Pagrindinis > Žmonės > Pomėgis > Ten, kur vaikystė jaukinama… varlėmis

Ten, kur vaikystė jaukinama… varlėmis

 

…Čia tikima laiminga pasakos pabaiga, mat netylantis vaikiškas juokas kasdienybę dažo ryškiausiomis fantazijų vaivorykštės spalvomis, kartais sugulančiomis į piešinius, o kartais tik plazdenančiomis ore, virpančiame nuo mažo žmogaus būties, kupinos ieškojimų bei atradimų nuostabos…

Gižų kaimo (Vilkaviškio r.) gyventojai Liudmila ir Sigitas Valiukevičiai atskleidę paslaptį, kaip prisijaukinti vaikystę netgi tuomet, kai savi vaikai, sulaukę pilnametystės, sparčiai žengia suaugusiųjų pasaulio džiaugsmais ir rūpesčiais. Sutuoktinių jaukūs namai jau daugelį metų – vieta, kur gyvena pasaka, nuolat puoselėjama – ne, ne klausytojų, o dalyvių – vaikų, kuriuos į šią vietą traukia ir šiluma dvelkiantys namų šeimininkai, ir… žalių varlių jūra.

Nuo varlės – staigmenėlės iki kolekcionavimo aistros

Varlių jūra (Sigitas Valiukevičius suskaičiavo: šiuo metu namuose yra 340 varlės formos žaislų (daugiausia suvenyrų, buities mažmožių) ėmė kauptis nuo vieno lašelio – dėvėtų drabužių parduotuvėje už du litus 2000-ųjų vasarą pirktos pliušinės varlytės, kaip mielos staigmenėlės keturmetei kaimynų anūkei. Liudmila Valiukevičienė prisimena: Gabija (kaimynų anūkėlė) nuo pat mažumės buvo prisirišusi prie savo kaimynų, o Sigitas buvo pelnęs ypatingą mažylės palankumą: šioji prie jo, netgi atsigulusio pokaičio miego, susinešdavo visus savo žaislus, nieko neprileisdavo artyn, tad ir žaisliuką – varlę – parnešė moteris mergaitei, kad atėjusi pas kaimynus turėtų su kuo žaisti.

Svetingi Valiukevičių namai ne vien Gabiją traukdavo. Rinkdavosi čia ir kiti kaimynų anūkai, be Gabijos, dar šeši vaikai ateidavo. Kol visi draugiškai žaisdavo, gražiai pasidalydavo ir varle, tačiau vos įsižiebdavo kivirčas, Gabija stverdavo varlę ir šaukdama „Mano!“ palikdavo kitus žaidimų dalyvius kone verkiančius. Liudmila šią problemą išsprendė labai paprastai: nupirko dar šešias varles – žaisliukus, kad nebūtų rietenų. Rietenos dėl varlių baigėsi, tačiau prasidėjo gyvo kolekcionavimo aistra. Kad ir kur bebūtų, L. Valiukevičienė vis dairydavosi, ar nepamatys kur varlės –medžiaginiu žaisliuku ant prekybos lentynos „išdygstančios“, piešiniu nutūpusios ant puodelio, kabyklėlės drabužiams ir t. t. Varlės namuose ėmė kauptis, o atmintyje – su jomis susijusios istorijos, kartais net kurioziškos. Kartą Vilkaviškyje, vienoje iš dėvėtų drabužių parduotuvių, Liudmila pamatė labai gražią varlę. Jau pirks, bet pardavėjo nėra. Laukti nežinia kiek reikės, išeis – gali kažkas kitas trokštamą žaisliuką nupirkti. Sprendimas plykstelėjo akimirksniu. Nusižiūrėtą varlę moteris pakišo po parduotuvės kilimu, pati išėjo kitų reikalų tvarkyti, o grįžusi jau pardavėją rado, tad iš karto ir paprašė gražiosios varlės. Pardavėja, apsidairiusi ir neradusi ant lentynos minėto žaisliuko, pasidalijo savo įtarimais: „Buvo čia, sakė, kažkokia boba, matyt, ji ir pavogė.“ Tuomet Liudmila, taip „gražiai“ pavadinta, ištraukė varlę iš po kilimo ir, aišku, tuoj pat ją nupirko.

Varles Liudmila pirkdavo daugiausia dėvėtų drabužių parduotuvėse, naujų prekių parduotuvėse tokios puošmenos brangokos, tačiau kartą teko išimtį padaryti. Abu sutuoktiniai atkreipė dėmesį į labai išvaizdžią varlytę, Liudmila pažvelgė į kainą – brangoka, o Sigitas nusprendė: „Perkam: ji taip gražiai į tave žiūri…“ Nupirko!

Tarsi nemokamas vaikų užimtumo centras

Varlių namuose sparčiai daugėjo. Iš pradžių Valiukevičių dukra į šį reiškinį gana skeptiškai žiūrėjo: kurgi matyta – varlyną tėvai namuose užveisė, o paskui ir pati mielai prisidėdavo prie šios kolekcijos gausinimo. Varlės į namus ėmė keliauti ir kaip artimųjų, draugų, kaimynų dovanos ne vien iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Kolekcijai tiko viskas: ir žaislai, ir puodeliai su nupieštomis varlėmis ant jų, net skėtis, striukė, varlės formos atvirukai gimtadienio proga… Ši manija taip užkrėtė, jog Sigitas dabar drąsiai konstatuoja: „Jau nė pro vieną nepraeinu…“ Kaimynų anūkė Gabija, kuriai jau 13 metų, taip pat prisideda prie „varlyno“ gausinimo, nors pati jau seniai nebežaidžia.

Valiukevičių „varlynas“ dar labiau ėmė traukti vaikus, jau ir taip pamėgusius sutuoktinių namus. „Varlių rojus“ buvo įkurdintas kambaryje antrame namo aukšte, kuris tapo ir žaidimo aikštele vaikams, mat varlės čia jokiu būdu nėra eksponatai. Vaikai su jomis žaidžia (pirmas klausimas vos pravėrus namų duris: „Kokią, Liuda, turi naują varlę?“, naujokės ieškojimas ir suradimo džiaugsmas), dėlioja taip, kaip jiems atrodo reikalinga, o išeidami jau įpratinti viską sutvarkyti. Valiukevičių namai jau daugelį metų, kaip minėta, vaikams – žaidimų vieta. Renkasi (ypač vasaromis) jie čia nuolat. Čia – tikras vaikystės sodas, kuriame pasaka gyvena tol, kaip pastebi Liudmila, kol vaikui sukanka 10 ar 11 metų: tuomet įvyksta nematomas atsisveikinimas su vaikystės žaislais (ir varlėmis), į paauglio pasaulin žengiančio žmogaus gyvenimą ima plūsti kiti interesai.

Varlės – keliauninkės

Nuo 2006 m. Valiukevičių varlės pradėjo keliauti. Būtent tais metais Vilkaviškyje vaikų darželyje, „Varlyčių“ grupėje, buvo surengta pirmoji jų paroda. Vaikučiams ši parodėlė buvo tikras įvykis, o Valiukevičių „varlynui“ – kelionių pradžia. Į Sasnavos vidurinę mokyklą „varlynas“ keliavo kaip abiturientų, nuo penktos klasės jų auklėtojos švelniai vadintų „varliukais“, atsisveikinimo su mokykla simbolis. „Varlynas“ lankėsi Gižų bibliotekoje, Marijampolės apskrities vaikų globos namų „Saulutės“ šeimynoje, Marijampolės vaikų darželyje „Nykštukas“, Igliaukos, Patašinės vaikų darželiuose, Mokolų, Daukšių pagrindinėse mokyklose, net Biržų rajono Nausėdžio bibliotekoje… Visur Valiukevičių varlės buvo sutiktos su teigiamomis emocijomis, o palydėtos – su vaikų piešiniais. „Neįsivaizdavau, kad tos varlės tokios gražios“, – taip buvo ne kartą pasakyta apie „varlyno“ viešnagę. Kiek ir kur Valiukevičiai su savo varlėmis keliavo, dabar jau ir patys tiksliai nesuskaičiuotų: tikra viena – tos kelionės visada atnešdavo daug džiaugsmo ir varlių šeimininkams, ir jas sutikusiems vaikams.

Vaikų piešiniuose – taip pat varlės

Valiukevičių namuose beveik tuo pat metu ėmė kauptis ne tik varlės, bet ir vaikų piešiniai, kuriuose – varlių gyvenimas. Pirmoji piešinių galerijos autorė – vilkaviškietė Klaudija (tuomet jai buvo 8 metai), atostogų metu viešėjusi Gižuose. Prie jos prisijungė Valiukevičių krikšto dukra Raminta (dabar ji jau dvyliktokė), piešdavusi varles, kokias jas matydavo kolekcijoje. Piešinių vis daugėjo, o pernai aštuonmetė Gabija net pasaką apie varles parašė, kurią įdėjo į savo pagamintą knygutę, o jos puslapius pati iliustravo varlėmis. Liudmilai per vaikų piešinius įdomu stebėti bėgantį laiką. Tie patys vaikai, kurie maži būdami piešė varles ir savo piešinius dovanojo „varlyno“ šeimininkams, dabar lankydamiesi Valiukevičių namuose ir apžiūrinėdami savo vaikystės „meną“ juokiasi iš jo, nors namų šeimininkams jis toks pat mielas ir brangus.

Varlės sutuoktinius „prisijaukino“

Kiek varlių kolekcija dar didės? Šito Valiukevičiai nežino. Jie negali „varlyno“ nedidinti, mat jau abu pro varles negali praeiti. O kas toliau? „Gal žais anūkai, – svarsto Liudmila ir pajuokauja. – O jei ne, yra netoli namų tvenkinys, paleisim – tegu plaukia.“

Dabar, žvelgdami į praeitį, sutuoktiniai pastebi, kad aistra varlių kolekcionavimui išties nėra atsitiktinė. Prisimena, jog varlės ypač Liudmilai visada būdavo gražios: su malonumu klausydavosi jų „koncertų“ kūdroje, o praeidama pro kokią žaliaodę pašnekindavo, pavadindavo gražuole. Kartą, per bulviakasį, teko stebėti netgi sunkiai paaiškinamą reiškinį. Kasa bulves sutuoktiniai, šalia pintinės – varlė. Pašnekina ją Liudmila, perneša tolyn pintinę, o varlė – iš paskos atšokuoja ir vėl laukia, kada bus pašnekinta. Taip ir nušokavo varlytė per visą bulvių lauką, „padėdama“ bulves kasti…

Taigi varlės sutuoktinius jau seniai „prisijaukino“ ir taip pat padėjo „prisijaukinti“ vaikystę, niekada neišeinančią iš namų: vaikai, kurie žaidžia Valiukevičių „varlyne“, užauga, tačiau vaikystė lieka: čia jau žaidžia kiti mažieji…

* * *

Valiukevičiai, darniai puoselėdami savo „varlynėlį“, – darni komanda visose gyvenimo srityse. Abu jau daug metų dirba VšĮ „Marijampolės greitosios medicinos pagalbos stotis“ (ji felčerė, dispečerė, jis – vairuotojas), abu jau septynerius metus lanko Gižų folkloro kolektyvą „Lankupa“, abu dailiai tvarkosi savo išpuoselėtuose namuose. Šita darna, kylanti iš vidinės šių žmonių šilumos, ir yra gražios žemiškosios pasakos paslaptis…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 6(10), 2013 m. vasario 9–15 d.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite