Pirmadienis, lapkričio 12, 2018

Tiltas

Jis jau perkopė penkiasdešimties slenkstį“ – aišku, kad niekada nekops per keturiasdešimties: slenkstis – įstatymas. „Ant kiemelio išėjus, vartelius atsikėlus, vis klausinėjo savo dukrelę, ar su visai parėjo. Ne su visai, močiute, ne su visai, širdele, aš parėjau pas motinėlę rūtelių vainikėlio“, – jai reikia, ji neturi, bet eidama per vartus ir prašydama, gauna, ko reikia: vartai – įstatymas. „Du ožiai susitiko ant tilto“, – neišvengiama kova: tiltas – įstatymas.

„Senis Kaulius“ pasakos pabaigoje pasakyta, kad mergelę ir sūnų vejasi trys, šeši ir devyni velniai – aštuoniolika galvų, o pasakos „Dvigalvis ir dviuodegis žirgas“ pradžioje sakoma, kad karaliaus sūnų Domartą ant tilto puola trigalvis ir šešiagalvis ir devyngalvis slibinas – aštuoniolika galvų. Jokių tyrinėjimų ir įrodymų nereikia – aišku, kad antroji pasaka yra pirmosios tęsinys. Pirmosios pabaigos „treji metai“ antroje išskaidyta į gausesnį būrį veikėjų ir veiksmų ilgesnį laiką. Ką liudija pasakymas, kad sūnus per trejus metus visiškai užmiršo savo mergelę ir susiruošė vesti kitą mergelę. Reiškia, jog karalius visiškai užmiršo, kad jis buvo karaliumi. Pasižiūrėkime į save. Mūsų paskutinis karalius numirė 1430 metais, o dabar 2018 metai – be dvylikos šeši šimtai metų. Šiandien mes tvirtai žinome, kad jokių karalių neturėjome, o jeigu ir buvo vienas karalius, tai koks ten jis ir karalius, jeigu nebuvo karalystės, tikrai nebuvo ir to karaliaus. Nepajudinama tiesa – aišku, teisinga ir suprantama mūsų šiandieniniam protui. O gal juokaujame, apsimetame, slepiame, bijomės ar begėdiškai tingime, laukdami ką kiti pasakys apie mus?

Pagaliau „prilipome tilto galą“.

Atvažiavusysis šiais metais į mūsų žemę įsakmiai mums kartojo, kad semtume iš praeities stiprybę, nes esame tiltas, kuris negali būti Azijoje, Afrikoje, Varšuvoje ar Romoje. Bet mes savo praeities stiprybės gėdijamės prieš visą pasaulį – Europos paskutiniai stabmeldžiai ir beraščiai. O kodėl jis mus lygina su tiltu ir kokiu tiltu? Kas jį statė, kiek jam metų, plotis, ilgis, iš kokių medžiagų ir kokia jo paskirtis Tėvo karalystėje? Jis neaiškino, nes tikrai tikėjo, kad mes apie save bent šį tą žinome, bet mes nieko nežinome, nes mus dar saugoja nežinojimo dvasia.

Žodis „tiltas“ reiškia – Tėvo didžioji dvasia, gimdančioji, teikiančioji, naikinančioji, pulsuojanti, ypatinga, nepajudinama.

Pasakoje „Dvigalvis ir dviuodegis žirgas“ tiltas yra nereikšmingiausias dalykas, lyginant su kurtais ir sakalais, kurie privalo stebėti tiltą, slibinais, kurie privalo sunaikinti visus pasirodžiusius ant tilto ir dar praryti senę, Domartu, kuris privalo ant tilto sukapoti visus tris slibinus. O tiltas? Sakome, kad jis negyvas daiktas ir jam nieko nereikia. Tai netiesa. Atvykėlis aiškiai pasakė, kad „Tu ir aš esame tiltas“. Visa, kas krikštyta ir šventinta Dievo Trejybės vardu, yra gyva, – toks Tėvo įstatymas. Viskas verčiasi aukštyn kojomis. Vadinasi, susitinka ne penki veikėjai – kurtai, sakalai, žirgai, slibinai ir Domartas, – bet ir šeštasis – tiltas – Mūsų Tauta. Dabar aišku, kad ne penki veikėjai mus matavo ir statė, bet jis yra pastatytas pagal mūsų praeities seniausius įstatymus.  Mes privalome be priekaištų, niekinimo ir prievartos įvykdyti statytojo valia, nes esame tiltas.

Pasaulio vaikai jau mus žadina ir judina semti iš praeities stiprybę, ruošti tiltą, bet mes nežinome, kur ta mūsų praeitis ir su kuo ją semti, o, be to, dar dvylika metų. Suspėsime! Bet mažutėlis sako: „Statytojas sakė, kad tilto kiekvieną šimtą metų sutrumpino vienais metais. Koks džiaugsmas, kad juodybė „į niekį pavirto“, o karalių dvasia pareina iš ežero ir parveda visus Tautos karalius, „nors jį pasveikint tau ir baisu“, bet jie visi mums šaukia: „…et omnes habernus vnum deum“! Tai jų gyvenimo pagrindas, o mūsų neišsemiama praeitis į ateitį. Mes – Tiltas, ir Pieno Puta su mumis!

Laimos Grigaitytės nuotraukoje – Albinas Kurtinaitis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.