Trys eilėraščiai apie meilę

***

Buvai šalia, kai to labai reikėjo,

Kai kėlė Džiaugsmas, spaudė Liūdesys,

Kai vaikščiojau tamsia tylos alėja,

Kai Nerimas man žvelgė į akis,

Kai stengiausi apginti savo tiesą,

Kai piktinaus žmonių nejautrumu,

Kai trūko man gaivinančio pavėsio

Ir šilumos bei kuždesio namų.

Tai kas, kad tik lašelis vandenyne,

Nesusiliejai su kitais lašais, neištirpai.

Kaip baltas paukštis, nusileidęs į beržyną,

Toks savas, artimas, toks būtinas tapai…

Meilei

Ateiki per rudenio šilką,

Iškriski lietaus lašais,

Atplauki su debesiu pilku,

Nuspalvinki Lemtį dažais

Baltais ir ryškiai geltonais,

Raudonais, melsvais, žaliais

Pražysk, kaip žydi kaštonas,

Riedėk tik laimės keliais.

Gyvenk su mumis kasdieną

Ir skausmą dalinkis perpus,

Lyg žolę papuošus puriena,

Lyg vėjo gūsis smarkus.

Lyg kerinti Laumės juosta,

Lyg spindinti ryto rasa,

Išmokiusi skaudinti, guosti

Vyžota, žaizdota, basa.

Mes – žmonės. Tu mums reikalinga,

Nėra tau amžiaus ribų,

Kai vėtros siaučia galingos,

Kai žemė nuklota sniegu.

Lyg žiedas alyvos rasotas,

 Lyg rožė kvapni žydėk.

Balta lyg pavasario sodas

Per skubantį laiką lydėk…

Apie Meilę

Kokia tu, Meile,

Ir kodėl mūs greitkely Tau vietos nebelieka?

Gal tik nuvytusi trapi, švelni gėlė,

Kurią tik vėjai laužo, lietūs pliekia?

Kodėl gi nebranginame Tavęs net ir tada,

Kai mėgini į mūsų širdis prasiskinti?

Ne pokštas Tu ir ne Gyvenimo klaida,

Kodėl išbarstome kaip nenaudingą mintį?

Nemėgsti pataikavimų ir pažadų,

Nereikia Tau papuošalų ir turtų,

Keliauji dykuma ar tirpstančiu ledu

Tu neprilygstama, viliojanti, užburta.

Tai kas, kad mes skirtingi ir kad mus

Gyvenimas vis pabara ir išjuokia.

Ateik į mūsų laukiančius jaukius namus

Graži, nesutepta, tikra. Kitokia…

Aldona MURAUSKIENĖ

Irenos Tamulynienės nuotrauka.