Pagrindinis > Naujienos > Tikėjimo išbandymas: demonas prabilo vargšės moteriškės lūpomis

Tikėjimo išbandymas: demonas prabilo vargšės moteriškės lūpomis

Žmogaus  galimybių bei ribotumo neteisingas įvertinimas veda prie visko, ką galėtume vadinti stresais, vidine įtampa bei nerimu, nesėkmėmis, nelaimėmis, iš kurių neretai žmogus pats savo jėgomis sunkiai išbrenda. „Mūsų savaitės“ pašnekovas šiais klausimais Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios klebonas Gediminas Bulevičius, kaip ir derėtų dvasininkui, pirmiausia visus kviečia širdimi atsigręžti į Dievą, nepamirštant, jog šalia egzistuoja ir kitas pasaulis – blogio, – kuris į materialiąją plotmę įsiveržia šiurpiais mistiniais apsireiškimais, liaudyje vadinamais vaidenimaisi. Gerbiamas klebonas nelinkęs nepagarbiai žiūrėti į tokius reiškinius, juolab kad ir jo paties patirtis, kurią kun. G. Bulevičius šiandien vadintų kaip savo tikėjimo išbandymą bei sustiprinimą, iliustruoja to kitojo pasaulio egzistavimą…

Piktųjų dvasių egzistavimu abejoti nederėtų

Pasak kun. G. Bulevičiaus, labai dažnai tenka susidurti su faktais, jog netgi tikintys į Dievą žmonės paprastai linkę ignoruoti piktųjų dvasių egzistavimą. Šis ignoravimas bei kai kurių dalykų nežinojimas neretai atneša ne tik nemalonių potyrių, bet ir tikrų bėdų, kylančių, rodos, visai nei iš šio, nei iš to. Štai, pavyzdžiui, nėra ramybės namuose (jaučiama nepaaiškinama įtampa, nuolatinis nuovargis, negi išsekimas, baimė), o priežasties tam, rodos, irgi nėra. Kun. G. Bulevičius, lankydamas parapijiečius, ne kartą yra susidūręs su tokiais faktais. „Būna, kad žmonės, keliaudami po įvairias pasaulio šalis, kaip suvenyrus parsiveža įvairių kaukių, jomis puošia namų sienas ir staiga pastebi, jog namuose kažkas vyksta: dingsta ramybė, atsiranda netgi nepaaiškinamų reiškinių, – sako dvasininkas. – Priežastis čia būtų aiški: su kaukėmis parsivežta ir kažkas pikto, bet nematomo…“

  „Piktas nematomas“, kaip teigia kun. G. Bulevičius, dažnai yra siejamas su nepaaiškinamais reiškiniais namuose, kurie turi skaudžią, net šiurpią istoriją. Štai, pavyzdžiui, Kalvarijos parapijoje pora žmonių ne tik pasakojo, bet ir kreipėsi į kleboną pagalbos, jog namuose visiškai, ypač naktimis, neturi ramybės: kažkas nematomo vaikšto, trankosi, garsiai varsto duris. Pasirodė, jog tų namų praeitis – ne tokia nekalta: anksčiau tie namai priklausę žydams, pasitikusiems smurtinę mirtį. Žinoma, yra ir drąsių žmonių: pasak kun. G. Bulevičiaus, stebino ne tiek vieno parapijiečio pasakojimas apie anomalius reiškinius namuose (ne tik trankosi kažkas, bet ir pasirodo akyse nesuvokiamas padaras: gauruotas, plaukuotas, lyg vilkelis besiraičiojantis aplinkui…), kiek reakcija: susigyvenę žmonės su tokiais „įnamiais“, netrukdo esą jie gyventi…

Paprastai su kunigu tokia patirtimi parapijiečiai dalijasi tikėdamiesi pagalbos. Išties, kaip teigia kun. G. Bulevičius, kartais nuo nematomų piktųjų namus išgelbsti namų pašventinimas, pašventintų daiktų (kad ir kryželio) laikymas namuose. Štai kodėl, lankydamas parapijiečius, kun. G. Bulevičius dovanoja kryžių, pašventina namus, mat tai veikia: klebonas prisimena moterį, kurios namuose nepaaiškinami „įnamiai“ išsinešdino pašventinus namus.

Tikėjimui sustiprinti – siaubinga patirtis

„Aš bijau tokių dalykų, – neslepia Kalvarijos klebonas, – ir neabejoju jų egzistavimu.“  Tokį tvirtą įsitikinimą kun. G. Bulevičiui davė viena neįtikėtina patirtis prieš daugiau nei dešimt metų.

…Vieno miestelio slaugos namuose prieš Kalėdas kun. G. Bulevičius lankė ligonius: klausė išpažinčių, teikė sakramentus, meldėsi… Viskas vyko įprastai tokioje situacijoje, kol kunigas nepasišovė žengti į vieną palatą, į kurią vedė durys be rankenos. Tai buvo pirmasis ženklas, jog čia bus kažkas ne taip. Ir išties. Vos kun. G. Bulevičiui pakėlus koją eiti vidun, kažkas ant slenksčio spjovė. Baugiai nustebino ne tiek nepagarbos veiksmas, kiek spjūvio dydis: ant slenksčio matėsi tikrai nemaža bala (dabar kun. G. Bulevičius pasakytų: joks žmogus negalėtų tiek prispjauti vienkartinio spjūvio metu). Pribėgusi slaugė, sulaikydama kunigą, skubiai iššluostė „balą“, ir G. Bulevičius įėjo į palatą, kurioje gulėjo penkios moterys. Dėmesį iškart patraukė pasieny tūnojusi žmogysta (sunku ją pavadinti moterimi) – visa plika, net be plaukų ant galvos. Slaugė paguldė ją į lovą, pavertė į sieną, netgi užversdama čiužiniu: matėsi taip gulinčios tik pakaušis. Kunigas griebėsi savo darbų. Vis dėlto jam, klausant išpažinčių, dėmesį sutelkti trukdė toji keista moteris. Ji, nusisukusi į sieną, vis kažką vapėjo, keikėsi, protarpiais imdavo kriokti.  Kun. G. Bulevičius lyg ir apsiprato su tuo: nekreipdamas dėmesio į keistosios ligonės „monologus“, vykdė savo pareigą. Staiga, beklausant vienos iš išpažinčių, nemalonus vapėjimas, keiksmai nutilo. Pasigirdo aiškus, malonaus tembro moteriškas balsas. „O, Gediminas atėjo!“ – pranešė koketuojančiu tonu. Kunigas, nors ir buvo apstulbintas (tame miestelyje jo niekas nepažinojo, juolab tų slaugos namų pacientės), toliau tęsė savo darbą, nors neklausyti jau negalėjo. Moteris (ar kažkas, kalbėjęs maloniu moterišku balsu, sklidusiu iš keistosios ligonės lūpų) pradėjo pasakoti kun. G. Bulevičiaus gyvenimo faktus, netgi pačius slapčiausius dalykus, kurių, be paties kunigo, niekas nežinojo, vardinti artimus jo aplinkos žmones… Nepaliaudami aikštėn liejosi ypač tie momentai, kuriais tikrai nesinori nei didžiuotis, nei džiaugtis, malonus balsas badyte badė į pačias sielos gelmes, provokuodamas kaltę, gėdą – netgi nemotyvuotą. Pagaliau nutilo… Šiaip ne taip kunigas aprūpino ligones sakramentais ir tarsi nesavom kojom pasuko link durų, tačiau paliekant palatą užsikabino už slenksčio… Sukrėstas to, ką patyrė, ilgai neatgavo dvasinės ramybės, tiesa, dar sumojęs, jog nelaimingą moterį, kuria kaip įrankiu pasinaudojo piktoji jėga, reikėjo pašventinti. Apsižiūrėjo – šventinto vandens su savimi neturi. Visada turėdavo, o tuomet – lyg tyčia…

Kun. G. Bulevičius apie tą įvykį ilgai niekam nepasakojo, iki tol, kol suvokė jo prasmę. „Šis atvejis – tikėjimo sustiprinimas“, – dabar neabejoja dvasininkas. „Piktosios dvasios, – sako kun. G. Bulevičius, – neskaito žmogaus minčių, nežino žmogaus ateities, tačiau žino praeitį. Štai čia jos ir smogia norėdamos žmogų palaužti.“

Ramybę atimti gali ir blogį šlovinanti simbolika

Ar daug žmonių drąsiai gali susitikti su piktuoju? Matyt, vienetai. Tiesa, piktąsias, neramias dvasias žmonės dažnai prisišaukia lengvabūdiškai, o paskui turi daug bėdų. „Spiritizmo seansai, įvairūs būrimai  – išties vengtini dalykai, – sako kun. G. Bulevičius. – Neramios dvasios tokiais būdais gali įeiti į žmonių gyvenimą ir rimtai jį sutrikdyti. Juk ne veltui mirusiesiems Viešpaties prašome amžino atilsio – kad pačios dvasios nurimtų ir gyvųjų netrikdytų.“

Būna atvejų, kai piktosios dvasios prisišaukiamos ir per blogio jėgas šlovinančią simboliką. Kun. G. Bulevičius prisimena atvejį, kai į jį pagalbos kreipėsi vieno paauglio berniuko tėvai. Vaikinukas nei iš šio, nei iš to prarado ramybę: ėmė nemiegoti naktimis, išseko. Kunigas, pašventinęs paauglio kambarį, meldėsi. Kai persižegnojo, jo akys nukrypo prie lovos. Ten pastebėjo padėtą pakabuką, kuris vaizdavo demoną su grėsmingomis iltimis. Kun. G. Bulevičius patarė atsikratyti tuo „papuošalu“. Vaikinukas dvasininko paklausė ir laimėjo: viskas liovėsi, grįžo miegas, ramybė.             

..nes Dievas yra meilė

Visais tokiais atvejais, kaip teigia kun. G. Bulevičius, teisingiausia akis ir širdį kreipti į Dievą. Piktosios dvasios, kad ir kokios jos galingos bebūtų, daug ko nežino, viską žino tik Dievas, netgi leisdamas piktosioms dvasioms žmogų bandyti su tam tikru tikslu: vienu atveju – sustiprinti tikėjimą, kitu – pažaboti puikybę – vieną iš pačių didžiausių nuodėmių, atremti savigailą – puikybės atmainą, dar kitu – sustiprinti viltį. Nes Dievas yra meilė.  

„Jei žmogus prašo Dievo palaimos ir išminties, – įsitikinęs kun. G. Bulevičius, – gauna. Ypatingą dėmesį norėčiau skirti palaiminimui. Mano šeimoje ypatingais gyvenimo momentais tėvai mus, vaikus, laimindavo atsiklaupę. Taip jau yra, kad ką tėvas, motina laimina, tą ir Dievas laimina. Taigi mes šion žemėn esame pašaukti palaimai, laimei.“   

 Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Komentaras “Tikėjimo išbandymas: demonas prabilo vargšės moteriškės lūpomis

Komentuoti: Sandra Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite