stiprybe?

Ateinam į jų namų erdvę. Kiemas aptvertas šakomis. Viskas išluota. Skurdas yra švarus. Skurdas nėra betvarkė, aplaidumas ar tinginystė. Skurdas moka būti oriu. Gaunu dar vieną pamoką. Betvarkė, priekaištai, kaltų ieškojimai, ekonominių mesijų laukimai, pyktis ir prakeiksmai, reikalavimai ir sėdėjimas be vilties, niekaip nesiderina su skurdu ir nepritekliumi. Tai žmogų apgaubianti tikrovė. Iššūkis, kurį priimti reikia daug jėgų. Drąsos, darbštumo ir vilties.

Šiandien mačiau orų skurdą. Švarų kiemą, tvarkingai sudėliotus kuklius daiktus. Atsakingai saugomą vandenį ir miltų maišą. Kiemo viduryje sukrautas laužas maistui gaminti. Šalia – atskira maldai skirta vieta. Net medžio šakų ir molio drėbta bakužėlė turi medines duris ir viena įėjimo sienelė net nudažyta. Ir skurde galima būti kūrybingu ir įnešti spalvų. Ir skurde girdimas vaikų juokas nepalieka abejingų. Šiandien buvau skurde, kuris tikras savo orumu, darbštumu, išradingumu ir ypatingas viltimi. Namelis ne daugiau 5 kv.m dydžio. Be langų. Šiaudų stogas. Lietaus periodu permirksta. Viduje visas gyvenimas. Kuklūs rakandai ir drabužiai. Vytelių lova.

Kol kalbinam mamą, tėtis suruošia reikalingų daiktų ryšulėlį į ligoninę. Net nebandau įsivaizduoti kas yra į jį įdedama. Pokalbio pabaigoje į mamos rankas įdedu pinigų. Juose ir tie, kuriuos atnešė tikintieji prieš kelionę į šią misiją. Ačiū Jums, kurių dėka šios mergaitės buvimas ligoninėje leis nupirkti vaistų, maisto visai šeimai, atlikti tyrimus. Mamos tylus žvilgsnio dėkingumas labai iškalbingas. Susitiko mamos ir sūnaus akys….

Juk nieko ypatingo nepadariau. Atlikau net ne pareigą. O tiesiog pabuvau kartu ir šalia. Mamos žvilgsnis gilus. Išeinu iš namelio. Per stiprus žvilgsnis. Jame per daug dėkingumo. Juk gimusi Rumena galėjo gauti skiepą ir šiandien būtų mamos pagalba šeimos buityje.

Neatidėliokim pagalbos. Skubėkim vieni kitiems padėti. Įsijunkim į savanorystės organizacijas. O kas galim paremkim Unicef veiklą tapdami pastoviais rėmėjais, kas mėnesį dovanodami 3 eurus telefonu 1469.

Dar viena istorija. Dar viena šeima. Dar viena pagalba ir viltis. Visų mūsų gerumo dėka šiandien suteikta dar viena galimybė. Ačiū. Kelias veda namų link. Prapliūpo stipri liūtis. O juk Afrikoje tai tikros vilties ir gyvenimo ženklas.

Eilėmis išsiliejęs Jazzu dienoraštis

Prirašyta tirštai visko 

O man žodžių neužtenka

Ir aš skęstu nebuvime

Sakinių klampume

Jausmo triumfas

Užnuodyja 

Ir miršta poezija

Tikėjimas apleidžia 

Kalba išsineria į muziką

O muzika vėl baigias ties tyla

Tas jausmas daužosi pirmyn – atgal

Aš noriu jį paleisti

Nusipurtyt, palikti sapnuose ir niekada daugiau nebesapnuoti

Nebesuprasti

Užtektų juoda balta

Net jei man kartais nieko neužtenka

Ir egoizmas suka sielą 

O kasdienybė laužia ranką

Dabar žinau 

Yra vieta, kur gimsi ir nepasirinksi

Yra liga ir neprisijaukinsi

Yra namai – ir jų staiga nėra

Yra pasverta, kas gyvens ar mirs

Jie aukuras

Mes – amžina ugnis

Pasaulio dėsniais nebetikiu

Aklai einu, bet žiūriu tiesiai į akis –

Gerieji smėlio žmonės

Po kalnus išsibarstę

Raudona žemė kūnus išnešiojus vėjais

Nėr ašarų – visas upes išverkę

Į sausą dugną atsitrenkę

Bet kol gyva širdis, tai norisi gyventi

Tad – laukia: 

Juk kažkada ateis tokia diena

Nepasiklysim laukuose

Ir bėgsime 

Kol vėl namus surasim

Save atrasim 

Svarbiausia –

Atsibusim

Gyvesni nei mirę

Pakelsime akis į dangų

Ir vėl giliau įkvėpsime

Ir nors basi basi

Tačiau ir vėl gyvensime

R. Doveika su sergančiu vaiku. R. Doveina su vaiko mama. R. Doveina su vaiko mama. R. Doveika su Rumena. R. Doveina su šeima. Eilė prie klinikos. Karolina su vaiku. Karolina. Sergantis vaikas. Vaikai. Vaikai. lightbox flickr galleryby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.