Rugsėjo 19 d. netekome Vilkaviškio rajono garbės pilietės, Vilkaviškio krašto muziejaus įkūrėjos Gabrielės Karalienės.
Gabrielė Karalienė gimė 1932 m. gražiame Dzūkijos krašte, Giraitės kaime. Baigusi mokslus 1953 m. atvyko dirbti į Vilkaviškio rajoną. 1963 m. buvo paskirta atsakinga už kraštotyrininkų darbą rajone. Jos rūpesčiu darytas senųjų kaimų aprašymas, surinkta gausybė muziejinės medžiagos. 1963 m. atidaryta pirmoji surinktos medžiagos ekspozicija. Ši diena tapo ir krašto muziejaus įkūrimo data. 1997 m. už kruopštų ir sąžiningą darbą ji buvo apdovanota DLK Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu.
Vilkaviškio rajono garbės piliečio vardas jai suteiktas 1997 m.
Vilkaviškio rajono garbės pilietė Gabrielė Karalienė bus laidojama rugsėjo 21 d. 13.30 val. Vilkaviškio senosiose kapinėse.
Siūlome istoriko A. Žilinsko prisiminimų pluoštelį.
Muziejaus pradininkė
1963 m. entuziastės tuometinės Švietimo skyriaus inspektorės Gabrielės Karalienės rūpesčiu pradėtas kurti Vilkaviškio krašto muziejus. Iš mažo mokytojų kraštotyrinio judėjimo grūdo išaugo muziejus, kuris savo eksponatų gausa pralenkė visus Sūduvos krašto muziejus.
Erškėčiuotas buvo G. Karalienės pastangomis kurto muziejaus kelias. Likimas taip lėmė, kad man teko tęsti G. Karalienės pradėtą darbą. Šis pasakojimas – apie akimirkas, praleistas greta garsiosios kraštotyrinio judėjimo mūsų rajone pradininkės.
Susitikimas Gurbšilio šile
Buvo kaitri 1959-ųjų mano vaikystės vasara. Kartu su mama mes gyvenome Rūdos kaime, trobelėje šiaudiniu stogu. Kai Gurbšilio šile pasirodė pirmieji grybai, išsiruošėme grybauti. Miško viduryje, ant gražaus pušimis apaugusio kalnelio, sutikome dvi jaunas merginas. Jos buvo linksmos ir kalbios. Pamenu, klausinėjo apie kaimą, jo gyventojus, vietoves.
To meto kaimo vaikai buvo uždari ir nedrąsūs. Juk mes nebuvome matę didelių miestų, televizoriaus, neturėjome ir radijo aparatų. Visas pasaulis tilpo tėvų ir kaimynų pasakojimuose, knygose, sovietinės propagandos prikimštuose kino filmuose.
Kol mama kalbėjo su gražiomis jaunomis merginomis, stovėjau šalimais paniuręs, susikišęs rankas giliai į kišenes. Viena merginų pradėjo mane kalbinti, ištraukė mano rankas iš kišenių, išsiėmusi šukas pradėjo šukuoti man plaukus. Tuomet buvo mada berniukus kirpti plikai, geriausiu atveju paliekant priekyje nedidelį plaukų kuokštelį, kurį mes, vaikai, vadindavome „čiubu“.
Viena merginų – tai buvo Gabrielė – man, ką tik baigusiam keturias klases berniukui, išdėstė pilną pamokymų auklėjimo pamoką. Įsiminiau, kad nemandagu laikyti rankas kišenėse ir nešioti ilgus plaukus.
Kai rugsėjo pirmąją Gižų mokykloje atėjau į penktą klasę, labai nustebau, kad lietuvių kalbą mums pradėjo dėstyti ta pati miške sutikta jaunoji mergina. Tik vėliau supratau, kad miške buvau sutikęs seseris mokytojas Alksninytes.
Neilgai lietuvių kalbos mus mokė reiklioji mokytoja Gabrielė Alksninytė. Gal po pusės metų ji buvo perkelta į Vilkaviškį dirbti Švietimo skyriaus mokyklų inspektore. Tuomet ir prasidėjo jos inicijuotas kraštotyrinis judėjimas.
Kelionė po Alytaus apylinkes
Mokydamasis Vilkaviškyje, S. Nėries vidurinėje mokykloje, istorijos mokytojos O. Minkevičienės paskatintas dalyvavau kraštotyros būrelio veikloje. Krašto muziejuje teko matyti nuotrauką, kurioje mūsų būrelio nariai nusifotografavę su vadove. Tai buvo 1963 metais.
- Nėries vidurinės mokyklos mokytojos O. Minkevičienė ir A. Pauliukaitytė taip pat stovėjo prie muziejaus kūrimosi ištakų. Kaip moksleivis, tame judėjime dalyvavau ir aš, bet daugiau simboliškai.
Po istorijos studijų Vilniaus universitete pagal paskyrimą pradėjau dirbti Alytaus kraštotyros muziejuje. Čia pirmąsias muziejinio darbo pamokas gavau iš garsaus kraštotyrinio judėjimo Dzūkijoje pradininko, tuometinio muziejaus direktoriaus Henriko Lizdenio.
Berods, 1971 m. rudenį Alytuje buvo surengta respublikinė kraštotyrininkų konferencija. Į ją atvyko garsiausi kraštotyrinio judėjimo dalyviai iš visos Lietuvos. Po konferencijos buvo surengta ekskursija po įžymiausias Alytaus istorines vietoves. Teko būti ekskursijos vadovu ir labai nustebau, bet kartu ir apsidžiaugiau autobuse išvydęs savo lietuvių kalbos mokytoją Gabrielę Alksninytę-Karalienę. Tik dabar, tyrinėdamas muziejaus kūrimosi istoriją, sužinojau, kad kurdama pirmąją muziejinę ekspoziciją Gabrielė važiavo mokytis į Alytaus muziejų ir pagal jo pavyzdžius užsakė bei pagamino pirmuosius stendus ir eksponavimo spintas. Šias spintas bus galima išvysti Vilkaviškio krašto muziejaus istorijai skirtoje parodoje.
Gyvenimo pamokos
Likimo vingiai kartais pranoksta lakiausias fantazijas. Kai po darbo Alytuje pradėjau mokytojauti, atsikėliau gyventi arčiau tėviškės. Mažoje, bet jaukioje Žaliosios mokykloje praėjo gražiausi jaunystės metai. Čia gimė ir augo vaikai, čia brendau kaip profesionalus istorikas.
1975 m. Lietuvoje buvo plačiai paminėtos Suvalkijos valstiečių streiko 40-mečio metinės. Mokyklos direktorius K. Misiukevičius iš Švietimo skyriaus parvežė raštą, kuris mokyklą įpareigojo iš apylinkės žmonių rinkti atsiminimų apie šį streiką. Tai padaryti nebuvo lengva, bet kai G. Karalienė paskambino į mokyklą ir paragino skubėti, kraštotyrinį darbelį parengiau greitai. Tuomet Žaliosios apylinkėse dar buvo gyvų tų įvykių liudininkų.
Praėjo metai. Švietimo skyriaus vedėjo J. Šačkaus pakviestas pradėjau dirbti viename skyriuje su Gabriele. Įsiminė pirmasis inspektorių vizitas į Gižų vidurinę mokyklą. Koks likimo paradoksas – man teko stebėti ir vertinti savo buvusio istorijos mokytojo Sigito Skamaročiaus pamokas. Gerai, kad greta buvo Gabrielė. Jos taktiški ir kūrybiški patarimai padėjo išbristi iš keblios padėties. Išmintingosios patarėjos Gabrielės dėka mokiausi pažinti žmones, jų poelgius, santykius.
Menu, vasarą ji surengė ekspediciją į Pilviškių ir Ramoniškių apylinkes. Gausybė eksponatų, ypač talkinant Pilviškių vidurinės mokyklos mokytojai O. Endriukaitytei, papildė muziejaus fondus. Vyko kaimų likvidavimo vajus. Gabrielė gelbėjo, ką galėjo. Vertingiausi eksponatai buvo saugomi mokyklose, daug jų buvo suvežta į Stirniškių pradinę mokyklą.
Per tuos dešimt metų, kai dirbome Švietimo skyriuje, kartu ruošėme pranešimus mokytojų konferencijoms, talkinau renkant iš mokyklų kraštotyrinę medžiagą.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, G. Karalienė mynė takus į Savivaldybę, ieškojo galimybių įkurti valstybinį muziejų. Rengiant steigimo dokumentus teko dalyvauti ir man.
1990 m. vasaros pabaigoje G. Karalienės troškimas, kad istorinėmis asmenybėmis garsus Vilkaviškio kraštas turėtų savarankišką muziejų, išsipildė.