Pagrindinis > Naujienos > Ten, kur gaudžia medžioklės ragas

Ten, kur gaudžia medžioklės ragas

 

…Juos ir jų pomėgį, neretai tapusį ir gyvenimo būdu, šiuolaikinė visuomenė vertina gana prieštaringai. Vis tik šįkart nesivelsime į moralines-etines dilemas „už“ ar „prieš“, kaip paprastai nemojuojame kovos kirviais prekybos centruose ar turgavietėse, ant prekystalių išvydę išdėliotą skerdieną  (užaugintą vadinamuose biofabrikuose, kur vargšas kalakutas, iki tapdamas būsimu kepsniu, net miega stovėdamas, ar jaukiame kaimo tvartelyje, kur šeimininkas iki lemtingos dienos kiekvienąkart paršeliui atnešdamas ėdalo ir paausį pakaso).

Šiais laikais medžioklė labai skiriasi nuo pirmykščių bendruomenių medžioklių, būtinų prasimaitinimui, skiriasi ir nuo iškilmingų didikų pramogų, trukdavusių ilgai ir plačiai. Bet ji tebėra gyva, net labai gyva! Statistika skelbia,  jog Lietuvoje yra apie 30000 medžiotojų, kitaip tariant, medžioja kas 140-tas šalies gyventojas (skaičiai palyginimui: Kipre kas ketvirtas žmogus medžioja, Suomijoje – kas vienuoliktas, Belgijoje – kas 500-as).

„Mūsų savaitė“ kartu su Marijampolės medžiotojų klubu „Tauras“ Buktos mišką „naršė“ paskutinįjį šių metų sausio šeštadienį, arba kitaip – paskutiniąją kolektyvinės šio sezono medžioklės dieną, stebėjo tos dienos medžioklę, medžiotojų bendravimą bei sekė jų tradicijas, kurios, anot pačių medžiotojų, dar tik kuriamos…  

Marijampolės medžiotojų klubas „Tauras“: vizitinė kortelė

Klubas, įkurtas 1993 m. balandžio 13 d. Liudvinavo medžiotojų būrelio (įkurto 1968 m.) pagrindu, yra vienas iš Sūduvos medžiotojų sąjungos ir Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ įkūrėjų. 2002 m. spalio 2 d. prie „Tauro“ klubo prisijungė kaimyninis „Orijos“ medžiotojų būrelis. Klubo narių skaičius šiuo metu – 66.

Medžioklės plotai – apie 15000 ha Marijampolės–Kalvarijos plento riba iki degalinės „Lukoil“, esančios už Kalvarijos, kita riba eina Šešupės riba. „Tauro“ medžiotojai gali džiaugtis turtingais medžioklės plotais: čia esama visokių žvėrių, kokių tik yra Lietuvoje (briedžių, šernų, elnių, kiškių…).

Klubo medžioklės plotuose medžioklei tykojant yra pastatyta 56 stacionariniai ir kilnojami tykojimo bokšteliai, įrengtos 2 veterinarijos reikalavimus atitinkančios pirminio žvėrienos apdorojimo aikštelės. Buktos miške įrengtos 2 šėrimo aikštelės (pašarams naudojami cukriniai runkeliai, kukurūzai, kviečiai), kuriose yra laižyklos. Ne medžioklės sezono metu vyksta budėjimai ir reidai medžioklės plotuose.

Klubas turi savo emblemą, kuri nešiojama ant rankovės, vėliavą. Medžioklių organizavimui naudojamas medžioklės ragas.

Klubas aktyviai dalyvauja Sūduvos medžiotojų sąjungos organizuojamose medžiotojų šventėse, daugelis klubo narių, pvz., Gedvydas Pėtelis, Kęstutis Tamošiūnas, Saugirdas Pėtelis, Saulius Paknys, yra tapę šventėse organizuotų varžybų nugalėtojais ir prizininkais.

Klubas padeda organizuoti medžioklinių šunų lauko bandymus, kadangi turi šaudyklą, rengia ir  šaudymo varžybas.

Finalinė šių metų sezono kolektyvinė medžioklė

Sausio 30-osios rytas. „Mūsų savaitė“ kartu su „Tauro“ klubu, kaip minėta, pasineria į finalinę kolektyvinę šio medžioklės sezono medžioklę.

…Medžiotojai renkasi savo būstinėje – aikštelėje Buktos miške, kurioje yra ir jų namelis. Medžioklės rago garsas visus medžiotojus sukviečia į rikiuotę (netoliese būriuojasi ir šviesą atspindinčiomis liemenėmis pasipuošę varovai). Pakeliama vėliava (ši garbė tenka geriausiam praėjusios medžioklės medžiotojui), iškart po to medžioklės vadovas (tąkart – klubo vadovas Ričardas Juknelis) duoda nurodymus: šįkart bus medžiojami šernai, lapės, kiškiai, kiaunės, mangutai.

Pirmasis varymas. Medžiotojai su varovais viena linija pasiskirsto po medžioklės plotą: vieni – tykoti grobio, kiti – jį atvaryti (atstumas tarp varovų ir medžiotojų – kilometras). Varovai viena linija šūkčiodami (taip baidydami žvėris) artėja link medžiotojų. Pasigirsta šūvis (miške tas garsas tiesiog kurtinantis), kitas, trečias… Pagaliau varovai susitinka su medžiotojais. Pirmojo etapo pabaiga. Dabar – rezultatų skaičiavimas. Taiklaus būta vienintelio šūvio: jo metu kulka pakirto net du šernus. Sėkmingojo šūvio savininkui Aleksandrui Lomovui tuoj pat už kepurės užkišama eglės šakutė – jis kol kas šios medžioklės karalius. Antrasis varymas. Medžiotojai automobiliais keliauja jau į kitą medžioklės plotą. Tvarka ta pati: vienoje linijoje tam tikru atstumu vienas nuo kito išsirikiuoja tykoti medžiotojai (eilės tvarką lemia burtai – medžioklės vadovo mestas į viršų šovinys, kurio galas nukritęs atsisuka į „nr.1“, toliau – jau eilės tvarka), už kilometro priešais juos – varovai. Šįkart taiklųjį šūvį paleidžia ir pakerta kiškį vyriausias medžioklės dalyvis Vytautas Dambrauskas (g. 1928 m.). Trečiasis ir paskutinysis medžioklės varymas (taip pat kitoje vietoje) tuščias. Medžioklė (taip pat ir kolektyvinis jos sezonas) baigta. Medžiotojai sugrįžta į namelį. Vėl iškilminga medžiotojų rikiuotė, tradiciškai apdovanojamas šios medžioklės karalius (medžiotojas arba daugiausiai žvėrių nušovęs, arba didžiausią žvėrį) – Aleksandras Lomovas, vienu šūviu du šernus patiesęs, taip pat viso sezono karalių karalius – Vaidotas Sadauskas. Ypatingai pagerbiamas medžiotojas veteranas Vytautas Dambrauskas – jam suteikiama garbė nuleisti vėliavą. Nuaidi dar vienas šūvis – patrankos: juo skelbiama ir kolektyvinės medžioklės pabaiga, ir atiduodama pagarba vyriausiajam medžiotojui, jau atsisveikinančiam su medžiokle. 

Iš arčiau: medžiotojai

Klubo vadovas Ričardas Juknelis pateikė šio medžioklės sezono statistiką: per sezoną (kolektyvinės medžioklės sezonas – nuo spalio 15 iki vasario 1 d.) įvyko 18 medžioklių (su varovais ir be – medžiojant kiškius), sumedžioti 2 briedžiai, 44 stirnos, 30 šernų, 75 pilkieji kiškiai, 10 lapių, 10 bebrų.

Medžioklė su varovais baigėsi, nors individuli – tykojant iš bokštelių ir sėlinant – tęsiasi iki balandžio 15 d., o šernai, lapės apskritai ištisus metus medžiojami.

Nuo 1997 m. medžiojantis R. Juknelis, kurio didžiausias sumedžiotas žvėris – briedis, savo aistrą aiškina ir poreikiu pažinti gamtą, gyvūnus, taip pat neslepia, jog medžioklė – seniausias žmonijos užsiėmimas, iki šiol ne vienam vyrui (netgi ne vienai ir moteriai!) kaitinantis kraują…

Susipažinkime dar su keliais „Tauro“ medžiotojais.

Gedvydas Pėtelis, Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ valdybos pirmininkas, daug metų vadovavęs ir „Tauro“ klubui, taip pat ir – „Sūduvos“ medžiotojų sąjungai, aktyviai medžioja jau 34 metai, turi visas medžiotojo kvalifikacijas: medžioklės trofėjų ekspertas, kinologas ekspertas, daug metų dirbęs ginklų parduotuvėje ginklininku. Sumedžiojęs visus įmanomus žvėris – taip pat ir vilką. Didžiausias sumedžiotas žvėris – briedis, mažiausias – kiaunė. Medžiojęs  ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje (ten – paukščius: tetervinus, kurtinius, perkūno oželius). „Medžioklė man – gyvenimo būdas, pastaruoju metu – pomėgis, – sako G. Pėtelis, – į medžioklę einu pailsėti. Medžioklė – kaip bacila, tūnanti nuo senų laikų, ir nežinia, kada ji išlįs. Štai vienam žmogui ji išlindo sulaukusiam 74 metų! O būna, kad medžioklė žmogui neprilimpa arba šeimyninės aplinkybės neleidžia: juk su moterimi pyktis – tas pats kas paršiuką kirpti: vilnos nėra, o žviegimo – ant viso kaimo.“

Vytautas Dambrauskas (g. 1928 m.) medžioklei atidavęs net 70 savo gyvenimo metų! Paskutinė „Tauro“ kolektyvinė sezono medžioklė šiam žmogui buvo ir paskutinė jo medžioklė: tądien jis, kaip medžiotojas, atsisveikino su draugais, ginklais ir mišku… V. Dambrauskas, buvęs Marijampolės pedagoginės mokyklos kūno kultūros dėstytojas, medžioti pradėjęs nuo18 m. „Tai šeimos genuose užkoduota, – sako medžiotojas veteranas, – mano tėvas nuo piemens su šautuvu rankose, su šautuvu jis ir mirė… Taigi ir man medžioklė nuo mažens buvo labai įprastas dalykas. Vos 18 metų jau medžiojau oficialiai: paruošoms kailius teikdavau, vėliau tai tapo pomėgiu“. Paskutinioji V. Dambrausko medžioklė jam, kaip minėta, buvusi itin sėkminga. „Dievulis man kiškutį siuntė!“ – džiaugėsi medžiotojas gražiu ir pakiliu išėjimu iš pomėgio, kuriame virė, kaip minėta, net 70 metų!

 „Medžiotojas esu jau per 20 metų, nors su ginklu elgtis moku nuo 15 metų: tuomet pradėjau lankyti kulkinio šaudymo būrelį, – mintimis dalijasi ir medžiotojas Petras Šapalas. – Man medžioklė – savotiškas gyvenimo būdas, atsipalaidavimas, bendravimo su gamta ir kitais žmonėmis galimybė. Tai ir romantika, kuri, deja, iškart pasibaigia vos tik ką nors sumedžioji… Taigi būtent dėl to medžioklėje man žvėries nušovimas iš tiesų nėra pagrindinis dalykas: svarbiausia man – pats tykojimas, laukimas, gamtos pažinimas. Apmaudu, jog visuomenėje egzistuoja negatyvus požiūris į medžiotojus. Mes juk nesame žudikai, be to, gamtai ne tik nekenkiame, bet padedame: rūpinamės žvėrių šėrimu šaltuoju metų laiku, gyvūnų selekcija – silpnus, ligotus gyvūnus pašaliname.“

Medžioklės tradicijos: ir paveldėtos, ir tebekuriamos 

Medžiotojai turi savo dieną. Lapkričio 3-oji, arba Hubertinės, minima kaip Medžiotojų diena. Šią dieną nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas, kurį globojusi lietuvių pagonių medžioklės deivė Medeinė.  Įsigalėjus krikščionybei, Medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis, mat šis šventasis laikomas medžiotojų globėju. Legenda pasakoja, jog VII amžiuje gyvenęs Burgundijos hercogo Huberto sūnus jaunystėje mėgęs kraugerišką medžioklę ir puotas. Apreiškimas aistringą medžioklį pagavęs vieną šv. Kalėdų vakarą, kai jis išjojęs medžioti pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jaunuolis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jis atsisakė aukštų titulų, gyveno atsiskyrėlio gyvenimą, pasinėrė į religinę praktiką, o savo buvusių medžioklių plotuose įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga, po mirties paskelbtas šventuoju.

Marijampolės „Tauro“ medžiotojams Hubertinės – labai svarbi diena. Apskritai šio klubo žmonės tradicijoms skiria išties didelį dėmesį. Neįsivaizduojama čia pradėti ir užbaigti medžioklės be iškilmingos rikiuotės, medžioklės rago ar medžioklės karaliaus rinkimo, neįsivaizduojama medžioklė ir be medžioklės šunų, tikrų medžioklės „asų“, pėdsekių, greitai surandančių nušautą žvėrį ir ištikimų savo šeimininkų pagalbininkų (kaip anekdotą „Tauro“ vyrai pasakoja apie Mindaugo Genevičiaus šunį, neradusį paežerėje nušautos anties, tačiau nenorėjusį nuvilti šeimininko ir atvilkusį jam… apie 2 kg karpį…).  Pamažu čia įsišaknija ir gyvūnų pagerbimo tradicija, kurios ištakos siekia senuosius laikus: po visų medžioklių aikštelėje žvėrys yra išguldomi pagerbimui, ant žaizdų uždedamos eglių šakelės, o keturiuose aikštelės  kampuose užkuriami laužai…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Medžiotojai rikiuojasi medžioklei. Medžioklės vadovo nurodymai. Pakeliama klubo vėliava. Lengvu žingsniu - į medžioklę! Ir varovas, ir jo šuo - su ryškiomis liemenėmis. Miške. Medžiotojas Petras Šapalas. Po pirmojo taiklaus šūvio. Aleksandras Lomovas vienu šūviu patiesė du šernus. Medžiotojas Gedvydas Pėtelis tykoja. Medžiotojas Gedvydas Pėtelis tykoja. Medžiotojas Gedvydas Pėtelis tykoja. Medžiotojui Vytauto Dambrauskui "Dievulis atnešė kiškutį". Po medžioklės. Po medžioklės. Po medžioklės. Apdovanojami geriausi medžiotojai. Apdovanojami geriausi medžiotojai. Apdovanojami geriausi medžiotojai. Apdovanojami geriausi medžiotojai. Klubo vėliavą nuleidžia medžiotojas veteranas Vytautas Dambrauskas. Taip pagerbiamas medžiotojas veteranas Vytautas Dambrauskas. Taip pagerbiamas medžiotojas veteranas Vytautas Dambrauskas. Pirmame plane – medžiotojas veteranas Vytautas Dambrauskas. Patrankos šūvis skelbia šio sezono kolektyvinės medžioklės pabaigą. Patrankos šūvis skelbia šio sezono kolektyvinės medžioklės pabaigą. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

Komentaras “Ten, kur gaudžia medžioklės ragas

  1. juokdariai jau viska isaude ,gausu zveries susikta kiski kuri jau pamatyt retas dalykas ir serniuka ne metu neturinti ,vatai zveries gausu nieko jau nelike per tokius gamtos myletojus

Komentuoti: mmmm Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite