Apie uogą, šviesą ir šešėlį
Tesėdamas pažadą ir atsidėkodamas už Jūsų atsiliepimus ir el. laiškus bei padrąsinimus, pratęsiu pasakojimą apie savo gyvenimo kelio pažinimą ir klystkelius.
Šiandien pasidalinsiu dar viena neįkainojama Senolio pamoka.
Uoga
Kalbėdamas su Senoliu, vienąkart atsitiktinai paklausiau:
– Kodėl pavėsyje sunokusios uogos dažnai būna mažesnės ir ne tokios skanios?..
Seniai buvau matęs taip susimąsčiusį Senolį, tarytum norėtų kažką labai brangaus ar skaudaus prisiminti. Vėliau, nužvelgęs mane, tarė:
– Taip pasaulis surėdytas: besislepiantys šešėlyje visada tampa kitokie… Nes gauna tik tai, kas nuo kitų lieka… Jiems atitenka tik maža dalis to, ko jie yra verti ir gali turėti… Nors norai jų būna panašūs ar net didesni…
– Tai kodėl jie slepiasi? – bandžiau „pagauti ant žodžio“.
– Tikrai ne dėl tingėjimo… – susimąstė. – Gal dėl to, kad norėjo būti geri kitiems, neužstodami šviesos?.. O gal galvoja, kad jais turi kažkas kitas pasirūpinti?.. O gal nusprendė, kad jų tokia dalia ir pasirinko tokį likimą, kaip ir tavo uogelė–„pasiklydėlė“, užaugusi pavėsio šešėlyje?.. Nors galėjo…
– Ar tikrai gali kas nors rinktis? – neatstojau.
– Visi pasaulyje keisdamiesi renkasi. Taip ir mes – nepaisant to, norime ar ne, su širdimi ar su protu. Ar pastebėjai: Protas, mums atėjus į šį pasaulį, buvo Širdies tarnas. Kol neturėjome tiek daug „proto“ ir „buvome nemokyti“, sprendimus priiminėdami tik širdimi, buvome daug laimingesni!!? O vėliau, suteikdami Protui ypatingą dėmesį ir vertę, tapome „protingi“, o Protas – karaliumi. O kur šis buvęs tarnas mus veda, pamatyti nesudėtinga. Ypač jei ieškodami Sėkmės kartojame tuos pačius nesėkmės veiksmus – ne tik kitų, bet ir savo, ir taip – metai iš metų. Tarytum visiškoje tamsoje pasiklydę užlipame ant to paties „grėblio“ tai pasiteisindami…, tai kovodami…, tai ieškodami kaltųjų…, tai atrasdami naują „malonumą“… arba pykdami… – sugrįžtame vėl ir vėl užlipdami… Dažnai tik stipriai prisitrenkus sustabdoma ši kelionė ir žinojimas „KODĖL TAIP?” pavirsta vėl paieška „KODĖL TAIP?“ Tuomet išgirstame ir Širdies balsą…
Šviesa
– Aš taip pat ne kartą tą „grėblį“ pajutau, – teko prisipažinti. – Bet kaip „pasišviesti“, kad mažiau tektų susidurti su tais „grėbliais“? Mes juk visi esam daugiau ar mažiau raštingi – apsišvietę. Bet, kiek pastebėjau, kuo daugiau stengiamės sužinoti, tuo dažniau tampame nelaimingesni… Daug sutinku žmonių išsilavinusių ir nelaimingų…
– Tai ir yra blogiausia, nes dažniausiai renkamės tik išorinę šviesą – dėl karališkojo Proto. Taip šviesdamiesi dažnai viduje visiškai nuskurstame prarasdami pačius svarbiausius dalykus: Laiką, Sveikatą, Laimę ir … pajuntame, kad ne tuos Turtus įsigijome. Kartais nuo to net „apankame“ ir bandome pasislėpti baimių bei susikurtų apsiribojimų („taisyklių“) tvirtovėse, – palingavo galva Senolis. – O kad galėtume užauginti visavertes savo „gyvenimo uogas“ ir jomis džiaugtis, reikia ir vidinės šviesos. Tik lavindami savo galimybes su meile sau ir aplinkai, galime įžiebti šią vidinės šviesos ugnelę. Bet po kurios šviesa nyksta – nepritekliai, nelaimių skausmas, „neįveikiami protu dalykai“ bei baimės ją gesina…
Šešėlis
… Pajutau keistą jausmą, tarytum būčiau patekęs į kitą pasaulį – kaip paprastas Senolis, nesiekęs jokių aukštųjų mokslų, priešingai negu aš, pasakoja tai, kas daug metų man neduoda ramybės… Prasidėjusių „maištaujančių“ minčių chaosą netikėtai nutraukė Senolio klausimas:
– Ar pastebėjai, kad kiekvienas daiktas turi šešėlį..? Kaip medžio ir prie jo esančio didelio akmens šešėlis priklauso nuo Šviesos stiprumo ir vietos, iš kurios šviečia bei kur esame mes, taip nuo mūsų Šviesos supratimo atsiranda Sėkmės ir Praradimų, Džiaugsmo ir Liūdesio, Turto ir Skurdo, Sveikatos ir Ligos, Gyvenimo ir Mirties „šešėliai“. „Daiktus“ pastebime tik tuos, kuriuos suvokiame, nors dažnai gyvename ir tarp nepastebimų „daiktų“ šešėlių dėlionių. Nuo mūsų sugebėjimo pastebėti ar ne naujų daiktų realiame pasaulyje nepadaugėja ir nesumažėja. Jie visada yra ten pat. Tad pagalvok, kodėl turtingieji, nors kartais ir viską praranda bei juos dar prislegia didelės skolos, bet po to tampa dar turtingesni, o vargšai – atvirkščiai. Nors visus supantys „daiktai“ yra tie patys ir tose pačiose vietose?
… Daug dienų apie tai prakalbėjom, teko atlikti nemažai ir praktinių užduočių bei Pamokų ir patyrimų, kad iš karto „neapakčiau“ ar „protas nenušoktų“. Senolis neklydo – po kelių mėnesių Sveikata, Sėkmė, Laimė ir Turtas pradėjo keistis, viskas darėsi paprasčiau ir lengviau pasiekiama. Pradėjo visur sektis – tarytum atėjo laikas mano svajonių išsipildymui: pasikeitė supančių žmonių bendravimas – pasidarė jie malonesni, pasitraukė sveikatos negalios – nustojau naudoti vaistus, pradingo baimės ir skuba – atsirado daugiau laiko sau. Net daugelis matytų filmų ir skaitytų knygų pradėjo tarytum „kalbėti“ pateikdamos daugiau atsakymų ir sprendimų. Net ankstesnėms mano Vertybėms prieštaraujančios Biblijos tiesos: „Aš sakau jums: kiekvienam, kas turi, bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo" (Evangelija pagal Luką 19,36), „Turtingas viešpatauja vargšui; skolininkas tampa skolintojo vergu“ (Saliamonas. Patarlių knyga 22,7) ir kitos, dabar įgydamos kitą prasmę, pateikė ne tik atsakymus, bet ir sprendimus, atverdamos kelią, kaip tai vyksta. Suvokiant, kam reikalingos finansinės ir kitos krizės, nesunku pastebėti, kodėl sunkmečiu žmonės lengviau atranda savo gyvenimo Sėkmę, Prasmę bei Turtus arba kaip ir kodėl juos praranda. Ir kur slypi atsakymas į klausimą: kodėl, nepriklausomai nuo turimo turto, amžiaus, išsilavinimo, gyvenamos vietos ir pan., visuotinio nepritekliaus metu atsiranda vis daugiau naujų milijonierių bei „protingųjų“, o kita dalis nuskursta?..
(Bus tęsinys)
1 pasakojimas – http://msavaite.lt/pasitinkant-rudens-gerybes-apie-laikinus-ir-naudingus-malonumus/
2 pasakojimas – http://msavaite.lt/ar-gera-gauti-dovanas/
Algis PADVELSKIS